„Balansas yra kiek pervertinta sąvoka. Jeigu gyvenimas būtų visiškai subalansuotas ir viskas vyktų sklandžiai – jame nebūtų jokios dinamikos“, – sako fizikos mokslų daktarė Mažena Mackoit-Sinkevičienė. Jauna mokslininkė savo kasdienybėje suderina tiek veiklų, kad daugeliui turbūt kiltų klausimas – ar ji kada miega?
M. Mackoit- Sinkevičienė toli gražu neapsiriboja tik darbu laboratorijoje ir yra gyvas pavyzdys, kuriuo galima iškart nubraukti visus stereotipus, kartais siejamus su mokslininkais. Ji ne tik prisideda prie mokslo populiarinimo laidos „Mokslo sriuba“, bet ir dėsto Vilniaus universiteto studentams, aktyviai skatina jaunuosius protus domėtis fizika, taip pat kuria poeziją bei savarankiškai mokosi japonų kalbos.
LRT.lt pradeda naują interviu ciklą „Mokslo moterys“. Kiekvieną penktadienį papasakosime, kuo gyvena Lietuvoje dirbančios mokslininkės, kokius tyrimus jos atlieka, su kokiais iššūkiais susiduria ir kaip atrodo jų kasdienybė.
– Kaip prasidėjo Jūsų mokslinis kelias? Ar visada norėjote būti mokslininke?
– Būdami vaikais nelabai žinome, kas yra mokslas ir kas yra mokslininkai, nežinome nei matematinės kalbos, nei reiškinių sudėtingumo, tik jaučiame, kad mums patinka fizika ir matematika. Vertinau šiuos dalykus kaip minties ir abstrakcijos sritį, nebūtinai kaip būdą kurti naujus prietaisus medžiagoms ar reiškiniams tirti. Mokykloje man sekėsi visi dalykai, tėvai nuolat tvirtino, kad svarbu mokytis, todėl iš visų dalykų turėjau 10-ukus ir visi egzaminai praėjo puikiai.
Galėjau rinktis studijuoti bet ką, bet tai, kas iš tikrųjų įtraukė mane į fizikos mokslą, buvo meilė matematikos uždaviniams, abstrakčiam mąstymui ir nežinomybei, kurios negalėjau atsikratyti. Kai skaitome portalus ar laikraščius, kuriuose rašoma, kad „mokslininkams pavyko paleisti pirmąjį kvantinį kompiuterį arba išrasti vaistą nuo ligos“, tai dauguma žmonių iš pragmatiškos pusės domisi tik idėjos pritaikymu, bet ne pačia idėja. Vargu ar kas gali suprasti idėjos svarbą. Tik vaikai kartais pasigauna idėjas, nes jie nebijo klausti „kodėl?“, o kuomet tai įvyksta – jie išauga mokslininkais. Pripažinsiu, klausimas „kodėl?“ atliekant tyrimus mane lydi kasdien, tik per jį sužinau vis daugiau.
– Kuo Jus sužavėjo būtent fizika?
– Tiesiog jaučiau, kad fizika yra labiausiai susijusi su realiu pasauliu. Pamenu, kai atlikdavome fizikos laboratorinius darbus, aš tiesiog ja žavėjausi. Galėjau žaisti, užrašyti lygtis ir jas spręsti eksperimentiškai keisdama pradines sąlygas. Taigi aš norėjau pajusti fiziką ir pasinaudoti gamtos apibūdinimo galia. Kai žinome nedaug dalykų apie tiriamą sistemą, mes padarome keletą prielaidų (pvz., sąveikas pakeičiame paprastomis spyruoklėmis, o sunkius atomų branduolius įšaldome ir t. t.), tokiu būdu galime išsivesti lygtis, kurios aprašo mus supančią realybę, ir būtent tai mane sužavėjo. Ir tai ne pabaiga. Nuo kosminių misijų iki „Wi-fi“ ir mobiliųjų telefonų signalų – beveik neįmanoma išvardyti visų technologijų sričių, kuriose yra naudingos fizikos lygtys.
