„Labai klaidinga manyti, kad užtenka nubausti laisvės atėmimo bausme, uždaryti į kalėjimą ir žmogus pasikeis. Tokia bausmės forma yra mažai efektyvi, nes teigiamų asmens mąstymo ar elgesio pokyčių dažniausiai neatneša. Dar daugiau, paprastai pablogina ir taip prastą situaciją“, – sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentė, mokslininkė Ilona Laurinaitytė. Jos teigimu, Lietuvoje dar reikia daug darbo įdėti tam, kad seksualinį smurtą patyrusios aukos nebijotų apie tai kalbėti, o nusikaltimus padarę asmenys norėtų pasitaisyti.
Mokslininkės tyrimų sritis – itin plati: ji ne tik nagrinėja vaikų ir suaugusiųjų elgesį prie ekranų, bet ir analizuoja nusikalstančių, nusikaltimus stebinčių bei juos patiriančių žmonių elgesį ir patirtis. Ši sritis Lietuvoje nėra labai populiari, tačiau be galo svarbi. I. Laurinaitytė sutiko su LRT.lt pasidalyti savo patirtimi ir įžvalgomis bei tyrimų duomenimis.
LRT.lt publikuoja interviu iš ciklo „Mokslo moterys“. Kiekvieną penktadienį papasakosime, kuo gyvena Lietuvoje dirbančios mokslininkės, kokius tyrimus jos atlieka, su kokiais iššūkiais susiduria ir kaip atrodo jų kasdienybė.
– Kaip suprantu, Jūs daugiausia domitės kriminaliniu elgesiu ir vaikų psichologija. Ar tiesa?
– Viena vertus, savo darbe didelį dėmesį skiriu smurto sampratai, todėl mane domina tiek nusikaltimus darantys žmonės, tiek nusikaltimų aukos ar tiesiog nusikaltimus stebėję žmonės. Pavyzdžiui, mano doktorantūros studijos buvo skirtos nepilnamečių apklausos tematikai, o šiuo metu esu viena iš Nacionalinės teismų administracijos paskirtų teismų psichologų, padedančių atlikti vaikų apklausas įvairiose bylose, kuratorių. Kita vertus, pastaruosius 15 metų mano darbo sfera prasiplėtė ir nemažai dėmesio skiriu vaikų ir suaugusiųjų elgesiui internete. Ši sritis – internetas, ekranai, priklausomybė nuo jų ar kompiuterinių žaidimų – dabar yra labai sparčiai plėtojama. Tokios yra dvi didelės mokslinių interesų sritys.
– Aš pastebėjau, kad yra išleista ne viena Jūsų publikacija apie tai, kaip vaikai naudojasi internetu. Kokios Jūsų pagrindinės įžvalgos iš to, ką tyrinėjate?
– Labai sudėtinga atsakyti trumpai į šį klausimą – rekomenduočiau susipažinti su pačiomis publikacijomis. Kadangi dirbu ne tik mokslinį, bet ir praktinį konsultacinį darbą, matau, kad paskutiniu metu kreipiasi nemažai žmonių, ypač jaunų, patiriančių priklausomybę nuo socialinių tinklų, įvairiausių kompiuterinių žaidimų ir t. t. Pandemija prisidėjo prie šių problemų sunkėjimo, nes žmonės dar labiau prilipo prie ekranų. Suaugęs žmogus yra brandus ir gali save sąmoningai valdyti, riboti savo buvimą prie ekranų, o vaikui tai padaryti yra žymiai sudėtingiau. Ypač mažam vaikui matant, kad aplinkoje visi leidžia laiką prie ekranų. Dar iki pandemijos matėme atvejų, kai net maži vaikai nebegalėjo išbūti ramūs, pavalgyti be telefonų, užmigti. Tai turi rimtas neigiamas pasekmes, pavyzdžiui, miegui. Jeigu norime gerai miegoti, ekranais turėtume nesinaudoti atsigulę į lovą, geriausia neturėti jų šalia. Ši taisyklė galioja ir suaugusiesiems, ir vaikams.
