Sukilę prieš planus statyti atliekų deginimo jėgainę, Kapanorio (it. Capannori) gyventojai suprato, kad atliekas vis tiek reikės kažkur padėti. Vadovaujami pradinių klasių mokytojo Rossano Ercolini, jie ėmė ieškoti sprendimų. Kaip LRT RADIJUI sako R. Ercolini, dabar 46 tūkstančių gyventojų turinti Italijos savivaldybė taiko pažangiausias atliekų tvarkymo praktikas ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje.
Revoliucija, prasidėjusi nuo pasipriešinimo atliekų deginimo jėgainei
Esame Toskanoje, ant vienos iš Kapanorio kalvų įsikūrusiame Mokslo parke, Nulio atliekų tyrimų centre. Prie stalo sėdi šio centro direktorius – Rossano Ercolini. Jis – ką tik į pensiją išėjęs pradinių klasių mokytojas, beveik tris dešimtmečius mokytojo profesiją derinęs su darbu atliekų tvarkymo srityje.
Kapanorio atliekų tvarkymo revoliucija prasidėjo dar 1996-ais metais, vienas iš pagrindinių jos veikėjų buvo šis mokytojas. Tuomet Toskanos regiono valdžia pateikė siūlymą statyti dvi atliekų deginimo jėgaines Lukos provincijoje. Viena iš jų turėjo būti Kapanoryje.
Kai tik susipažino su pasiūlymu, kapanoriečiai susiorganizavo į koordinacinį komitetą. R. Ercolini ir bendraminčiai suorganizavo 40 susitikimų su vietos bendruomenėmis, kad išgirstų, ką mano gyventojai. „Visi buvo prieš. Daug tėvų nerimavo dėl savo vaikų sveikatos. Daug žmonių nujautė, kad aplinka tam tikru būdu nuskurs“, – pasakoja R. Ercolini.
R. Ercolini pasakoja, jog iš pat pradžių stengėsi įtikinti bendruomenę, kad atliekas rūšiuojant ir perdirbant, atliekų deginimo jėgainių statyti nereikės: „Į susitikimus ateidavo ir tie žmonės, kurie neatrodė labai nerimaujantys dėl atliekų deginimo. Jie ateidavo pasiklausyti ir likdavo iki pat vidurnakčio. Susitikimo pabaigoje jie užduodavo daug klausimų: „Kur dėti purviną popierių, jei jo nesudeginsime? Ką darysime su plastiku, jei jį išrūšiuosime? Kodėl plastiko tiek daug?“
Sakydavo, kad organinės atliekos smirda, kad nenori jų laikyti namie. Tuo metu mes sakėme: „Kad ir kokios būtų problemos, jas galima išspręsti.“
Mes parodėme, kad nenorime sakyti tik „ne“ atliekų deginimui. Mes norėjome sakyti ir „taip“. Todėl pripažinome, jog problema yra, kad atliekų tik daugėja ir kad reikia ieškoti sprendimų.“
R. Ercolini ieškojo gerųjų atliekų rūšiavimo pavyzdžių, nors tuo metu Italijoje jų nebuvo. 1996 m. čia daugiausia buvo išrūšiuojama 30 proc. atliekų, ir tai – mažame miestelyje.
Pagalba iš kitapus Atlanto
R. Ercolini ieškojo ir mokslininkų, kurie viešai pasisakytų prieš atliekų deginimą. Apie vieną tokį mokslininką bendruomenės aktyvistas buvo girdėjęs. Tačiau jis gyveno kitapus Atlanto.
Tai Barry Commoneris – amerikiečių biologas, universiteto profesorius ir politikas, išgarsėjęs dėl kritikos ir pasipriešinimo atominių ginklų bandymams. Jis vadovavo Queenso koledžo natūralių sistemų biologijos centrui, jo mokslininkai atliko dioksinų taršos tyrimus ir atliekų rūšiavimo eksperimentus.
Mokytojo pažįstama pažinojo vaikiną, kuris dirbo su B. Commoneriu. „Ji susisiekė su B. Commonerio biuru. Sužinojome, kad B. Commoneris tuo metu sirgo vėžiu. Vėliau jis pasveiko ir mirė būdamas 95 metų. Jis – moderniosios aplinkosaugos tėvas. Tačiau ji parvežė ir džiugių žinių – mums sutiko padėti chemijos profesorius Paulas Connetas“, – pasakoja R. Ercolini.
