Vokietijoje nusausinta net 94 procentai visų pelkių, didžioji dalis jų naudojama žemės ūkyje. Yrančių durpių išskiriamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos sudaro 7 procentus visų šalies emisijų. Dėl to šalis užsimojo atkurti pelkes dešimt kartų sparčiau. Pelkininkystės koncepciją plėtojanti Greifsvaldo pelkių centro vadovė dr. Franziska Tanneberger LRT RADIJĄ tikina ieškanti būdų, kurie leistų atkurtose pelkėse ir toliau ūkininkauti.
Durpės – kaip rauginti agurkėliai stiklainyje
Baltijos jūros pakrantėje įsikūręs Greifsvaldo miestelis yra vienas svarbiausių pelkių tyrimų centrų pasaulyje. Būtent Greifsvaldo universitete buvo išplėtota pelkininkystės koncepcija –idėja, jog net ir atkūrus vandens lygį nusausintame durpžemyje, jame galima toliau ūkininkauti. Tai klimatui palankaus ūkininkavimo galimybė – gaunama žemės ūkio produkcija ir išvengiama šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų, įprastai kylančių dėl nusausintos durpės skaidymosi.
„Daugumoje nusausintų durpžemių išlieka poreikis toliau ūkininkauti. Tas poreikis yra labai gyvas ir mums reikia tai priimti, kad žemės savininkai, žemės naudotojai norėtų kažką užauginti“, – sako nuo 2015 metų veikiančio Greifsvaldo pelkių centro vadovė dr. Franziska Tanneberger.
Ją sutinkame Greifsvaldo universitete, kur durpinių dirvožemių turtingos Meklenburgo-Pomeranijos žemės atstovai susitiko su pelkininkyste besidominčiomis delegacijomis iš Baltijos šalių.
„Mūsų bandomieji pavyzdžiai rodo, kad iš pelkinių augalų galima pagaminti labai įdomių dalykų, – tikina F. Tanneberger. – Bet kol kas tai nėra masinė produkcija ir laikas po truputį senka, todėl turime būti greiti.
Aš pati gyvenu Riugeno saloje, name su nendriniu stogu. Tai puikus stogas, viduje sukuriantis puikų klimatą. Šių pavyzdžių mastą mums reikia išplėsti. Mums tai pavyks tik tuo atveju, jei ūkininkai gaus valstybės paramą, o privačios įmonės įkurs startuolius, kurie veiks šia kryptimi.“
Vokietijoje durpiniai dirvožemiai užima apie dešimtadalį šalies teritorijos. Iš jų nusausinti net 94 procentai, tik 2 procentai niekada nebuvo sausinti, o 4 procentai durpžemių buvo nusausinti, tačiau gruntinio vandens lygis vėliau juose buvo atkurtas.
Neseniai šalies vyriausybė įsipareigojo paspartinti vandens lygio atkūrimą durpynuose. Iki šiol per metus būdavo atkuriama apie tūkstantį hektarų pelkių, o nuo kitų metų šis procesas turėtų paspartėti dešimčia kartų – planuojama atkurti 10 tūkstančių hektarų pelkių per metus.
Kaip pasakoja mokslininkė Franziska Tanneberger iš Greifsvaldo pelkių centro, seniau pelkės būdavo atkuriamos dėl ekologijos ir biologinės įvairovės, tačiau dabar pagrindinis pelkių atkūrimo variklis yra šalies įsipareigojimas iki 2030 metų sumažinti ŠESD emisijas 65 procentais. Šiuo metu anglies dvideginio emisijos iš nusausintų durpynų sudaro 7 procentus visų Vokietijos anglies dvideginio emisijų.
„Svarbiausia durpžemyje arba pelkės ekosistemoje yra tai, ar yra vandens, ar ne. Paprasčiausiai įsivaizduokite: durpėse yra daug anglies, nes tai yra nesuirę pelkių augalijos liekanos. Šie augalai fotosintezės būdu kažkada sukaupė didelius anglies kiekius. Jei pelkėje vandens lygis pažeminamas, deguonis patenka į dirvožemį ir susijungęs su anglimi tampa anglies dvideginiu, kuris patenka į atmosferą ir ją šildo“, – procesą aiškina mokslininkė.
