Pirmą kartą Kinijos išmetamo anglies dioksido (CO2) – pagrindinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų – kiekis sumažėjo net ir padidėjus elektros energijos paklausai. Šalis pirmauja pasaulyje pagal CO2 išmetimo rodiklius, tad šią naujieną aplinkosaugininkų bendruomenė pasitiko pozityviai. Tiesa, anot ekspertų, tai dar nereiškia, kad išmetamų dujų kiekiai negali sugrįžti ir viršyti buvusių ribų.
Suomijos mokslinių tyrimų organizacijos „Centre for Research on Energy and Clean Air“ atliktoje Kinijos ekonomikos ir energetikos duomenų analizėje teigiama, kad per pastaruosius 12 mėnesių Kinijoje išmetamo CO2 kiekis sumažėjo 1 proc., o per pirmąjį 2025 m. ketvirtį, palyginti su praėjusiais metais, išmetamųjų teršalų kiekis sumažėjo 1,6 proc.
„Tai – potencialiai lūžio akimirka. Ne todėl, kad sumažėjimas būtų didelis, bet todėl, kad tai įvyksta esant struktūriniam energijos paklausos augimui. Tokios tendencijos, kai ekonomika auga, o emisijos mažėja, vadinamos „atsiejimu“ (angl. decoupling) – tai ilgai siektas klimato politikos tikslas“, – teigia aplinkosaugos politikos apžvalgininkė Ieva Budraitė.
Tai ne pirmas kartas, kai Kinijoje sumažėjo išmetamo CO2 kiekis – panaši tendencija pastebėta ir COVID-19 pandemijos metu. Tačiau tai pirmas kartas, kai išmetamųjų teršalų kiekis sumažėjo net ir tada, kai šalis naudojo daugiau energijos.
I. Budraitės teigimu, pokytį lėmė fundamentalios struktūros permainos: pramonės ir pastatų energinio efektyvumo tobulinimas, ypač miestuose, elektrinio transporto proveržis, mat daugiau nei pusė pasaulio naujų elektromobilių parduodama Kinijoje ir rekordinis atsinaujinančios energetikos augimas – 2023 m. Kinija įrengė tiek saulės ir vėjo elektrinių, kiek visos kitos šalys kartu sudėjus.
„Šis pasiekimas panašus į ES patirtį, kur emisijos mažėjo nuo 1990 m., nors BVP augo. Tačiau Kinijos atvejis reikšmingesnis – ji vis dar besivystanti, „anglimi kūrenama“ pramoninė valstybė. Jei ji geba mažinti emisijas, tai siunčia signalą visoms pasaulio šalims, kad transformacija įmanoma, jei yra politinė valia ir technologiniai pajėgumai“, – komentuoja aplinkosaugos ekspertė.
Savanaudiški motyvai su gerais rezultatais
Nors Kinija yra didžiausia pasaulio teršėja – ji generuoja apie 30 proc. visų antropogeninių CO2 emisijų, šalis taip pat yra didžiausia atsinaujinančių technologijų gamintoja, diegėja ir eksportuotoja. Tarp nacionalinių tikslų dėl klimato kaitos šalis yra nusimačiusi iki 2030 m. pasiekti emisijų piką ir anglies neutralumą – iki 2060 m.
„Pagrindinė klimato krizės priežastis – ne tai, kas teršia daugiausia šiandien, o kas sukūrė pagrindą šiai krizei. JAV ir Europos šalys nuo pramonės revoliucijos sukaupė didžiąją dalį atmosferoje esančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Kinija į šias emisijų lenktynes įsitraukė vėliau. Didelė Kinijos emisijų dalis kyla gaminant prekes pasaulinei rinkai – ypač Vakarams. Tad dalis teršalų yra ne jos „vidinis pasirinkimas“, o pasaulio perteklinio vartojimo modelio pasekmė“, – pasakoja I. Budraitė.
Perskaičius naujienas gali susidaryti įspūdis, kad Kinija tampa pasaulio kovos prieš klimato kaitą lydere. I. Budraitės teigimu, šioje temoje slypi daugiasluoksnis paradoksas – nors šalis daro tai, kas naudinga klimatui, motyvai – ne patys geriausi.
„Kinija vis labiau tampa pozityviu veikėju klimato politikoje, bet tai daro savo interesų rėmuose, o ne kaip globali altruistinė lyderė. Vakaruose tai kelia dviprasmišką reakciją: Kinija daro tai, ko reikia klimatui, bet stiprina savo galios pozicijas. Ironiška, tačiau būtent JAV atsitraukimas nuo klimato lyderystės leidžia Kinijai perimti ne tik ekonominę, bet ir simbolinę lyderystę žaliosios ateities kovoje“, – komentuoja pašnekovė.
2024 m. Kinija įrengė rekordinį 357 GW saulės ir vėjo energijos pajėgumų kiekį, viršydama savo 2030 m. tikslus šešeriais metais anksčiau. Švari energetika jau sudaro apie 10 proc. šalies BVP, o tai reiškia, kad klimato politika šioje šalyje veikia ne tiek kaip aplinkosaugos strategija, bet ir kaip augimo bei konkurencingumo variklis.