– „Fizikos mokslininkė“ iki šiol Lietuvoje skamba šiek tiek egzotiškai. Ar per savo karjerą Jums teko susidurti su stereotipais? Jei taip, tuomet kokiais? Ir kaip juos atrėmėte?
– Tikriausiai fizikė teoretikė skamba dar egzotiškiau? Iš tikrųjų jau pats laikas atsisakyti stereotipų. Gal prieš 10 metų jie buvo gajūs ir man savo kelyje teko nemažai su jais susidurti, tačiau net ir Nobelio premijos komitetas nėra išimtis, jie dažnai ignoruodavo mokslininkes ir jų atliktų tyrimų indėlį. Esant visuomenės spaudimui, svarbiausias yra šeimos palaikymas ir teisingas auklėjimas, tai leis pagaliau ištrūkti iš uždaro rato.
Nėra nei vyriškų, nei moteriškų profesijų, kiekvienas gali būti bet kuo ir sujungti savyje daug skirtingų ir tarpusavyje nederančių profesijų. Apskritai yra tik žmonija, kurios pagrindinis tikslas yra tobulėti visomis prasmėmis ir pažinti Visatą, o ne uždaryti save į dėžutę, kuri bus įdėta dar į kitą dėžutę. Tol, kol esame „alkani“, mes judame ir mokomės, bet kai nustojame stengtis, tampame abejingi, tada mes iš tikrųjų „mirštame“, ir viso to negali nulemti išsigalvoti stereotipai.
– Dauguma žmonių visiškai nesupranta, ką kasdien veikia mokslininkai. Ką veikiate Jūs?
– Pasirinkau fizikės teoretikės kelią. Panaudodama tik savo pieštuką, popierių ir kartais kompiuterį sugebu tirti sudėtingus fizikinius reiškinius, juos paskui patikrina eksperimentatoriai visame pasaulyje – argi tai ne žavu? Neapsiriboju vien moksliniais tyrimais, taip pat ir dėstau – esu Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto dėstytoja-asistentė. Tokiu būdu susijungia dvi man brangios veiklos: mokau naująją studentų-mokslininkų kartą ir bandau žengti į priekį mokslinių tyrimų srityje. Turiu ne tik studentų kursą universitete, bet ir neformalią klasę „Mokslo sriubos“ laidoje, čia norėdama populiarinti fiziką kuriu savo rubriką „Fizika prie kavos“. Taigi, moksliniai tyrimai – tai tik viena mano veiklos dimensija.
Aš taip pat esu Lietuvos fizikų valdybos narė ir Europos fizikų draugijos „Young Minds“ skyriaus Lietuvoje prezidentė. Šiais metais prisijungiau prie pasaulinės fizikos olimpiados, kuri vyks Lietuvoje, organizavimo. Taip pat recenzuoju studentų baigiamuosius darbus, dalyvauju konferencijose, esu kviečiama kaip kviestinė pranešėja, rašau mokslinius straipsnius, bendradarbiauju su kolegomis iš užsienio. Aišku, visi mokslininkai yra žmonės, todėl jų kasdienybė irgi žmogiška, bet joje netrūksta kūrybiškumo ir įvairiapusiškumo.
– Ar mokslininko darbe egzistuoja laisvalaikis? Ką tuomet veikiate?
– Žinoma. Su vyru Jurgiu savarankiškai mokomės japonų kalbos. Taip pat bėgiojame ir važinėjame dviračiais. Kai mieste vyksta bėgimo renginiai, stengiamės juose dalyvauti. Man patinka bėgimas, nes bėgdama sąmoningai stumdau savo fizines ribas, kad įveikčiau nuovargį, pastumčiau save toliau. Bėgimas iš dalies yra atsipalaidavimas, mankšta, bet taip pat ir iššūkis kūnui. Mokslas ta prasme yra panašus. Tam tikrų reiškinių tyrimas gali užtrukti visus metus ar ilgiau. Daugybė bandymų yra klaidingi; jeigu nepavyksta – bandome dar kartą: savaitę, mėnesį ar net ištisus metus. Šia prasme mokslas yra tarsi reguliarios bėgimo treniruotės.
