Klaipėdos universiteto suburta tarptautinė mokslininkų komanda neseniai lankėsi Arktyje, Norvegijos Špicbergeno saloje, ten tyrinėjo šiuo metu vykstančius procesus. Dešimt dienų vis sparčiau tirpstančių ledynų krašte praleidę mokslininkai nemano, kad procesą galima sustabdyti, ir pasakoja apie Arktyje tykojusius pavojus ir stebėtus besikeičiančius šimtmečius čia anksčiau nebūtus reiškinius.
Leidosi į ekspediciją Arktyje
Šeši Klaipėdos universiteto (KU) mokslininkai Arktyje praleido dešimt dienų. Pagrindinė mokslininkų darbo vieta buvo ežerai ir lagūnos, kurios atsiranda atsitraukus ledynams.
„Mes dar 2019 metų ekspedicijoje supratome, kad štai čia yra vieta, kuri yra labai mažai tirta, kur yra susidomėjimas, ir tai yra tokia vieta, kur mums užteks mūsų jėgų tyrinėti. Didelės tautos turi didelius laivus, aparatūrą, kaštus ir t. t. Mes radome savo nišą ir tikiuosi, kad toliau ją eksploatuosime“, – teigė ekspedicijos vadovas KU Jūros tyrimų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Sergejus Oleninas.
Šį tyrimą KU mokslininkai vykdė drauge su Lenkijos mokslo akademija.
„Siųsdami savo komandas į Arktį, mes, kaip universitetas, siekiame trijų pagrindinių tikslų: mūsų mokslininkų kompetencijų didinimas, nes tokių žinių ir patirčių neįgysi būdamas čia; naujausios žinios – visos galingiausios pasaulio valstybės atlieka mokslinius tyrimus Šiaurėje, ten ieškodamos atsakymų ir planetoje vykstančių pokyčių paaiškinimo; jaunimo dalyvavimas – jauni žmonės, pasirinkę mokslo kelią, magistrai, doktorantai tokiose ekspedicijose gauna ne teorinių žinių, o neįkainojamų patirčių“, – sakė KU mokslo ir inovacijų prorektorius dr. Darius Daunys.
Pirmasis krante išsilaipindavo šaulys
Visos dešimt mokslininkų dienų Arktyje, kur, beje, per ekspediciją buvo šiltasis metų laikas ir oro temperatūra siekė kelis laipsnius šilumos, atrodė panašios, tačiau kartu ir kupinos nežinomybės.
Kiekvieną rytą mokslininkus pažadindavo laivo kapitonas, jis buvo kartu ir virėjas, paruošdavęs komandai pusryčius.
„Mes visi pusryčiaudavome labai kukliai. Galima sakyti, kad tas pats buvo visas dienas“, – pasakojo ekspedicijos vadovas.
Po pusryčių nieko nelaukdami mokslininkai leisdavosi į darbą. Antrasis laivo įgulos narys – jūreivis – imdavosi gabenti nedidele komandos valtele, kuria plaukti galėjo tik po du žmones, į krantą.
Vos atvykę į Arktį mokslininkai yra supažindinami su tam tikru kursu, sužino apie atvykėlių tykančius pavojus, kurie gali net ir pražudyti. Taigi, mokslininkai negalėjo žinoti, kokias staigmenas ir išbandymus jiems žada kiekviena nauja diena jau pasiekus krantą. Dirbant krante didžiausia grėsmė – poliarinės meškos, todėl nugabentas minėta valtele į krantą pirmas ten išsilaipindavo Aleksejus Šaškovas, sportininkas šaulys, jis, jeigu atsirastų būtinybė, būtų galėjęs panaudoti ginklą.
„Kai nuomojomės šautuvą, Aleksejui buvo pasakyta, kad jeigu nušausite mešką, tai tardymas bus maždaug toks lyg nušovus žmogų. Turi būti labai rimta priežastis, kad ką nors tokio padarytumėte“, – akcentavo S. Oleninas.
Per kelionę prapuolė dalis bagažo
Drauge su A. Šaškovu pirmiausia krantą pasiekdavo ir KU Hidrologijos ir okeanografijos studijų programos absolventas Jonas Gintauskas, jis teritoriją apžvelgdavo į dangų pakėlęs bepilotę skraidyklę.
„Didelių problemų dėl vėjo neturėjome, tik šiek tiek mums trukdė lietus. Didžiausia problema, sakyčiau, buvo paukščiai. Iš pradžių jie tiesiog puldavo mano droną, tačiau vėliau supratau, kaip jų išvengti. Jeigu kas nors skrisite Arktyje, kelkite droną. Jeigu bėgi, paukščiai vysis, bet jeigu kyli į viršų – jie tave paleis“, – atskleidė J. Gintauskas.
Jis taip pat pastebėjo, kad buvo atvejis, kai skrendant su dronu pavyko užfiksuoti sraunią upę, kurios perbristi nebūtų pavykę, tad pagal tai buvo koreguojamas tos dienos maršrutas.
J. Gintautas savo skraidykle taip pat fiksavo vandens augalus potvynių ir atoslūgių zonose, taip pat ir į krantą išmestus dumblius, rąstus.
Didžiausia problema, sakyčiau, buvo paukščiai.
J. Gintauskas
Kol minėti du mokslininkai apžiūrėdavo teritoriją ir tos dienos maršrutą, pakrantę pasiekdavo komandos nariai.
