Saturno palydovas Titanas (astro)biologams labai įdomus tuo, kad jo paviršiuje egzistuoja gana sudėtinga ekosistema. Nors gyvybės ten, bent kol kas, nerasta, esama upių, ežerų, lyja lietūs, krinta sniegas ir vyksta panašūs reiškiniai, kurių dauguma analogų turi tik Žemė. Tiesa, skystas ten ne vanduo, o metanas ir etanas.
Nepaisant labai žemos temperatūros, Titane formuojasi įvairūs organiniai junginiai, kurie gali tapti pagrindu labai skirtingai nuo mūsiškės gyvybei.
Bet iš principo ten gali būti ir panašios į žemišką gyvybės. Tik ji, jei ir egzistuoja, kaupiasi ne paviršiuje, o popaviršiniame vandenyne – sudarytame iš tikro mums pažįstamo vandens. Šį vandenyną net ir per storą ledo sluoksnį gali pasiekti organinės medžiagos iš paviršiaus; jos taptų puikiu maistu galimai egzistuojantiems mikroorganizmams.
Deja, išnagrinėję šį procesą mokslininkai priėjo išvados, kad net jei gyvybės popaviršiniame vandenyne Titane ir yra, bendras biomasės kiekis tėra visiškai menkas. Tyrėjai apskaičiavo, kiek glicino patenka į Titano popaviršinį vandenyną. Ši, pati paprasčiausia, aminorūgštis daugybei biologinių procesų yra bene pagrindinis „kuras“, taigi labai tikėtina, kad būtent jos kiekis gali riboti biomasės gaminimo spartą.
Glicinas gali formuotis Titano atmosferoje ir paviršiuje arba pasiekti palydovą iš kosmoso, nes jo randama ir įvairiuose asteroiduose. Į Titaną įsirėžus asteroidui, paviršiaus ledas kuriam laikui ištirpsta, o vėliau tirpalo telkinys gali imti skverbtis žemyn ir galiausiai pasiekti po keliasdešimties kilometrų storio pluta plytintį vandenyną.
Deja, įvertinus asteroidų smūgių dažnį ir tikėtiną glicino kiekį Titane, apskaičiuota glicino papildymo sparta siekia mažiau nei dešimt nanomolių per metus vienam kilogramui vandenyno vandens. Tokio kiekio užtektų palaikyti tik labai menką biosferą – nuo 100 trilijonų iki 100 kvadrilijonų ląstelių, arba vos kelių kilogramų anglies. Jei ląstelės pasklidusios po visą vandenyną, viename kilograme vandens vidutiniškai rastume po vieną ląstelę.
Tad net jei kada tyrimų misija į Titaną pajėgs prasiskverbti pro plutą ir ištirti popaviršinį vandenyną, gyvybės atrasti ten tikėtis neverta. Nebent, aišku, ji susikoncentravusi į patį jo viršų ir sudaro ploną bioplėvelę tiesa apatine ledo plutos riba.
Tyrimas čia.