Tam, kad būtų dar aiškiau, ji pasitelkia raugintų agurkėlių stiklainio metaforą. Jei stiklainyje yra vandens, agurkėliai išlieka skanūs. Tačiau jei vandenį išpilame, agurkėliai ima pūti. Panašiai kaip su agurkėliais, atsitinka ir su durpynais – jei nėra užmirkę, durpės ima nykti.
Šildosi pelkine augalija
Jau daug metų Greifsvaldo universitetas ir Greifsvaldo pelkių centras vykdo įvairius bandomuosius projektus, kurie galėtų padėti atkurti pelkes ir sumažinti ŠESD emisijas iš nusausintų durpynų.
Vienas iš labiausiai pavykusių yra bendradarbiavimas su ūkininkais Hansu Voigtu, o vėliau ir iš Hanso ūkį perėmusiu sūnumi Henningu Voigtu.
Prieš beveik tris dešimtmečius buvo vykdomas didžiulis pelkių atkūrimo projektas prie Kumerovo ežero. Penės upės slėnis turėjo tapti didžiausia žemapelkių apsaugos zona Vidurio Europoje.
Į šią zoną pateko ir Hansui Voigtui priklausančios žemės. „Mano tėvas sutiko atkurti vandens lygį durpyne, nes drenažo sistemas buvo per brangu išlaikyti. Pylimai buvo nugriauti, grioviai užversti.
Bet jam kilo klausimas, kaip šias teritorijas prižiūrėti“, – pasakoja Henningas Voigtas.
Tuo metu ūkyje buvo 400 galvijų banda. Išmontavus drenažo sistemas, pievose ėmė augti augalai, kurių pašarinė vertė buvo pernelyg žema. Todėl sumažėjo ir galvijams tinkamo pašaro.
„Kadangi galvijų auginimas šiose pievose nebuvo labai pelningas, mano tėvas kreipėsi į Greifsvaldo universiteto mokslininkus, kad padėtų rasti pelningesnį būdą. Kartu jie išplėtojo biokatilinės idėją. Malchino miestelyje yra sena katilinė, kurioje seniau degindavo naftą ir dujas. Šią katilinę pertvarkė ir ji buvo paversta į biomase kūrenama katiline“, – sako H. Voigtas.
Būtent šiai katilinei Voigtų ūkis per metus parūpina nuo 6 iki 8 tūkstančių pelkinės augalijos šieno rulonų. Katilinės šiluma tiekiama 540 miestelio namų ūkių, viešiems pastatams ir mokyklai.
Henningas ūkį iš tėvo perėmė 2019 metais. Tie metai buvo itin šlapi, technika negalėjo įvažiuoti į žemapelkę, derliaus nepavyko nuimti, todėl katilinėje buvo kūrenamos medžio skiedros (skiedros ir šienas maišomos iki šiol). Ūkininkas sako, kad tai buvo sudėtinga pradžia.
Tačiau praėjusi vasara buvo karšta ir sausa, ji apdovanojo H. Voigtą daug didesniu biomasės kiekiu nei sausose žemėse ūkininkaujančius ūkininkus. Tiesa, H. Voigtas dar nežino, ar šie metai jam bus pelningi, nes sutartis su katiline atnaujinama kasmet, o nauja sutartis dar nepasirašyta.
Pelkinei augalijai šienauti H. Voigtas naudoja įprastą žemės ūkio techniką, tik su žymiai platesnėmis, dirvožemio paviršių mažiau suslegiančiomis padangomis. Tačiau tik padangų nepakanka – vairuoti traktorių pelkėje reikia ypatingų įgūdžių. „Svarbiausia yra augalų šaknų sluoksnis. Būtent jis laiko techniką ant žemės paviršiaus, todėl labai svarbu jo nepažeisti“, – ūkininkavimo žemapelkėje paslaptimis dalijasi Vokietijos ūkininkas.
Ūkininkas ir toliau augina galvijus, tik bandą sumažino iki 100 galvijų. „Biomasės kokybė kasmet skiriasi. Todėl išmintinga diversifikuoti produkciją: aukštesnės kokybės žolę skirti pašarams, o žemesnės kokybės – energijai“, – tikina jis.