– Kokius mokslinius tyrimus dabar atliekate?
– Pastaraisiais metais tyriau neklasikines šviesos būsenas dvimatėse medžiagose atlikdama kvantmechaninius skaičiavimus galingais superkompiuteriais. Mano tyrimų objektas buvo pavienius fotonus generuojantys emiteriai, jie ateityje taps esmine kvantinių technologijų sudedamąja dalimi.
Šiuo metu mokausi naujų dalykų ir mano tyrimų sritys susijusios su kvantine elektronika ir kvantine optika. Dirbu prie dirbtinių erdvinių periodinių puslaidininkinių nanostruktūrų teorijos, man įdomus yra terahercinės spinduliuotės generavimas ir stiprinimas GaAs/AlGaAs puslaidininkinėse heterostruktūrose. Kitas tyrimas yra susijęs su neklasikinėmis sukinių būsenomis ultrašaltuose atomuose. Šių tyrimų pagrindinis objektas yra iki beveik absoliutaus nulio atšaldytų dujų debesėliai. Matote, atomų judėjimas keičiasi juos šaldant iki itin žemų temperatūrų, ir tokį judėjimą aprašo kvantinės mechanikos dėsniai. Mes su kolegomis aiškinamės, kokių tuomet atsiranda naujų reiškinių, kuriuos galima būtų pritaikyti kuriant kvantinius kompiuterius arba tikslesnius atominius laikrodžius. Taip pat jie leidžia mums tirti kvantinį pasaulį, suprasti daugelio dalelių kompleksiškumą.
– Kokiu savo moksliniu pasiekimu šiuo metu labiausiai didžiuojatės?
– Kiekvienas pasiekimas man yra savaip brangus tarsi laiptelis ilgoje kelionėje. Kėliausi mokslinę kvalifikaciją lankydamasi įvairiose užsienio mokslo institucijose, turiu bendrų straipsnių su užsienio bendraautoriais, dirbau Lietuvos mokslo tarybos mokslinių tyrimų ir Europos Sąjungos „Horizontas 2020“ programoje. Už akademinius ir mokslo pasiekimus esu gavusi skirtingų apdovanojimų, tarp jų ir tarptautinę dr. Karlo Mey`aus stipendiją, EMRS draugijos apdovanojimą, Europos fizikų draugijos apdovanojimą, BAIP asociacijos „Infobalt“ Jaunojo mokslininko stipendiją, Lietuvos mokslų akademijos Jaunųjų mokslininkų ir doktorantų konkurso apdovanojimą, Vilniaus universiteto rektoriaus padėką ir t. t. Praeitais metais man didelį malonumą suteikė tai, kad mano parengta iliustracija straipsniui, kurio esu pirma autorė, pateko ant „Applied Physics Letters“ žurnalo viršelio – tai prestižinis taikomosios fizikos žurnalas. Taip pat šis straipsnis buvo nominuotas LRT 2020 Metų atradimo kategorijoje. Man kartu su kolegomis pavyko nustatyti ultravioletinės srities kvantinių emiterių prigimtį dvimačiuose puslaidininkiuose.
Tačiau gyvenime džiaugsmų, kuriuos galima palyginti su atradimais, yra nedaug. Nuostabus jaudulys apima supratus ką nors giliau, tai suteikia pasitenkinimo savimi. O dar nuostabesnis yra jausmas, kai esate vienas pirmųjų, ką nors sugalvojęs ar giliau supratęs, tarsi išgirsti gamtos šnabždesį. Norėčiau nepraleisti šio jaudulio, nes kiek istorija rodo, didžiausi atradimai yra padaromi žmonių, kuriuos veda smalsumas. Prisiminkime kvantinės fizikos atsiradimą, kuomet žmonės tyrė atomus, kurių net nematė, tačiau po keturiasdešimties metų kvantinė fizika tapo IT revoliucijos pagrindu, kai kuriais vertinimais, IT sudaro trečdalį pasaulio BVP.