Šiuo metu mokslininkai taip pat aiškiai įvardija tendenciją, kad ilgesnis sėdėjimas prie ekranų daro didelę įtaką mūsų kūno svoriui. Jeigu žiūrime į ekraną ir valgome, suvalgome žymiai daugiau, nes dėmesys nukreiptas į ekraną, o ne į kūno pojūčius ir sotumo jausmą. Štai yra mažų vaikų, kurie visai nevalgo arba yra nevalgūs, tada tėvai randa būdą, kaip pamaitinti: duoda į rankas ekraną ir, vaikui žiūrint į jį, tuo metu maitina. Tai yra laikinas ir ne pats geriausias sprendimas, nes mityba turėtų būti sąmoningas dalykas, įsiklausant, ko nori ir kiek nori. Apskritai kalbant apie vaikų ekranų naudojimą yra svarbios taisyklės, tėvai turėtų nuosekliai ir kantriai jų laikytis: jei jos nuolat kinta, tikėtis sėkmės būtų sudėtinga. Tėvai taip pat neturėtų pamiršti peržiūrėti ir savo ekranų naudojimo įpročius – jei patys daug laiko, ypač laisvalaikio, praleidžia prie ekranų, vaikai taip pat dažniau taip elgsis.
Vis dėlto esu iš tų, kurie pasisako už technologijas, jų plėtrą, nes tai yra naudinga ir be galo svarbu, tai yra mūsų ateitis, o ir pandemijos situacija parodė, kad be technologijų tiesiog būtų buvę neįmanoma tinkamai organizuoti darbo ar mokymosi proceso. Problema yra tik balanso paieška. Pavyzdžiui, dabar turiu klientų, kurie problemų dėl ekranų naudojimo neturėjo, anksčiau ir keliaudavo, ir sportuodavo, tačiau, įvedus karantiną, savaitėmis į lauką neišeidavo ir patys nustebdavo, kai pabandydavo prisiminti savo buvimą lauke. Be abejonės, mūsų psichikos ir fizinei sveikatai toks elgesys sukelia neigiamų pasekmių. Kol kas galime kalbėti apie pasekmes trumpalaikėje perspektyvoje, bet neabejoju, kad ilgainiui, deja, atsiras ir daugiau tyrimų rezultatų apie neigiamą karantino įtaką mūsų sveikatai.
– Iš tiesų, dabar labai daug kalbama apie tai, kas mūsų laukia po pandemijos. Dauguma jau priprato prie nuotolinio darbo ir nebenori grįžti į biurus, kalbama ir apie tai, kaip nuotolinis mokymas paveiks vaikus. Kaip manote, kokios bus karantino pasekmės ir kaip visi turėtume grįžti į normalias vėžes? O gal pokyčiai jau yra negrįžtami?
– Pandemija mane užklupo JAV, kuomet ten stažavausi. Visiška izoliacija svečioje šalyje buvo gana sunkus išbandymas. Grįžus į Lietuvą teko dirbti ir hibridiniu būdu, ir nuotoliniu. Suprantu, kad nuotolinis darbas gali būti geras sprendimas tam tikrose situacijose, bet mėnesiais dirbti, ilsėtis, valgyti ir bendrauti toje pačioje patalpoje nebenoriu. Lietuvoje praėjusiais metais buvo vykdomas profesorės Romos Jusienės vadovaujamas projektas, skirtas dėl pandemijos įvesto nuotolinio ugdymo problemoms įvertinti. Visai neseniai buvo galima išgirsti šios grupės mokslininkų viešą kreipimąsi į mūsų šalies politikus. Pagrindinė žinutė – būtina nedelsiant sugrąžinti vaikus mokytis kontaktiniu būdu. Ir mums, suaugusiesiems, metai bėga, bet nėra tokio staigaus pokyčio, koks yra vaikams. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo užduotis. Mes esame jautrūs tam tikru periodu tam tikriems dalykams. Didelis klausimas, kaip pandemija paveikė vaikų socializacijos procesą ir kokių pasekmių ateityje galime tikėtis.