Bendradarbiavimo su mokslininkais privalumai
H. Voigtas taip save ir vadina – klimato ir energijos ūkininku: „Sumokėjau sąskaitas į priekį, tačiau tikiu, kad tai yra teisingas būdas ūkininkauti tokiose teritorijose šiuo metu. Tai būdas kovoti su klimato kaita, pagerinti biologinės įvairovės būklę. Esu įsitikinęs, jog tęsiu šį kelią.“
Ūkininkas gauna pajamų iš dalyvavimo įvairiuose moksliniuose bandomuosiuose projektuose. Tarkim, šiuo metu dešimtyje šio ūkininko hektarų jau trečius metus auginami švendrai.
Šiam eksperimentui jau trečius metus vadovauja dr. Sabina Wichmann iš Greifsvaldo pelkių centro. Ji pasakoja, jog jau panaudojo pirmąjį švendrų derlių. Iš jų pabandė pagaminti įvairias statybines medžiagas. Spalį rankomis skins švendrų burbuoles ir jų pluoštą naudos tekstilės gaminiuose.
Atkurtoje žemapelkėje ūkininkaujantis H. Voigtas teigia, jog švendrų auginimas yra eksperimentas, kurio baigties jis nežino. Vis dėlto jis pažymi, kad daug metų trunkantis glaudus bendradarbiavimas su mokslininkais teikia daug privalumų.
„Esu verslininkas ir skaičiuoju, kas man apsimoka, – neslepia pašnekovas. – Aš iš šios veiklos nepraturtėju, bet mano darbas apmokamas, išlaidos padengiamos. Ką labiausiai iš to gaunu, yra žinios. Jei imčiausi įprasto ūkininkavimo, tokių žinių neįgyčiau. Diena turi tik 24 valandas.“
Išeitis: pelkininkystė ir prekyba anglies kreditais
Janas Petersas vadovauja Greifsvalde įsikūrusiai nevyriausybinei organizacijai „Michaelio Zukovo fondas“. Pelkių atkūrimo ir klimato politikos ekspertas sako, jog įgyvendinti dabartinius Vokietijos pelkių atkūrimo tikslus bus sudėtinga užduotis.
„90 procentų Vokietijos pelkių yra naudojamos sausinimu pagrįstame žemės ūkyje ir tai išskiria didžiausias emisijas: 30–40 tonų anglies dvideginio iš hektaro per metus. Jei dabar norėsime jose atkurti vandens lygį, ūkininkai, žemės naudotojai sakys: „Mums reikia šios žemės, mes gaminame biomasę, ūkininkaujame, taip išgyvename.“
Todėl Greifsvalde išplėtojome pelkininkystės idėją, nes manome, kad didelio mąsto durpžemių atkūrimas gali įvykti tik tuo atveju, jei galėsime įtraukti ūkininkus ir žemės naudotojus, suteikdami jiems alternatyvą. Taigi, durpyne reikia atkurti vandens lygį tam, kad durpių irimas sustotų, kad emisijos nebeišsiskirtų, bet ūkininkavimas dar būtų įmanomas.“
Šiuo metu pelkininkystė skirstoma į ūkininkavimą šlapiose pievose ir pelkių pasėlius. Šlapios pievos naudojamos ganymui. Jos tinkamos, tarkim, azijiniams buivolams. Kaip rodo Voigtų pavyzdys, šlapios pievos gali būti šienaujamos, jų biomasė naudojamas kaip žaliava statybinių medžiagų gamybai, pastatų apšiltinimui arba energijai.
Kita Vokietijoje šiuo metu tyrinėjama pelkininkystės šaka yra pasėlių pelkininkystė. Tokiu atveju švendrai ir nendrės sodinami specialiai, jų biomasė gali būti panaudojama statyboje, baldų gamyboje.
Pasak pelkių atkūrimo ir klimato politikos eksperto Jano Peterso iš Vokietijos, šiandien perspektyviausiai atrodo kiminų auginimas. „Kiminų auginimas jau turi paklausą. Sodininkystei reikia substratų, tačiau durpės yra iškastinis kuras, kuris turi būti pakeistas atsinaujinančia medžiaga. Kiminai turi panašias ar net geresnes ypatybes, kurios reikalingos sodininkystėje naudojamiems substratams.
