Borneo saloje nuo seno gyvenantiems orangutanams gresia išnykimas. Čia aktyviai kertamos džiunglės – naikinamos palmės, reikalingos plačiai naudojamam palmių aliejui išgauti. Salos čiabuvius gyvūnus nuo įvairių pavojų, tarp jų ir brakonierių kėslų, jau ne vieną dešimtmetį saugo Birutė Galdikas – lietuvių kilmės mokslininkė, garsi visame pasaulyje.
„Atrodytų, kad galbūt Birutė tiesiog išprotėjusi dėl tų orangutanų, bet kažkas turi padaryti šitą darbą ir tai tiesiog buvo jos misija. Ir ne šiaip kelių metų – tai yra viso gyvenimo misija“, – laidoje „Daiktų istorijos“ pasakoja žurnalistė, keliautoja Neringa Skrudupaitė, su B. Galdikas Borneo saloje susitikusi 2 kartus.
Augdamas tarp orangutanų, sūnus perėmė jų elgseną
Birutė Galdikas, orangutanai, Lietuva – toks žodžių triptikas dažniausiai girdimas pasakojimuose apie šią 20 a. gamtosaugos pasaulio legendą. Nors ją mielai savinasi tiek amerikiečiai, tiek kanadiečiai, tiek ir indoneziečiai, visgi ji – lietuvė, žemaičio ir aukštaitės dukra. Gimė ji 1946 m. Vokietijoje, čia susipažino nuo karo bėgę jos tėvai.
Sunku išvardinti visus B. Galdikas įvertinimus: Jungtinių Tautų pasaulinė premija, Bauerio Žemės didvyrės premija, PETA humanitarinė premija – vos keletas jų. Kartu su bičiulėmis mokslininkėmis – Dian Fossey ir Jane Goodall – B. Galdikas priklausė ir Leakey‘io angelams („Leakey‘s Angels“).
Kaip aiškina dr. Vaida Survilienė, Vilniaus universiteto (VU) Biomokslų instituto mokslininkė, Louisas Leakey‘is buvo antropologinių primatų tyrimų pradininkas, rūpinęsis jaunais ir perspektyviais studentais, kuriuos taip pat žavėjo šie gyvūnai.
„Pirmoji jo studentė, kurią jis labai globojo ir saugojo, buvo J. Goodall, ilgametė šimpanzių tyrinėtoja. Jos elgsenos tyrimų indėlis – tiesiog neįkainojamas. Tada prisijungė D. Fossey, ji tyrinėjo gorilas. Paskutinė iš jų, jauniausia buvo B. Galdikas, kuri, kaip ji sako, labai ilgai prašė ir užtruko kelerius metus, kol įtikino [L. Leakey‘į], kad ji gali išvykti, kad ja galima pasitikėti“, – pasakoja dr. V. Survilienė.
Būtent antropologo L. Leakey‘io dėka, lietuvių kilmės mokslininkė ir išvyko į Indoneziją tyrinėti orangutanų. Kartu su ja į Borneo salą 1971 m. iškeliavo ir jos tuometis vyras Rodas.
„Vos baigusi studijas ji susikrapštė pinigų, jų gal šiek tiek davė „National Geographic“, rėmėjai, ir išskrido ten, kur neskrenda lėktuvai, kur nevažiuoja mašinos, nėra telefonų, telegrafo, nėra nieko. Norint nuvažiuoti į stovyklą, (...) jiems reikėjo 20 val. plaukti valtimi“, – atskleidžia keliautoja N. Skrudupaitė.
Begyvendama Indonezijos džiunglėse, B. Galdikas su vyru Rodu susilaukė sūnaus. Augdamas tarp orangutanų, toli nuo kitų žmonių, mažylis nejučia ir pats pradėjo elgtis kaip šie gyvūnai.
„Ji sakė – aš tiesiog nepastebėjau, kad mano vaikas tampa toks pats kaip orangutanas. Tai yra natūralu, nes tau iki gretimo žmogaus nuvažiuoti – 3 valandos. Bet ten vietiniai gyventojai, jie kalba malajų arba dajakų kalba, tai natūralu, kad vaikai negali susikalbėti. Taip vaikas išmoko orangutanų kalbą – jis tapo toks mažas orangutanas“, – mokslininkės jai papasakota istorija dalinasi žurnalistė.
Begyvenant Borneo saloje mokslininkės santuoka su Rodu nutrūko. Vyras manė, kad jų sūnus turėtų augti „ne džiunglėse, o normalioje Amerikoje“. Be to, kaip atskleidžia N. Skrudupaitė, kuomet 1971 m. Rodas su B. Galdikas išvyko į Indoneziją, „jis nežinojo, kad ji išvažiuoja visam gyvenimui“.
„Jis paskui ir sakė: „Praėjo 7 metai ir niekas daugiau nebevyksta. Tu tai rašai disertaciją, o aš ką čia veikiu?“ – teigia pašnekovė. Išsiskyrusi su Rodu, B. Galdikas po poros metų ištekėjo antrą kartą, už vietinio dajakų genties vyro. Jiems gimė du vaikai.
Orangutanų jauniklius laikydavo kaip šuniukus
Likusi Borneo ir rašydama savo disertaciją, B. Galdikas žinojo, kad tai darys visą savo gyvenimą. Ir iš tiesų – Indonezijos džiunglėse mokslininkė pragyveno jau virš 50 metų. Anot N. Skrudupaitės, „ji yra ne vieną kartą paminėjusi, kad tai buvo ne darbas, tai nebuvo projektas – tai buvo viso gyvenimo disertacija“.