– Britų mokslininkai prieš porą metų sakė, kad iš vaikų reikia atimti telefonus ir kartu su jais skaityti knygas. Sutiktumėte su tokia nuomone?
– Skaityti yra būtina. Vaikų raidai taip pat labai svarbu nuolat kalbėtis, kas vyksta jų aplinkoje, kas jiems patinka arba kas juos liūdina, ugdyti emocinį raštingumą. Kuomet sakoma, kad reikia pereiti nuo ekranų prie popierinių knygų skaitymo, tai taip yra rekomenduotina. Kita vertus, elektroninės knygos taip pat sudaro puikias galimybes gauti tas knygas greičiau, taupyti popierių, pasiimti daugybę knygų vienu metu į kelionę ir t. t. Vaikams sukurta daugybė techninių sprendimų, kaip tas knygas padaryti patrauklias. Ir jie nori skaityti. Svarbu greičiau ne tai, kokia forma knygas skaityti, bet kad vaikai skaitytų. Reikia sudominti, motyvuoti, skatinti vaikus tai daryti.
– Iš visko, ką žinote apie vaikus, jų veiklą internete, ryšį su technologijomis, ką galėtumėte patarti tėvams ankstyvajame vaikų augimo etape? Kaip suprantu, itin svarbus yra amžiaus tarpsnis iki paauglystės.
– Net ir ikimokyklinis amžius labai svarbus. Pirmas mūsų didesnis projektas buvo skirtas ikimokyklinio amžiaus vaikų supratimui, kaip viskas keičiasi. Tai yra labai jautrus periodas įvairiais aspektais: dėl socializacijos, pasitikėjimo savimi, įgūdžių lavinimo.
Ekranai nėra baubas, jeigu tai daroma su saiku ir tikslingai, stebint turinį ir tai, ką vaikas daro. Žinoma, suteikiant vaikui galimybę ko nors mokytis, pavyzdžiui, kaip sukurti dainelę ir kur nors ją įkelti. Kitaip tariant, skatinti kūrybinį potencialą. Vis dėlto nereikia pamiršti ir tam tikrų rizikų. Ko pas mus trūksta, lyginant su pažangiomis šalimis, tai tėvų ir pačių vaikų švietimo vaikų saugumo internete klausimais. Vaikai daug ką moka, tėvai kartais net nesupranta, kaip vaikams tai pavyksta. Tai jiems grėsmių yra gana daug. Nepažįstami žmonės prašo atsiųsti apnuoginto kūno nuotraukų, tai yra seksualinės prievartos dalis, taip pat aktualūs privatumo, piniginiai klausimai ir pan. Tėvai turi turėti tai galvoje ir su jais kalbėtis. Pagrindinė rekomendacija – mylėti savo vaikus, įsiklausyti į jų poreikius, mokyti juos, kas yra gerai, o kas blogai.
Aš tik paminėsiu dar vieną momentą, kokia yra problema, kai tėvai mažai skiria dėmesio vaikams. Teko dalyvauti tarptautiniame tinkle, skirtame probleminiam interneto vartojimui. Per vieną iš susitikimų buvo įvardyta, kad kai tėvai mažiau stebi, ką vaikai daro internete, atsiranda 6–10 metų amžiaus kompulsyvių pornografijos vartotojų grupė. Skamba žiauriai ir neįprastai, kai su tuo nesusiduri kasdien, tai nėra dideli procentai, bet vis tiek mes kalbame apie tai, kad tokio amžiaus vaikai jau žino, ką ir kaip galima susirasti internete, ir tai vartoja jau kompulsyviai. T. y. be to jau sunku išsiversti, turi būtinai žiūrėti.
– Kas atveda vaikus į tokius puslapius? Dabar sunku įsivaizduoti, kad vaikas pats šešerių metų sugalvotų eiti į pornografijos puslapį.