Taigi paklausa yra, mums tik reikia užtikrinti pasiūlą. Tai tinka aukštapelkiniams durpynams, – pasakoja J. Petersas. – Žemapelkėms labiau tinka švendrų auginimas. Švendrai turi labai stiprų pluoštą, kuris gali būti panaudojamas statybinėms medžiagoms, apšiltinimui, plokštėms, kurios naudojamos baldų gamyboje.“
Pašnekovas teigia, jog vien tik pelkininkystė kaip alternatyva tradiciniam ūkininkavimui kol kas nėra pakankamai išplėtota ir patraukli. Todėl, jo teigimu, pelkininkystė ateityje bus derinama su pajamomis iš prekybos anglies kreditais arba anglies ūkininkavimo.
„Perėjimas iš sausinimu pagrįsto žemės ūkio į pelkininkystę yra gana brangus dalykas. Reikalingos investicijos melioracijos griovių užtūroms, reikia sustabdyti vandens pumpavimą, kitaip reguliuoti vandens lygį. Visa tai pradžioje reikalauja investicijų. Pajamos ateina tik po kurio laiko, mat užtrunka, kol naujos kultūros užauga, tarkim, kiminų derlių galima nuimti tik po 4–5 metų.
Reikia pinigų, kurie užpildytų šį atotrūkį ir anglies kreditai arba anglies ūkininkavimo schemos gali jų suteikti. Anglies kreditai reiškia, jog galime apskaičiuoti, kiek sutaupome anglies, lyginant tarp nusausinto durpyno su didelėmis emisijomis ir atkurtos pelkės su labai mažomis emisijomis. Šį sutaupytą kiekį turėtų būti galima parduoti privačioje arba valstybinėje anglies rinkoje“, – tikina pašnekovas.
Tiesa, prekyba anglies kreditais, kaip ir pelkininkystė, žengia tik pirmuosius žingsnius. Vokietijoje dar nėra ūkininkų, kurie uždirbtų iš prekybos anglies kreditais.
„Ši praktika dar neegzistuoja, nes yra didelis iššūkis sukurti tokią sistemą. Pats ūkininkas labai dažnai nesugeba to padaryti, nes metodologija, kuria apskaičiuojama, kiek anglies dvideginio emisijų sumažinta arba anglies sugeria tam tikra veikla, yra labai sudėtinga. Mums reikia kažkokio pagalbininko ar prižiūrėtojo, kuris padėtų ūkininkui atkurti vandens lygį pelkėje, apskaičiuoti anglies kreditus ir surasti jiems pirkėją iš privačių kompanijų ir valstybės institucijų.
Tokiu būdu būtų galima sukurti verslo modelį, – siūlo Greifsvalde įsikūrusiai nevyriausybinei organizacijai „Michaelio Zukovo fondas“ vadovaujantis J. Petersas. – Šiuo metu ši sistema dar kuriama, mes dirbame su nemažai ūkininkų ir kompanijų, kad tai padarytume ateityje.“
Tiesa, Vokietija jau turi anglies kreditų standartą, skirtą anglies dvideginio emisijoms sumažinti atkuriant gruntinio vandens lygį durpiniuose dirvožemiuose. Jis vadinasi Moorfutures.
„Šis standartas jau veikia Šiaurės Vokietijoje. Anglies kreditas priklauso nuo skirtingų vietų, vidutinė 1 anglies dvideginio tonos kaina yra apie 50 eurų. Tikriausiai panašios kainos bus ir anglies ūkininkavimui tapus realybe“, – teigia pelkių atkūrimo ir klimato politikos ekspertas iš Vokietijos J. Petersas.
Pasak jo, dauguma Europos Sąjungos valstybių laukia Europos Komisijos gairių dėl prekybos anglies kreditais. Šios gairės turėtų pasirodyti iki šių metų pabaigos.
„Spėju, kad kitąmet jau matysime daug plėtros šia linkme ir pionierius, kurie įgyvendins anglies kreditų sistemą“, – viliasi jis.
Dalyvavimą pažintiniame pelkininkystės ture po durpžemių turtingas Šiaurės Rytų Vokietijos žemes apmokėjo Vokietijos vyriausybės fondas „Europos klimato iniciatyva“.
Visas reportažas apie atkuriamas pelkes Vokietijoje ir jų praktinį pritaikymą – LRT RADIJO laidos „Vienkartinė planeta“ radiotekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