„Norėjau papasakoti apie rojų, Edeną, kuriame gyvena orangutanai. Tai yra rojus, iš kurio išėjo žmonės, ir tai yra mano viso gyvenimo misija“, – 20 a. gamtosaugos legendą cituoja keliautoja.
Vykdant šią kilnią misiją, B. Galdikas gyvybei ne kartą buvo iškilęs pavojus – jos noru apsaugoti orangutanus nebuvo patenkinti brakonieriai, gaudę šiuos gyvūnus. Būtent kontrabandininkų nužudyta buvo mokslininkės kolegė ir draugė D. Fossey, saugojusi gorilas.
Kaip aiškina žurnalistė N. Skrudupaitė, šiuo metu gyvūnai yra trečia pagal dydį kontrabandos rūšis pasaulyje – sąraše rikiuojasi tik po narkotikų ir ginklų. Seniau Indonezijoje orangutanų jauniklį galėdavai įsigyti už 5000 eurų, jį pasiturintys žmonės laikydavo narve kaip šuniuką.
„Problema yra tai, kad visi nori tų mažų mielų „šuniukų“, bet kai jie užauga, jie tampa stiprūs kaip žmonės ir tada juos sunku suvaldyti“, – teigia N. Skrudupaitė ir priduria, kad konfiskuoti taip įsigytus ir vėliau šeimininkų sužeistus gyvūnus ir buvo pirmoji B. Galdikas veikla Borneo saloje.
Dar žiauriau, anot keliautojos, kontrabandininkai elgėsi ir pavieniais atvejais tebesielgia siekdami orangutanus džiunglėse pagauti. „Yra iškertamas miškas, tada orangutanams nėra kur gyventi. Tada juos arba užpuola laukiniai gyvūnai, šunys, šernai, arba nušauna žmonės, norėdami, kad mažylis atitektų jiems. Norint paimti mažylį, tu turi nušauti motiną – tai yra vienintelis būdas“, – atskleidžia N. Skrudupaitė.
Tirdami orangutanus, sužinome daugiau apie save
Orangutanų tyrimai nėra tik, atrodytų, egzotiška mokslininkės B. Galdikas veikla. VU Biomokslų instituto mokslininkė dr. V. Survilienė sako, kad šių gyvūnų gyvenimo kokybė atspindi visos ekosistemos būklę, o ši susijusi su žmonių galimybėmis prisitaikyti prie besikeičiančio klimato.
„Kaip ruoniai yra Baltijos jūros indikatoriai, taip orangutanai yra tropinių miškų indikatoriai. Jeigu mes sutinkame orangutanus, jeigu jų fiziologinė sveikatos būklė yra gera, mes galime sakyti, kad ekosistema yra stabilios būsenos, ji sveika ir veikianti. Bet jeigu orangutanai nyksta, galime sakyti, kad visa ekosistema nyksta.
(...) Nykstant augalų įvairovei, mes prarandame kažkokią dalį genetinio potencialo ir mes prarandame, iš principo, Žemės gebėjimą prisitaikyti prie ateities klimato pokyčių, tų pačių žmonių gebėjimą prisitaikyti prie klimato pokyčių, nes mes prarasime kažką, kas galbūt, esant pokyčiams, užtikrintų išgyvenamumą“, – aiškina ekspertė.
Anot dr. V. Survilienės, studijuodami mūsų mažesniųjų brolių gyvenimą, galime geriau suprasti, kaip patys turėtume gyventi Žemėje ir ką turėtume padaryti, kad čia gyvybė tęstųsi ilgiau.
„Žmogbeždžionės yra susijusios su žmogumi tuo, kad jų DNR yra vienas panašiausių. Tarkim, šimpanzių DNR 99 proc. panašus į žmogaus, orangutanų – šiek tiek mažiau. Tas panašumas atsiliepia ne tik šiek tiek per išvaizdą, (...) bet ir per socialines struktūras: jauniklių auginimo laiką, elgseną su palikuoniais, elgseną grupėje. (...) Tai praktiškai labai panašu į tai, ką mes matom žmonių visuomenėje. Mes tą galime labai sieti ir derinti, galvoti, kokios būtų pasekmės, jeigu mes atsidurtume tokioje situacijoje kaip orangutanai“, – įsitikinusi VU mokslininkė.
Mažieji einšteinai – taip B. Galdikas vadina savo globojamus ir gydomus orangutanus. Kaip pasakoja keliautoja N. Skrudupaitė, orangutano intelektas yra kaip 5–6 metų vaiko, taigi, tikrai nemažas.
„Jie visada manipuliuoja, gali prigalvoti, gali apgauti, gali pamatyti, kas jam yra naudingiau. Pavyzdžiui, prasideda lietus, aš turiu kamerą ir noriu ją paslėpti. Tada išsitraukiu tokį „meškiuką“, nemenką lietpaltį, kuris yra uždedamas ant kameros. Jie pamato, kad po juo galima pasislėpti, ir tada iš tavęs bando jį atimti.
(...) Orangutanai labai mėgsta kavą. Jeigu pasidarai kavos ir išeini jos gerti, tuoj prisistato tie, kurie aplinkui yra, o vadovaujantis sako: „Ei, duok man kavos“. Natūralu, jie išplešia tą kavą. Jie yra tokie protingi, kad nameliui užrakinti turi sugalvoti 15 spynų, nes jie vis tiek išmąsto, kaip tą namelį atrakinti“, – įspūdžiais Borneo saloje dalinasi žurnalistė.
Viso pasakojimo klausykitės LRT TELEVIZIJOS laidos „Daiktų istorijos“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