– Aplinka gali turėti įtakos, tėvai, jeigu naudojasi tuo pačiu kompiuteriu, gali neištrinti istorijos, palikti žiūrėtą medžiagą. Įvesti žodį „seksas“ nėra sudėtinga, pabandykite suvesti tokį žodį ir jums pasiūlymų atsiras daugybė. Landžiojant giliau visada atsiranda pornografinių puslapių, o toliau nesudėtinga, vaikai moka informaciją išsisaugoti arba kitaip įsiminti. Mūsų apklausos rodo, kad vaikai žino, kaip reikia ieškoti informacijos.
– Ar per tai gali vaikai patekti į nusikaltėlių, iškrypėlių akiratį?
– Tokie žmonės, kurie domisi vaikais, patys dažniausiai juos susiranda. Žinoma, toks būdas pagreitina susitikimą, jeigu taip galima pasakyti, bet nebūtinai vaikai turi naršyti pornografijos puslapius, kad su jais mėgintų užmegzti ryšį koks nors neaiškus asmuo, prašydamas susidraugauti, apsimesdamas bendraamžiu. Iš bylų analizės aišku, kad tokie asmenys dažnai prisistato bendraamžiais ar porą metų vyresniais, prasideda prašymai atsiųsti tam tikros medžiagos, pavyzdžiui, savo nuogybių. Jeigu vaikas sutinka palaikyti santykį, pradeda domėtis nuogumo klausimais, pasidalija nuotraukomis kaip su geru draugu, paskui jau būna ir šantažavimo.
– O tas nusikaltėlių domėjimasis vaikais turi kokias nors tendencijas? Pavyzdžiui, ar yra išskiriami laikotarpiai, kai tokių atvejų būna daugiau?
– Asmenų, kurie domisi vaikais, buvo visą laiką. Jeigu pasižiūrėtume istoriškai, tai pasibaisėtumėte viduramžiais, kas buvo daroma su vaikais ir kaip jie buvo traktuojami. Vien tik iš seksualinės pusės, kaip jie buvo išnaudojami.
Jeigu žiūrėtume į 20–21 amžiaus laikmetį, išties vaiko apsaugai buvo skirta gana nemažai dėmesio. Ar domisi kas nors vaikais seksualiai? Taip, domisi, tai labai didelė problema. Ar didėja, ar mažėja, tai šie skaičiai nelabai kintantys. Kas keitėsi per paskutinius 20 metų, tai technologinės galimybės, nes anksčiau reikėdavo fiziškai susitikti, o dabar tai nėra būtina. Bet tai nereiškia, kad nėra atsakomybės už domėjimąsi vaikų nuogumu ir pan. Tai labai griežtai baudžiama tarptautiniu mastu. Vienas iš paskutinių atvejų buvo, kai Amerikos pareigūnai atsiuntė lietuviams tam tikrų piliečių, besinaudojančių vaikų pornografijos medžiaga, duomenis. Stengiamasi su tuo kovoti, bet suprantama, kad tai labai sudėtinga.
– Minėjote, kad tiriate smurtaujančius ir smurtą patiriančius asmenis. Kaip vyksta tie tyrimai?
– Kalbant apie nuteistuosius asmenis arba tuos, kurie įtariami padarę nusikalstamas veikas, tai čia yra kita labai didelė sritis, kuriai skiriu daug dėmesio. Tai kriminalinės rizikos vertinimas – bandymas prognozuoti, kokie tų asmenų rizikos veiksniai, dėl ko jie padarė ir galėtų ateityje padaryti nusikaltimų. Yra atitinkami metodai. Dabar domimasi ir apsauginiais veiksniais, ką reikėtų stiprinti žmoguje. Čia kaip su vaikais – ar geriau vaiką bausti, ką nors atimti iš jo, ar vis dėlto paskatinti kokią nors jo savybę ar įgūdį, kad jis pamirštų bloguosius dalykus. T. y. neakcentuoti neigiamų veiksmų, o stiprinti geruosius. Jeigu yra blogas elgesys, kurį reikia paveikti, žinoma, į tai reikia reaguoti. Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie suaugusį žmogų arba paauglį, kuris turi kokių nors narkotinių medžiagų, alkoholio vartojimo problemų, į tai būtina reaguoti, negalime ignoruoti, nes tai yra vadinamasis kriminogeninis poreikis. Bet jeigu matysime, kad paauglys kam nors gabus, ir stiprinsime tą įgūdį, sudarysime galimybes tobulinti gebėjimus, dirbsime psichoterapiškai, spręsime problemą, tikimybė, kad padarys nusikaltimą ar jį pakartos, bus mažesnė.