P. Connetas yra parašęs knygą „Nulio atliekų sprendimas“. Tiesa, šiandien jis vertinamas prieštaringai dėl vandens fluoravimo kritikos.
Kaip pasakoja R. Ercolini, 1997 m., atvykęs į Lukos provinciją, būtent P. Connetas padėjo įtikinti gyventojus, jog atliekų rūšiavimas ir perdirbimas bendruomenei yra naudingesnis nei atliekų deginimas.
„Sveikatos argumentas buvo svarbus, tačiau ne svarbiausias. Dioksinus išmeta ne tik atliekų deginimo jėgainės. Sunku įrodyti ryšį tarp žmogaus mirties ir dioksinų poveikio. Gal mirė dėl pesticidų, o gal dėl kitos taršos.
Svarbiausia buvo noras rinktis kitokį kelią, kuris saugo gamtą, suteikia išteklių ateičiai ir sukuria naujų darbo vietų. Atliekų deginimo jėgainę pastatyti labai brangu. Kai ji pastatoma, ji uždirba labai daug pinigų, tačiau jie iškeliauja iš teritorijos, palikdami taršą. Atliekų deginimo jėgainių uždirbti pinigai keliauja į tarptautinius bankus.
Bet jei skatiname gyvenimą be atliekų, darbo vietos atitenka vietiniams – Antonio, Carlai, Giovanni – kurie čia gyvena ir perka vietinėje parduotuvėje. Taigi ekonomika yra vietinė.
Kodėl turime statyti atliekų deginimo jėgaines, kurios naikina mūsų išteklius – juk jie galėtų pasitarnauti mūsų vaikams?“
Būtina pažymėti, atliekų deginimo jėgainės gamina energiją – tai svarbu energetinės krizės kontekste. Tačiau R. Ercolini teigia, jog net ir energetinės krizės metu geriau perdirbti negu deginti: „Atliekų deginimo jėgainės atgauna iki 20 proc. žaliavų gamybai sunaudotos energijos. Tuo metu perdirbant atliekas žaliavų gamybai sunaudotos energijos galima atgauti du su puse karto daugiau“, – sako aktyvistas.
Išgąsdino Neapolis, įkvėpė San Franciskas
1997-aisiais atliekų deginimo jėgainės projektas dėl visuomenės pasipriešinimo Kapanoryje buvo galutinai sustabdytas. Pradinių klasių mokytojas R. Ercolini buvo paskirtas vietinio atliekų tvarkymo centro prezidentu.
Chemiko P. Conneto dėka R. Ercolino užmezgė ryšius su tarptautinėmis organizacijomis: „Greenpeace International“, taip pat GAIA – pasauliniu aljansu už atliekų deginimo alternatyvas (angl. Global Alliance for Incinerator Alternatives).
„Tuo metu įsibėgėjo sunki Neapolio atliekų krizė. Neapolis buvo labai naudingas, nes italai išsigando. Kas vakarą per žinias rodė gatvėse išmėtytas atliekas. Visi ėmė galvoti, kaip to išvengti. Atliekų deginimo jėgainės nenorime, sąvartynų nenorime... Ką daryti toliau?“
Padedamas GAIA aljanso, gerųjų rūšiavimo pavyzdžių R. Ercolini išvyko ieškoti į pažangiausiai atliekas tvarkantį Jungtinių Valstijų miestą San Franciską. Tačiau greitai sektinų pavyzdžių atsirado Italijoje. Paduvoje atliekas pradėta rinkti nuo durų iki durų (angl. door-to-door).
Neilgai trukus nuo durų iki durų atliekas rinkti pradėta ir Kapanoryje.
„Kapanoris pradėjo nuo bandomojo projekto, jis susilaukė sėkmės. Paskui tuometinis atliekų tvarkymo centro direktorius, mano pažįstamas Giorgio del Gingharo, kandidatavo į merus ir paprašė manęs jo rinkimų kampanijai parašyti naują atliekų tvarkymo planą. Sakė: „Jei laimėsiu, aš jį realizuosiu“, – prisimena R. Ercolini.
2007 m. Kapanoryje žmonės išrūšiuodavo jau 77 proc. atliekų, tačiau jį lenkė Veneto regionas, pasiekęs 80 proc. rodiklį.