„Kinija demonstruoja ir tai, kad žalioji transformacija gali būti naudojama kaip strateginis svertas: ji kontroliuoja daugiau nei 90 proc. saulės modulių gamybos, dominuoja elektromobilių baterijų rinkose, o jos tiekimo grandinės tampa būtinos visam pasauliui. Todėl kalbame apie Kinijos siekį įtvirtinti „žaliąją hegemoniją“ – vadovauti perėjimui prie nulinės emisijos, taip pat stiprinant savo ekonominę ir geopolitinę galią“, – pastebi I. Budraitė.
Dvilypį šalies požiūrį į klimato krizę rodo ir tai, kad 2024 m. Kinija pradėjo statyti daugiau nei 94 GW naujų anglies elektrinių – didžiausią kiekį nuo 2015 m.
„Nors jos dažnai pristatomos kaip „rezervinės“ galios šaltiniai, jų mastas daugeliui kelia abejonių dėl ilgalaikio įsipareigojimo mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro“, – teigia aplinkosaugos ekspertė.
Galimybių langą Kinijai atveria ir Donaldo Trumpo antroji kadencija, kurioje matomas atsitraukimas nuo klimato lyderystės, subsidijų mažinimas atsinaujinančiai energetikai.
„Jau matėme, kaip Kinija šį vakuumą išnaudojo 2016–2020 m., kai JAV kasmet investavo apie 50 mlrd. JAV dolerių į švarią energiją, o Kinija – daugiau nei 100 mlrd. JAV dolerių. Šiandien JAV bandant apsaugoti savo vidaus pramonę įvedant tarifus Kinijos saulės moduliams, šalis toliau sėkmingai plečia eksportą į globaliųjų Pietų valstybes. Tai rodo, kad Kinija stiprina savo įtaką ne tik per gamybą, bet ir formuodama žaliosios politikos standartus, ypač pasaulinėse tiekimo grandinėse“, – aiškina pašnekovė.
Progresas gali sugriūti
Be Kinijos pasaulinis klimato kaitos valdymas yra neįmanomas. Tačiau, anot ekspertės, dabar matoma pažanga – itin trapi.
„Kinijos emisijų mažėjimas – tai ne negrįžtama tendencija, o jautri pusiausvyra tarp vidaus ekonomikos signalų, tarptautinės politikos ir reguliavimo nuoseklumo“, – komentuoja I. Budraitė.
Anot ekspertės, egzistuoja bent keli aiškūs grėsmę keliantys faktoriai. Be jau minėto Kinijos įsikvėpimo statyti anglies elektrines, reikšmingas yra ir ekonominis spaudimas bei stimuliavimo modelis.
„Kinija, susidūrusi su ekonominiais iššūkiais, dažnai remiasi infrastruktūros ir pramonės skatinimu – vadinamuoju „betoniniu augimu“. Jei prekybos karas su JAV gilės, yra rizika, kad bus vėl griebtasi emisijoms imlių sektorių, tokių kaip cementas, plienas, anglimi kūrenama energetika ar nekilnojamasis turtas“, – teigia pašnekovė.
Įtakos turi ir tarptautinio reguliavimo signalai. Šiuo metu ES Žaliojo kurso reikalavimai – ypač baterijų ir anglies pėdsako reguliavimas – yra svarbūs Kinijos tiekimo grandinių transformacijos veiksniai.
„Jei dėl JAV tarifų ar ekonominio neapibrėžtumo ES ims švelninti reikalavimus, Kinijos motyvacija diegti patikimas anglies apskaitos sistemas gali sumažėti“, – komentuoja I. Budraitė.
Galiausiai, didėjanti geopolitinė įtampa, ypač JAV pusėje, gali suardyti mokslinį bendradarbiavimą ir sukelti technologinį susiskaldymą.
„Tai mažintų Kinijos įmonių norą investuoti į rizikingesnes, bet reikalingas sritis – pažangias baterijas, vandenilį, efektyvesnius saulės modulius. Technologijų skaidymasis – nuo kilmės reikalavimų iki investicijų barjerų – gali sulėtinti inovacijų tempą“, – svarsto ekspertė.
Anot pašnekovės, stebėdami Kinijos patirtį galime įžvelgti ir tam tikrų pamokų.
„Viena svarbiausių [pamokų] – klimato politika yra veiksmingiausia, kai ji tampa ekonomikos branduoliu, o ne jos korekcija. Kinija rodo, kad ambicingos valstybinės investicijos – į tinklus, gamybą, tyrimus – gali išjudinti pokytį greičiau nei vien kainų signalai ar reguliaciniai spaudimai. Kritinė infrastruktūra čia yra raktas. Vien atsinaujinančios energijos nepakanka – reikia ją sujungti, paskirstyti, saugoti. Kinijos tinklų modernizavimo strategija galėtų tapti pavyzdžiu, kaip planuojama ir sistemiškai kuriama švari energetika“, – apibendrina I. Budraitė.