– Kokie yra pagrindiniai veiksniai, kurie gali paskatinti žmogų nusikalsti, kai jis dar nėra padaręs nusikaltimo ir kai jau padarė, bet ketina tai daryti pakartotinai?
– Pagrindinių yra labai daug. Buvo padarytos didelės metaanalizės, studijų apžvalgos, išskirta virš 100 veiksnių, kurie turi įtakos. Svarbu ir tai, koks žmogaus amžius, kokie yra aplinkos veiksniai, asmenybės bruožai. Efektas nėra didelis, kai kalbame apie atskirus veiksnius, bet jų kombinacija duoda informacijos konkrečiu atveju, kas atsitiko. Atkreipiamas dėmesys į žmogaus impulsyvumą, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, smurtavimą praeityje – galbūt jis nebuvo už tai teistas, bet, pavyzdžiui, yra žinių, kad būdamas vaikas žalojo gyvūnus arba mušėsi mokykloje ir t. t. Tai yra svarbu, nes taip žmogus parodo savo ne visai tinkamą nemalonių, stresinių situacijų įveiką. Puoli muštis ar puoli aiškintis?
Skurdo aplinka yra vienas stipresnių veiksnių smurtiniam elgesiui pasireikšti. Ne visi, kurie gyvena smurtinėje aplinkoje, taps smurtautojais ateityje, bet skurdo aplinka sumažina galimybes rinktis, išmokti tinkamo elgesio. Finansų trūkumas sumažina tikimybę gauti tinkamą priežiūrą iš kitų suaugusiųjų, tai tokia kaimynystė, kurioje nematai kito kelio, kaip užsidirbti legaliu būdu. Dažnai matai nusikalstamą elgesį, priimamą kaip norma, kai atrodo, kad kitaip neįmanoma išgyventi. Jeigu skurdui mažinti nėra skiriamas didelis dėmesys, tai smurto apraiškų tendencija yra aiški. Žinoma, ne visi, kurie išauga skurde, smurtauja, tikrai taip nėra, bet jų galimybės yra ribotos. Ir jiems yra žymiai sunkiau prasimušti, ko nors pasiekti, turėti stabilesnius įveikos mechanizmus.
– Nežinau, ar klystu, bet atrodo, kad paskutiniais metais visuomenės dėmesio sulaukusių nusikaltimų yra mažiau. Tai ar galima sakyti, kad jų mažėja, ar tik toks įspūdis susidarė?
– Jeigu žiūrėtume bendrai, tai statistika yra džiuginanti, nusikaltimų skaičius mažėja. Nuteistų asmenų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, taip pat yra žymiai mažiau negu prieš dešimt metų. Tai yra gerai, bet ar čia mes taip gerai tvarkomės, yra kitas klausimas. Vienu metu, 2016–2018 metais, vis įvykdavo žiaurių nusikaltimų. Tai sunku pasakyti, ar čia nurimęs etapas, ar mes esame persisotinę to žiaurumo, bet yra tų atvejų, nusikaltimai neišnyko.