Tad R. Ercolini tuo metu jau Kapanorio meru tapusiam G. del Gingharo pasiūlė įsipareigoti tapti pirmąja savivaldybe be atliekų. Meras sutiko. Buvo įgyvendinamos pažangios atliekų tvarkymo praktikos, o Kapanorio pavyzdžiu pasekė dar 330 Italijos savivaldybių bei 120 kitų Europos miestų. 2013 m. R. Ercolini apdovanotas prestižiniu Goldmano aplinkosaugos prizu už aktyvizmą atliekų ir taršos srityse. Ranką jam spaudė pats Barackas Obama.
Nuo durų iki durų
Kodėl Kapanorio atliekų tvarkymo sistema laikoma pažangia? Nors skambiai pasivadino „savivaldybe be atliekų“, Kapanoryje atliekų susidaro. Tačiau palyginti su 2007-aisiais, jų sumažėjo beveik 40 proc., išrūšiuojama 87 proc. visų atliekų.
„Rūšiuoti gali visi. Tam reikia tik dviejų rankų ir dešimt pirštų“, – šypteli R. Ercolini. Tada surimtėja: „Galbūt to, ką padarėme, negalima padaryti Milane arba Vilniuje. Bet daugelyje mažesnių savivaldybių meras gali eiti, belstis į kiekvieno duris ir paaiškinti, kaip rūšiuoti, kur dėti tetrapakus, kur dėti picos dėžutę. Komunikacija turi būti kaip su lygiais, ne nurodymas, grasinimas“.
Atliekos Kapanoryje skirtingomis savaitės dienomis surenkamos nuo durų iki durų. Tai reiškia, kad jei tai privatus namas, kokių Kapanoryje yra daugiausia, – atliekos surenkamos nuo vartų. Jei daugiabutis – tokių Kapanoryje yra vos vienas kitas – nuo durų. Tokia sistema suteikia skaidrumo ir perkelia atsakomybę kiekvienam individualiai.
„Dažnai mūsų klausia, kodėl per šiuos metus taip smarkiai sumažėjo atliekų. Dėl to, jog seniau visi galėjo mesti, ką tik panorėję, galėjo išmesti visą pasaulį, nes tai buvo leidžiama, – sako R. Ercolini. – Dabar žmonės yra šiek tiek kontroliuojami.
Atvykęs atliekų surinkti, darbininkas paprašo: „Prašome, rūšiuokite geriau.“ „Atliekos purvinos, geriau jas išplaukite.“ Arba: „Čia ne tik plastikas, bet ir uogienė, maišelį paliksiu.“
Žmones reikia informuoti, mokyti, bet ir prašyti atsakomybės. Turi įsipareigoti, bendradarbiauk ir mokėsi mažiau. Švarios žaliavos perdirbimui leidžia gauti didesnį apmokėjimą. Už nešvarias niekas nemoka.“
Tiesa, atliekų surinkimo operatoriai ne tik kontroliuoja, ar atliekos tinkamai išrūšiuotos. Kai kurie gyventojai, pasakoja R. Ercolini, jų laukia panašiai kaip paštininko, kad pabendrautų.
Perdirbimas leidžia išlaikyti 170 darbuotojų
Per metus iš perdirbimui parduodamų atliekų Kapanorio atliekų tvarkymo centras uždirba 800 tūkstančių eurų. Tai leidžia išlaikyti 170 darbuotojų ir padengti transportavimo išlaidas.
„Mūsų popierius švarus, metalai puikiai perkami, taip pat ir plastikai. Ypač PET buteliai, bet taip pat ir polipropilenas. Kaina už polipropileną rinkoje nuolat auga: dabar ji 500–600 eurų už toną, – pasakoja R. Ercolini. – Bendrauju su skirtingomis įmonėmis, kurios perdirba kaukes.
Tai polietileno audinys. Už toną kaukių moka 400 eurų. Iš kaukių gaminami polimerai, kurie paskui parduodami Prancūzijos automobilių gamintojui, gaminančiam elektromobilius. Mat elektromobiliai turi būti lengvučiai, todėl kai kurias jų dalis gamina iš plastiko.“
Gyventojai moka už tiek, kiek išmetė
Kapanoryje taikoma „mokėk už tai, kiek išmetei“ (ang. pay-as-you-throw) sistema. „Mes apskaičiavome. Kasdien rūšiavimas užima 4 minutes, nes reikia išplauti, atskirti. Per metus tai užtrunka maždaug dvi su puse darbo dienos. Vidutiniškai už vieną darbo dieną mokama apie 50–60 eurų. Taigi, žmonės skiria savo laiką, savo motyvaciją, o savivaldybė turi jiems sudaryti galimybę mokėti mažiau. Reikia kompensuoti. Todėl turime sistemą „moki už tiek, kiek išmeti“.
