Nemune ties Birštono piliakalniu Klaipėdos universiteto mokslininkės dr. Elenos Pranckėnaitės vadovaujamų archeologų komandai, atliekančiai povandeninius žvalgymus, remiantis istorine medžiaga, pavyko rasti legendinio Birštono banginuko vietą ir įsitikinti, kad tai tikrai tas pats seniai po vandeniu pasislėpęs objektas, savo feisbuko įraše pranešė Simas Matulevičius, Birštono muziejaus direktorius.
Dar 19 amžiaus viduryje medicinos mokslininkai aprašė sūriuosius Birštono šaltinius, atkreipė dėmesį į Pilies (dabar – Vytauto) kalno papėdėje trykštančius du šaltinius ir apžvelgė jų chemines savybes.
Dabartinio Vytauto kalno papėdėje esantis mineralinio vandens šaltinis 19 amžiaus pabaigoje pavadintas kurorto savininko Ignacijaus Kvintos dukters Viktorijos vardu ir taip buvo iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kai jau kunigas, rašytojas, publicistas Juozas Tumas-Vaižgantas atkreipė dėmesį į Birštono gydomuosius šaltinius. JAV lietuvių bendruomenės laikraštyje „Tėvynės balsas“ 1922 metais publikuotame straipsnyje „Birštono gydomoji vieta“ jis aptarė tuomečio Viktorijos šaltinio gydomąsias savybes ir šį vandenį pavadino Vytauto kalno ašarėlėmis. Šiam pavadinimui sutrumpėjus, vartosenoje prigijo „Vytauto“ pavadinimas.
Kadangi „Vytauto“ šaltinis tryško prie pat Nemuno vagos, siekiant jį apsaugoti nuo aplinkos poveikio ir sudaryti galimybę mineralinį vandenį vartoti vietoje, kurortinio sezono metu virš šaltinio būdavo pastatoma medinė pavėsinė. Tačiau per pavasarinius potvynius ir ledonešius kiekvienais metais ji buvo nunešama.
Dėl šios priežasties 1927 metais atlikti šaltinio tvarkymo darbai, jiems vadovavo tuometis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijos statybos darbų vedėjas, architektas Romanas Steikūnas. Pirmiausia sutvarkytas šaltinio šulinys, jam apsaugoti buvo numatyta pastatyti betoninį ledlaužį.
Siekiant, kad ledlaužis būtų ne tik funkcionalus, bet ir kuo patrauklesnis, po kurio laiko architektas jam suteikė žuvies pavidalą, iš jos burnos angos tekėjo šaltinio mineralinis vanduo.
Nuo 1928 metų Birštono kurorto gyventojai ir svečiai mineralinį vandenį „Vytautas“ jau sėmė iš šio stilizuoto šaltinio, kuriam prigijo Banginuko vardas, jis tapo ypač populiaria susitikimų, fotografavimosi vieta. Banginukas tapo gerai atpažįstamu Birštono akcentu, savotišku Birštono simboliu.
1959 metais pastačius Kauno hidroelektrinę, pakilęs Nemuno vanduo užliejo šį Birštono simbolį. Tačiau ir atsidūręs po vandeniu jis niekada nebuvo pamirštas, Banginuko skulptūros vaizdiniai naudoti atvirukuose, ženkleliuose ir kitur, o, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Banginuko vardas prigijo Birštono herbui.
Tyrimai vykdyti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimu, suderinus su Nemuno kilpų regioniniu parku ir Birštono savivaldybės administracija.
