Turtingiausiam pasaulio žmogui Elonui Muskui nusipirkus socialinį tinklą „Twitter“, tiek pokalbiuose su kolegomis, tiek asmeniniuose pagalvojimuose vis kyla minčių, išreiškiančių tam tikrą nerimą, kurį nebūtinai taip paprasta konkrečiai įvardyti. Nerimauti yra dėl ko: ne iki galo aiškūs pirkėjo motyvai ir ketinimai, viešosios erdvės privačios kontrolės galimos pasekmės, politiniai, komerciniai interesai, reguliavimo trūkumas ir t. t. Tačiau turbūt labiausiai savotišką nejaukumą kelia įspūdis, kad bent lietuviškoje viešojoje erdvėje į šią naujieną žiūrima būtent kaip tik į įdomią užsienio naujieną, kažką toli ar, geriausiu atveju, kaip į gana reikšmingą, bet labai ribotoje erdvėje aktualų procesą (technologijos, socialinių tinklų techninės funkcijos, konkrečių asmenybių interesai etc.). Vis dėlto norėtųsi gilesnių diskusijų apie tai, kaip mes suvokiame socialinių tinklų ir juos valdančių korporacijų ir asmenybių įtaką viešajai erdvei ir politiniams procesams, kiek gerai suprantame jų veikimą ir galimos įtakos mastą, kokias mes, kaip visuomenė, turime priemones šiai įtakai kontroliuoti ir reikalauti atskaitingumo?
Išties gerai suprasti internetinių socialinių tinklų veikimą reikia ir laiko, ir įsigilinimo, ir, pageidautina, specialių žinių, tokių kaip programavimo, algoritmų veikimo supratimas, taip pat išmanymo, kas yra duomenys ir kas gali jais tapti (labai trumpas atsakymas – iš esmės viskas, ką veikiame internete ir ne tik; ne vien tik mūsų asmens duomenys, tokie kaip vardas, pavardė, asmens kodas ar elektroninis paštas, bet viskas, ką atsidarėme, prie ko stabtelėjome, kur paskui nuėjome, ką pamėgome, kuo pasidalijome, su kuo susidraugavome, o su kuo – ne ir pan.), ką su šiais duomenimis ir kaip įmanoma padaryti, kur ir kokiais tikslais juos panaudoti ir pan. Atrodo, kad šiuo aspektu formuojasi tokia struktūra, kai yra tie, kurie turi tokių įgūdžių ir sugeba greitai kurti informacinėmis technologijomis paremtus produktus (tokius kaip socialinių tinklų platformos) ir plėtoti jų veikimą iš esmės jokių išankstinių sąlygų ir taisyklių neturinčioje erdvėje. Ir tada yra visi kiti (vartotojai, visuomenės, valstybės, politikai), kurie bėga iš paskos, reaguodami arba ne.
Apie socialinių tinklų algoritmus lyg nemažai kalbėta ir kalbama. Kad ir toks elementarus pavyzdys: prieš porą metų įgyvendintas projektas „Citizen Browser“ (https://themarkup.org/citizen-browser) parodė, kad socialinių tinklų algoritmai, atsižvelgiant į tai, ką vartotojas anksčiau skaitė, žymėjo kaip mėgstamą turinį, kuo dalijosi su kitais vartotojais, apie tą patį įvykį skirtingoms vartotojų kategorijoms jų sraute pateikia visiškai skirtingą, kartais net priešingą informaciją. Pavyzdžiui, po Kapitolijaus šturmo Jungtinėse Valstijose socialinis tinklas „Facebook“ savo vartotojams, kuriuos identifikavo kaip liberalių pažiūrų, sraute daugiausia pateikė tradicinių žiniasklaidos kanalų informaciją, o tiems, kuriuos laiko konservatyvių pažiūrų, – mažiau patikimų, respublikonų politikų atstovaujamas pažiūras atspindinčių šaltinių informaciją. Tai vyksta automatiškai veikiant algoritmams. Nėra pagrindo manyti, kad kitų ir kitose šalyse kylančių visuomenes poliarizuojančių klausimų atvejais procesai vyktų kitaip (dar turint omeny ir tai, kad mes ir patys linkę apsupti save bendraminčiais).