Atliekos rūšiuojamos į keturias skirtingas dėžutes: popierių, pakuotes, stiklą ir organines atliekas. Vienas maišelis yra pilkos spalvos neperdirbamoms arba komunalinėms atliekoms.
Neperdirbamos atliekos dedamos į pilką permatomą maišelį, į jį telpa 15 kilogramų atliekų. Prie šio pilko maišelio pritvirtintas lustas. Taip identifikuojama šeimos pavardė. Atliekų vežėjas paima neperdirbamų atliekų maišelį, jį įmeta į sunkvežimį. Sunkvežimyje yra antena, kuri nuskaito lustą. Informacija keliauja į atliekų surinkimo centrą, kur kaupiami duomenys apie tai, kiek šeima maišelių šiemet jau sunaudojo.
Seniau trijų asmenų šeimai būdavo suteikiama 12 tokių maišelių per metus. Nuo rugsėjo – 9 maišeliai. Keturių ar penkių asmenų namų ūkis pilkų maišelių gauna daugiau, vieno ar dviejų – mažiau. Jei šeima pilkų maišelių nebeturi ir jiems reikia naujo maišelio, mokestis už šiukšlių išvežimą labai padidėja.
„Mokesčio tarifą už atliekų išvežimą sudaro dvi dalys: pastovioji ir kintamoji. 50 proc. yra pastovioji dalis, – pasakoja R. Ercolini. – Ji skirta darbuotojų algoms, transporto priemonių priežiūrai, degalams. Kiti 50 proc. priklauso nuo žmogaus: jei jo atliekų mažai, nes sode kompostuoja, stengiasi pirkti produktus su mažiau įpakavimo, jam tos dalies apmokėti nereikia.
Sutaupyti galima apie 80–90 eurų per metus. Skaičiai nėra didžiuliai, tačiau jie svarbūs. Restoranai, parduotuvės gali net iki 2000 eurų sutaupyti. Dabar, kai elektros kainos tokios didelės, santaupos iš atliekų išvežimo šių sąskaitų nepadengs. Bet tai vis šis tas.“
Kapanorio gyventojai kompostuoti namuose ir mažiau išmesti taip pat skatinami įvairiomis programomis. Vietinis atliekų centras visiems norintiems išdalino komposto dėžes ir mokė kompostuoti sode.
Tam, kad paskatintų naudoti daugkartines sauskelnes vietoj vienkartinių, savivaldybė padengia 50 proc. už daugkartines sauskelnes sumokėtos sumos. Vis dėlto, pripažįsta R. Ercolini, žmonės ir toliau linkę naudoti vienkartines sauskelnes. Todėl jis ieško kitų alternatyvų, kurias būtų galima įtraukti arba nukopijuoti: tai sauskelnių perdirbimo gamykla Trevize arba skalbykla Bolonijoje, kuri teikia daugkartinių sauskelnių skalbimo paslaugą.
Siekia eliminuoti tai, kas neperdirbama
Nulio atliekų tyrimų centre R. Ercolini su savanoriais tuo ir užsiima – ieško alternatyvų pakuotėms ir daiktams, kurie galiausiai atsiduria sąvartyne arba atliekų deginime.
„Mūsų pirminis tikslas yra atidaryti pilką maišelį ir ištirti, kas liko atliekų tvarkymo skrandyje, – pasakoja R. Ercolini. – Kartais ten įmeta daiktus, kurie yra perdirbami, kompostuojami. Tuo atveju pakanka daugiau informacijos, mokymų tikslinėms grupėms.
Antras produktas yra batai, ypač sportiniai bateliai. Kasmet vaikai paauga ir jiems reikia naujų batų. Senus batus žmonės paprasčiausiai išmeta. Todėl žmones nukreipiame į taisymo ir pakartotinio panaudojimo centrus, kur daiktas įgyja antrą gyvenimą.“
Pašnekovas prabrėžia, jog yra ir trečia kategorija – tai yra produktai, kurie negali būti nei kompostuojami, nei perdirbami. Tokiu atveju centras kreipiasi į gamintojus, siūlo bendradarbiauti ir surasti aplinkai draugišką alternatyvą.