Aš, kaip ilgą laiką tyrinėjanti šią sritį, ypač dėl seksualinės prievartos kelčiau klausimą, ar iš tikrųjų viskas yra registruojama. Tikrai ne. Kai mes pradedame nagrinėti nusikaltimų skaičių ir ypač tokia jautria tema kaip seksualinė prievarta, tas skaičius neatspindi realios situacijos. Lietuva 100 tūkstančių gyventojų ilgą laiką pirmavo pagal asmenų, nuteistų už nužudymą, skaičių tarp Europos Sąjungos valstybių. Kai mes žiūrime seksualinės prievartos statistiką, lietuviai atsiranda beveik gale. Lyg viskas būtų gerai pas mus, tačiau pirmos yra Skandinavijos šalys, o tai gali nustebinti.
Aš ir nemažai kitų, tyrinėjančių šią sritį, galime pasakyti, kad ėjimas į policiją yra trauminis įvykis, prisideda ir visuomenės reakcija. Atsimenant grotažymę „Me Too“, kaip buvo reaguojama į tam tikrus pareiškimus apie tai, kas buvo įvykę, tai buvo didelis visuomenės pasipriešinimas. Dėl to ir sakyčiau, kad statistika nebūtinai parodo realią situaciją, mes dar iki to nepriėjome.
Teko dalyvauti Johnso Hopkinso universiteto konferencijoje, joje kalbėjo buvusi gimnastė Rachaelė Denhollander. JAV buvo vienas iš garsių atvejų, kai olimpinės rinktinės gydytojas Larry Nassaras seksualiai išnaudojo jaunas gimnastes ir dabar yra nuteistas daugybei metų. Tačiau kiek metų ji tylėjo. Tai vyko 2000-aisiais, o Rachaelė pirmą kartą apie tai prakalbo maždaug 2015–2016 metais. Per tą konferenciją ji pasakojo apie savo patirtį, kaip pati tapo teisininke, kovojančia tokiose bylose. Taigi, tai, kad mes dabar nežinome, nereiškia, jog tokie nusikaltimai nevyksta.
– Kodėl jus sudomino būtent seksualinių nusikaltimų sfera? Ar jūsų dėmesį labiausiai atkreipė tai, kad Lietuvoje ši tema yra apleista?
– Kaip jau minėjau, šioje srityje dirbu jau gana seniai, doktorantūros metais domėjausi kriminaliniu elgesiu, o Lietuvoje teisės psichologija tuomet dar buvo gana nauja sritis, nebuvo tokių studijų, tik keletas entuziastų. Ieškodama, ko man geriau išmokti, gavau stažuotę Berlyno Charite teismo psichiatrijos institute. Ten lankiau paskaitas ir dalyvavau įvairiose ekspertizėse. Supratau, kad, viena vertus, yra nukentėjusieji, kurie kalba, tik reikia žinoti, kaip jų klausti, o, kita vertus, aš sužinojau apie naują, man iki tol negirdėtą sritį – pačių nusikaltėlių rizikos vertinimą. Tuomet ir kalėjimus teko lankyti, pataisos įstaigas, kitas su tuo susijusias tarnybas. Seksualinių nusikaltėlių tema dar labiau pradėjau domėtis, kai išvažiavau į Naująją Zelandiją trijų mėnesių stažuotei.
Dirbti su tokiais žmonėmis yra labai svarbu. Pas mus kol kas tai yra stipriai ignoruojama. Pavyzdžiui, asmenys, bausti už seksualinį smurtą prieš vaikus, bausmę atlieka nuo pirmos iki paskutinės dienos, jiems nėra galimybės išeiti anksčiau. Jie tada nenori terapinių priemonių, investuoti į save. Mes darome labai didelę meškos paslaugą, nes tie žmonės nesikeičia. Turime padaryti kiek galime daugiau, juk tie žmonės bet kuriuo atveju išeis į laisvę. Išeis pikti, turintys tam tikras nuostatas, nors jie nebūtinai vėl padarys seksualinio pobūdžio nusikaltimą, bet tikimybė bus žymiai didesnė.
– Kaip manote, ką galėtume padaryti Lietuvoje, kad aukos nebijotų kalbėti, o nusikaltėliai norėtų pasitaisyti?