Mokslininkai per ekspediciją buvo atsidūrę ir greta pavojingųjų Arkties gyventojų – poliarinių meškų. Keliaudami buvo aptikę visai šviežių šių gyvūnų pėdsakų, tad, prisiminę rekomendacijas visomis išgalėmis vengti susitikimo su poliarinėmis meškomis, nedelsdami atitolo nuo tos vietos.
Po dienos darbų, apie 22 val., mokslininkai jau griūdavo miegoti.
Nuotykiai mokslininkus lydėjo nuo pat ekspedicijos pradžios – kelionės metu prapuolė dalis bagažo ir, pavyzdžiui, povandeninė kamera komandos nepasiekė per visą laiką Arktyje, tad atlikti pavyko ne visus tyrimus.
„Nutikdavo visko, kas tik galėjo nutikti. Pavyzdžiui, atvyksti į degalinę, nori sumokėti už degalus ir staiga automatas praryja banko kortelę“, – prisiminė S. Oleninas.
Ledynai tirpsta labai greitai
Ekspedicijos dalyviai dar nespėjo apibendrinti visų per kelionę surinktų duomenų, kai kurie mėginiai dar nė nepasiekė Lietuvos, tačiau kai kurias pirmines išvadas jau galima daryti.
„Matyti, kad šitas procesas, kuris vyksta dabar Arktyje, yra praktiškai nesustabdomas, nes ledynai tirpsta labai greitai, formuojasi vis nauji vandens telkiniai, naujos ekosistemos. Procesas vyksta“, – teigė S. Oleninas.
Tiesa, pastebima, kad į tyrinėjimus Arktyje leidžiasi vis daugiau mokslininkų iš įvairių pasaulio šalių. Ekspedicijos metu KU suburta mokslininkų komanda sutiko kolegų iš Čekijos, kurie jau keletą metų tyrinėja Arktį.
„Visiškai netikėtai – tokia sausuminė tauta, o turi ten savo nedidelę stotį ir tyrinėja. Manau, kad mums reikia kooperuotis su estais, latviais, daryti bendras ekspedicijas ir netgi bendrą programą“, – sakė S. Oleninas.
Arktyje dirbę ir stebėję procesus, vykstančius vietose, kur ledynai atsitraukė, mokslininkai matė nemažai midijų.
„Tai yra nauja rūšis ten. Pasak tyrinėjimų, tūkstantį metų jų ten nėra buvę. Visai neseniai, prieš keletą metų, jų ten vėl buvo rasta ir šiuo metu vis daugiau komandų jų ten randa. Ir tai yra kaip įrodymas, kad naujų rūšių ten atsiranda arba jos grįžta šiltėjant klimatui. Taip pat yra pastebima, kad senos rūšys, kurios ten gyveno prieš tai, yra išstumiamos naujakurių, kartu ir midijų. Yra žinoma, kad įvairūs moliuskai ir vėžiagyviai, kurie ten yra prisitaikę, dabar yra pasitraukę į giliausias fiordų vietas, o šiltesnius pakraščius užima naujakuriai“, – aiškino dar vienas iš komandos narių, magistras Mantas Liutkus.
Įžvelgiama grėsmių, kad laikui bėgant naujosios rūšys gali išstumti senąsias, anksčiau šiose vietose buvusias, mat žymus pastarųjų sumažėjimas pastebimas jau dabar.
Matyti, kad šitas procesas, kuris vyksta dabar Arktyje, yra praktiškai nesustabdomas, nes ledynai tirpsta labai greitai.
S. Oleninas
Mokslininkė: mūsų žemė yra viena ir niekas antros mums neduos
Mokslininkai neslepia, kad situacija Arktyje labai aiškiai rodo žmogaus veiklos padarinius, ir akcentuoja, kad žmonijai laikas susimąstyti.
„Pasaulis yra labai mažas. Kai išeiname už savo valstybės, savo įprastų ribų, suprantame, koks jis yra mažas ir kaip kiekvienas žingsnis, kurį padarome čia, veikia visą mūsų žemę. Tai yra vienas tų pavyzdžių, kuriuos mes galime matyti akivaizdžiai. Labai norėčiau, kad kiekvienas galėtų tai pamatyti realiai ir paliesti savo rankomis, suprasti, ką mes darome savo žemei“, – teigė Jūros tyrimų instituto direktorė dr. Zita Rasuolė Gasiūnaitė.
Ne kartą panašiose ekspedicijose Norvegijos šiaurėje, Antarktidoje dalyvavusi mokslininkė šįkart į Arktį nevyko, tačiau akcentavo, kad vienas iš mokslininkų siekių yra bandymas pakeisti žmonių mąstymą.
„Mes jau padarėme daug, kad turėtume tai, ką turime, ir kelio atgal nėra. Ta klimato kaita, kurią mes matėme ir savo Lietuvoje, – šito atgal neatsuksime. Bet bent jau nedarykime blogiau toliau. Žinutė turėtų būti: žmonės, sustokime, susimąstykime. Mūsų žemė yra viena ir niekas antros mums neduos. Tokia mūsų, kaip mokslininkų, misija. Gamta susitvarkys, ar mes darysime ką nors, ar nedarysime. Mūsų nebus – gamta susitvarkys, bet mūsų nebus“, – dėstė Z. R. Gasiūnaitė.