„Žmonės gali išspręsti 85 proc. problemos. Likusi atsakomybė lieka gamintojams. Mažiau plastiko, jokių kvailų pakuočių. Ne žmogaus galioje visiškai išvengti pakuočių.
Šios pakuotės ateina iš gamintojų. Tegu pakuotė būna perdirbama. Jeigu galima, išvis jokios pakuotės. Gal dabar sudėtinga, bet keiskis, mažink plastiko.
Tiesą sakant, daugelyje popierinių pakuočių yra truputį plastiko, taip norima pratęsti maisto produktų galiojimo laiką. Bet žmonės jau baigia išprotėti – šita pakuotė – plastikas ar popierius? Reikėtų labiau reguliuoti pakuočių gamybą.“
Dalis atliekų vis tiek sudeginama
Tam, kad sukurtų daugkartinio naudojimo kavos kapsules, R. Ercolini sėkmingai bendradarbiavo su viena Italijos kavos kompanija. Dabar jis siekia atkreipti dėmesį korporacijos, kuri gamina šaltą arbatą vaikams. Ši arbata labai populiari, bet jos pakuotė neperdirbama. Tokios pakuotės dažniausiai yra sudeginamos.
„Europos normatyvai numato, kad iki pusės išrūšiuoto plastiko gali būti sudeginama. Kita pusė turi būti sunaudojama kaip žaliava. Bet kai kurie plastikai, kaip polistirenas, naudojamas tos prakeiktos šaltos arbatos gamybai, o taip pat polisterolis yra menkai apmokami plastikai. Juos galima perdirbti, bet už juos moka labai mažai, todėl juos labiau apsimoka deginti.“
Italijoje 40 proc. išrūšiuoto plastiko sudeginama energijai. 60 proc. tampa atgautomis žaliavomis.
„Judėjimas „Zero Waste“ sako, kad reikia ištirti neperdirbamų produktų problemą ir ją eliminuoti. Europa uždraudė 20 vienkartinio naudojimo produktų. Pramonė yra pasiruošusi juos pakeisti tvariais produktais, reikia, kad vyriausybė su žaliaisiais pirkimais jiems padėtų. Deja, Italija mažai tokiems gamintojams padeda. Tarkime, Italijoje yra įstatymas, kuris numato, kad 30 proc. visų savivaldybės perkamų produktų būtų iš perdirbtų žaliavų, tačiau jei jos to nedaro, jų niekas nebaudžia.
Sakome, jog savivaldybės, kurios nesilaiko žaliųjų pirkimų įstatymo, turėtų būti baudžiamos, tarkim, atimant galimybę naudotis Europos Sąjungos fondais. Tokia valia turėtų ateiti ne iš mero, o iš ministro pirmininko. Deja, „Zero Waste“ judėjimui gerai sekasi su vietos bendruomenėmis, tačiau į vyriausybės lygį prasiskverbti nepavyksta.“
Vis dėlto, Italija šiandien pirmauja pagal žiedinės ekonomikos apimtis Europos Sąjungoje. Pagal oficialią statistiką, šalyje yra perdirbama net 80 proc. atliekų.
„Mes neturime žaliavų – neturime kasyklų, mineralų, to labai mažai. Todėl turime išgauti žaliavas iš šiukšliadėžių. Italijos pramonė tai suprato, nes mes, italai, turime daug trūkumų. Tarkim, mažai kam rūpi viešasis gėris. Bet yra tam tikras kūrybingumas, tam tikras sugebėjimas sukurti dalykus.“
Geriausiai atliekas tvarkanti savivaldybė Europoje
Šiemet Kapanoris buvo sertifikuotas pagal naują europinę sistemą.
Į savivaldybę atvyko nevyriausybinės organizacijos „Zero Waste Europe“ programos „Mission Zero Academy“ atstovai. Jie atliko auditą ir suteikė Kapanoriui savivaldybės be atliekų sertifikatą. Kapanoris tapo trečia Europos savivaldybe, turinčia šį sertifikatą.
„Kitos dvi savivaldybės yra Slovėnijoje. Beje, jos buvo įvertintos trimis žvaigždutėmis, Kapanoris – keturiomis, – šypsosi R. Ercloni. – Taigi ir vėl galime sakyti, kad esame geriausi Europoje. Tai labai motyvuoja, nes bendruomenė jaučia pasididžiavimą.“
Visas reportažas šia tema – LRT RADIJO laidos „Vienkartinė planeta“ radiotekos įraše.