– Manyčiau, kad šiuo metu reikėtų daugiau dėmesio skirti nusikaltimų aukų teisėms užtikrinti ir sėkmingesniam pagalbos proceso modeliui kurti. Neabejoju, kad nusikaltimų aukos turėtų gauti didesnę paramą iš valstybės, joms turėtų būti teikiama kompleksinė specializuota pagalba ne tik trumpalaikėje, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje.
O dėl nusikaltusių asmenų yra labai klaidinga manyti, kad užtenka nubausti laisvės atėmimo bausme, uždaryti į kalėjimą ir žmogus pasikeis. Tokia bausmės forma yra mažai efektyvi, nes teigiamų asmens mąstymo ar elgesio pokyčių dažniausiai neatneša. Dar daugiau, paprastai pablogina ir taip prastą situaciją. Tad be sunkaus ir intensyvaus terapinio, šviečiamojo darbo su nuteistuoju, be darbinių įgūdžių lavinimo naivu tikėtis, kad iš laisvės atėmimo vietos išėjęs asmuo pasikeis ir visuomet ateityje elgsis tik visuomenei priimtinu būdu. Turi keistis ir mūsų pačių požiūris, kad mokesčių mokėtojų pinigai turi būti skiriami ne tik nuteistųjų išlaikymui, bet ir specializuotam darbui su jais: tokiu būdu investuojame ir į savo saugumą ateityje, kad jie pasikeistų ir nebedarytų nusikaltimų išėję į laisvę.
Tyrimų rezultatai rodo, kad papildomai dirbant su nuteistaisiais, pavyzdžiui, mokant valdyti pyktį, tinkamų reagavimo į stresines situacijas būdų, keičiant jų kriminalines nuostatas ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo įpročius, pakartotinio nusikalstamo elgesio, ypač smurtinio elgesio, tikimybė mažėja.
– Dar klausimas apie Jus – kaip apskritai atėjote į psichologiją? Kodėl nusprendėte pasirinkti šią kryptį?
– Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Mane visada domino socialiniai mokslai, galvojau apie sociologiją arba psichologiją, nors ir labai domėjausi chemija ir matematika. Pasirinkau psichologiją gal todėl, kad buvo populiaresnė, bet aiškių vizijų neturėjau. Baigiau mokyklą tuo laikotarpiu, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, tai buvo sunku susigaudyti, ko tikėtis.
– Turite didžiulę patirtį, įdirbį, daug keliavote po pasaulį. Ką Jums reikėjo paaukoti, kad būtumėte ten, kur esate dabar?
– Teko aukoti valandas šeimai. Mokslininkų gyvenime šeimos klausimas apskritai yra labai jautrus ir skaudus. Antra vertus, socialiniai mokslai nepakankamai vertinami, lyginant su taikomaisiais mokslais, medicina ir pan., todėl gauti finansavimą mokslinėms idėjoms realizuoti yra labai sudėtinga. Be to, sritis, kurioje aš dirbu, vis dar nėra labai populiari Lietuvoje.
Nepaisydama išvardytų problemų savo darbe aš matau labai didelę prasmę, todėl norisi jį toliau vystyti ir populiarinti. Esu be galo dėkinga Baltijos–Amerikos laisvės fondui, Berlyno žemės deputatų rūmų, DAAD fondams ir kitiems fondams už suteiktas galimybes susipažinti su naujausiomis mokslo tendencijomis ir įgyti praktinės patirties lyderiaujančiose institucijose, pavyzdžiui, Johnso Hopkinso universitete, Berlyno Charite teismo psichiatrijos institute, Vitos Haina teismo psichiatrijos klinikoje ir kitur. Jei nebūčiau galėjusi išvažiuoti, kažin ar vis dar dirbčiau šioje srityje, bet, turėdama gerosios patirties ir kolegų įvairiose šalyse palaikymą, nuosekliai ir kantriai judu į priekį. Aš turiu pozityvų lūkestį, kad pamažu keisimės, įgysime daugiau kompetencijų ir žinių specifinėse psichologijos srityse.