Vadinasi, diskusijos ir informacijos sklaida itin svarbiais politiniais ir visuomeniniais klausimais iš esmės yra patikimos automatizuotai savieigai. Šiuo atveju socialinių tinklų kaip verslo darinių pagrindinis interesas yra kuo ilgiau išlaikyti vartotojus prisijungusius, o tą padeda padaryti aršios diskusijos aptarinėjant kitą stovyklą ir jos pažiūras ir bendravimo su bendraminčiais jausmas vadinamosiose aido kamerose (angl. echo chamber) ar socialiniuose burbuluose. Socialiniam tinklui kaip verslui tai sudaro sąlygas surinkti kuo daugiau duomenų apie savo vartotojus ir jų pomėgius, kad paskui būtų galima jiems parinkti labiausiai interesus atitinkančią reklamą ir tokiu būdu uždirbti iš reklamos užsakovų.
Paminėtas pavyzdys – jokia naujiena. Tačiau kas iš to? Ką darome su šiuo supratimu ir su šia informacija? Ir kas iš viso turėtų rūpintis, kaip socialinių tinklų veikimas daro įtaką visuomenei, jos narių santykiams, institucijoms, ir užtikrinti, kad tas poveikis nebūtų destruktyvus? Pirmiausia į galvą ateina politikai ir žiniasklaida. Bet ar galėčiau sakyti, kad jaučiu, jog mano politikai ir mano žiniasklaida kaip visuma turi pakankamai žinių ir supratimo, kad būtų pajėgūs tą daryti? Bijau, kad atsakymas greičiau būtų neigiamas.
Valstybės ar tarpvalstybiniai regioniniai dariniai (kaip Europos Sąjunga), kiekvienas su savo teisinio reguliavimo sistemomis ir supratimu, tarsi milžinai molinėmis kojomis juda iš lėto: kol vienos sritys išanalizuojamos, teisiškai apibrėžiamos ir imamos reguliuoti, randasi daugybė naujų. Pastarųjų dešimtmečių technologiniai pokyčiai ir jų įtaka žmonių gyvenimams yra tokie greiti, kad esama visuomenių organizavimosi ir tvarkymosi sistema, atrodo, kol kas nėra pajėgi efektyviai reaguoti. Todėl svarbu daugiau galvoti ir aktyviau diskutuoti apie naujų technologijų veikimą, nepalikti jo tik „specialistams“, negalvoti apie jį tik kaip apie privačiojo sektoriaus ir verslo objektą. Internetas, skaitmenizacija yra taip persipynę su visuomenės kūnu, kad lieka vis mažiau gyvenimo sričių, kurių ji vienaip ar kitaip nepaliestų.
Jei vis dar manome, kad valstybės yra prasminga visuomenių organizavimosi forma, tai tų visuomenių nariai ir valstybių pareigūnai turėtų būti aktyvūs bendrabūvio technologijų akivaizdoje formuotojai, besigilinantys į šių technologijų vystymo kryptis ir galimas jų pasekmes, o ne pasyvūs reaguotojai. Maža to, pavienių valstybių nepakanka, nes kalbama apie technologijas ir verslo darinius ar veikėjus, kurie seniai ir išimtinai veikia viršvalstybiniu ar transvalstybiniu lygiu. Nepaisant to, iniciatyva ir supratimas pirmiausia turėtų rastis iš apačios, iš nuoširdaus rūpinimosi savo bendrabūviu, iš noro galėti susitarti svarbiausiais visuomenės gyvenimo klausimais ir iš pastangos turėti bendrą tokio susitarimo pamatą. Todėl tai, kad Muskas nusipirko „Twitterį“ ir ką jis su juo darys, nėra tik Muską ir „Twitterio“ vartotojus liečiantis klausimas. Kaip rodo tyrimai, socialiniai tinklai turi didžiules galimybes daryti įtaką visuomenės fragmentacijai, ją gilinti ir palaikyti susiskaldymą. Negalime tikėtis, kad pavyks mažinti šį susiskaldymą, nežvelgiant į jį kompleksiškai, įskaitant ir socialinės medijos erdvės reguliavimą, kur jis svarbus ir reikalingas.
