Vyrai buvo medžiotojai, o moterys – rankiotojos, tiesa? Tai senas mitas ir nauji tyrimai gali jį paneigti, rašoma „IFLScience“.
Vyrai – medžiotojai, moterys – rankiotojos?
Prisiminkite bet kokį priešistorinių žmonių vaizdą, ir galime lažintis, kad mintyse iškils kailiais apsikarsčiusio ietimi nešino vyro ir kūdikį vienoje rankoje, o krepšį maisto rinkimui kitoje laikančios moters paveikslas. Tai seni vaizdiniai, kuriuos didele dalimi lemia stereotipai ir klaidingi įsivaizdavimai, tačiau jie iki šiol yra pakankamai populiarūs.
Notre Dame universiteto mokslininkės Caros Ocobock darbo rezultatai rodo, kad idėja apie biologiškai pranašesnius vyrus medžiotojus neatspindi visos tiesos.
Derindama archeologinius ir fiziologinius įrodymus, C. Ocobock, kartu su biologinės archeologijos patirties turinčia kolege, Delavero universiteto antropologe Sarah Lacy, paskelbė du neseniai atliktus tyrimus, kurie rodo, kad priešistorinės moterys ne tik dalyvavo medžioklėje, bet ir buvo anatomiškai bei biologiškai geriau tam prisitaikiusios.
Kodėl moterys buvo taip gerai prisitaikiusios medžioti?
Medžioklė yra fiziškai sunkus užsiėmimas, nes grobio persekiojimas dažnai užtrukdavo pakankamai ilgai ir pareikalaudavo nemažai jėgų. Pasak C. Ocobock, medžiagų apykaitos požiūriu moterų organizmas yra geriau prisitaikęs ištvermės reikalaujančiai veiklai, „o tai buvo labai svarbu ankstyvojoje medžioklėje, nes prieš nudobiant gyvūną, jį reikėdavo fiziškai išvarginti iki visiško išsekimo“.
Šiuo požiūriu svarbų vaidmenį atlieka du hormonai – estrogenas ir adiponektinas, kurių moterų organizme yra daugiau. Jie padeda moterų organizmui reguliuoti gliukozės ir riebalų kiekį, o tai labai svarbu fizinei veiklai.
Ypač svarbus yra estrogenas, padedantis reguliuoti medžiagų apykaitą ir skatinantis organizmą naudoti sukauptus riebalus, o ne angliavandenius (energijai gauti).
„Kadangi riebaluose yra daugiau kalorijų nei angliavandeniuose, jie ilgiau ir lėčiau dega, – aiškino C. Ocobock. – O tai reiškia, kad ta pati ilgalaikė energija gali ilgiau palaikyti organizmo aktyvumą ir atitolinti nuovargį.“
„Mano nuomone, estrogenas iš tikrųjų yra neapdainuotas gyvenimo didvyris, – sakė mokslininkė. – Jis labai svarbus širdies ir kraujagyslių sistemai bei medžiagų apykaitai, smegenų vystymuisi ir atsigavimui po traumų.“
Be to, buvo nustatyta, kad medžioklėje pasitarnaudavo ir moterų fizinė sandara.
„Kadangi moterų klubai paprastai yra platesni, jos gali juos pasukti, tokiu būdu prailgindamos žingsnius, – pridūrė C. Ocobock. – O kuo ilgesnis žingsnis, tuo jis „mažiau kainuoja“ medžiagų apykaitos požiūriu ir tuo toliau bei tuo greičiau galima nueiti.“
„Iš šio taško žvelgiant į žmogaus fiziologiją, galima manyti, kad moterys yra maratono bėgikės, o vyrai – sunkumų kilnotojai“, – reziumavo docentė.
O archeologiniai įrodymai?
Jau yra pakankamai daug patikimų archeologinių įrodymų, leidžiančių teigti, kad priešistorinės moterys medžioklėje patyrė tokių pat sužalojimų kaip ir vyrai, be to, yra įrodymų, kad ši jų veikla buvo labai aukštai vertinama.
Nustatomi sužeidimai panašūs į šiuolaikinių rodeo raitelių patiriamas traumas – galvos ir krūtinės sužalojimai gyvūnui įspyrus arba lūžiai ir įkandimo žymės, atsiradusios gyvūnui užpuolus.
Yra rasta kapaviečių, pavyzdžiui, Peru, kur holoceno laikotarpio medžiotojos palaidotos su medžiokliniais ginklais.
„Ne taip dažnai žmonės laidojami su tam tikrais daiktais, nebent jie tam žmogui buvo labai svarbūs, dažnai naudojami jam gyvam esant“, – aiškino C. Ocobock.
C. Ocobock ir S. Lacy darbas labai svarbus dabartinėje visuomenėje, kai taip aktyviai nagrinėjami biologinės ir socialinės lyties klausimai.
„Noriu, kad žmonės galėtų atsikratyti ilgą laiką vyravusių moterų fizinio nepilnavertiškumo idėjų“, – reziumavo C. Ocobock.
Tyrimai: https://anthrosource.onlinelibrary.wiley.com/doi/epdf/10.1111/aman.13915?saml_referrer, https://anthrosource.onlinelibrary.wiley.com/doi/epdf/10.1111/aman.13914