– Jūs taip pat esate ir poetė. Kokią poeziją kuriate?
– Mano poezijoje apstu fizikinių ir istorinių motyvų. Ten galime rasti širdį nesvarumo sąlygomis, juodosios skylės įvykių horizontą, sausus skaičius ir jų nevienareikšmius vaizdinius ar iliuzijas, actekų šokoladą, antrąją mėnulio pusę, nemirtingumo klausimą sprendžiantį Gilgamešą ir tyras Don Kichoto svajones. Pasitelkusi žodžius ir skaičius kaip įrankį, keliauju link neegzistuojančio Visatos krašto, o su savimi vedu skaitytoją. 13-oje Pasaulinėje poezijos dienoje Varšuvoje už tokį požiūrį laimėjau UNESCO apdovanojimą už geriausią lenkų kilmės poeto iš užsienio debiutą, o mano knygutės buvo išspausdintos Lenkijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje; kai kurios eilės pateko į almanachus Lenkijoje, Rusijoje ir Norvegijoje. Paskutiniu metu nuo poezijos perėjau prie dainų tekstų kūrimo ir vertimo, esu parašiusi dainų tekstų dainininkei Evelinai Sašenko, bet šie dainų tekstai, kas man yra nebūdinga, yra persmelkti meilės ir jausmų tematikos. Taip pat kiekvieną savo daktaro disertacijos skyrių pradėjau eilėmis, kurios apibendrino skyriaus temą ir atlikto tyrimo išvadas.
– Turbūt daugeliui žmonių atrodytų, kad tokie skirtingi dalykai kaip fizika ir poezija viename asmenyje negalėtų būti suderinami. Kaip juos suderinate Jūs?
– Tikrai nesu pirmoji, kuri bando tą padaryti. Paulis Diracas, vienas kvantinės mechanikos kūrėjų, teigė, kad šie du dalykai nėra suderinami, nes mokslo tikslas yra padaryti sunkius dalykus suprantamus, o poezijos tikslas – atvirkščiai – nesuprantamai pateikti paprastus dalykus. Tačiau kaip paaiškėjo, nemažai puikių fizikų, buvusių ir esančių, su tuo nesutinka. Julius Robertas Oppenheimeris savo laiškuose minėjo, kad fizikai dažnai kreipiasi į poeziją norėdami išreikšti idėjas, kurioms aprašyti nėra tinkamų lygčių. Siekdama tą įrodyti kaip pavyzdį norėčiau jums pateikti Richardo Feynmano, vieno iškiliausių dvidešimtojo amžiaus fizikų, grakščios ir poetiškos prozos ištrauką: „Iš lopšio link sausumos... stovi nūnai... atomai su sąmone... medžiaga su smalsumu. Stovi prie jūros... žavisi žavėjimusi... tai aš... atomų visata... atomas visatoje.“ (iš 1955 m. R. Feynmano straipsnio „Mokslo vertė“/„The value of Science“). Kai kuriems fizikams poezija ne tik nuo mokslinių tyrimų atskiras pomėgis.
Čia geras pavyzdys būtų australų fiziko J. W. V. Storey mokslinis straipsnis, kurį jis pateikė kaip 38 posmų eilėraštį. Mokslinio žurnalo redaktoriai jį išspausdino, nes jis turėjo visus rezultatus, analizę ir išvadas. Dar vienas puikus pavyzdys yra Lietuvos fiziko-chemiko Teodoro Grotuso vaizduotės ir poetiškų palyginimų panaudojimas. Jis palygino aukštą vandens laidumą, t. y. protonų jungimąsi prie molekulių, su lietuviškais tautiniais šokiais.
Iš tikrųjų, man poezija – taip pat savotiškas fizikos uždavinys ar pratimas tiek protui, tiek sielai. Tik juos atlikdama sugebu išlaikyti sveiką dvasią ir gyvą širdį. Galbūt dėl šio įdomaus derinio, t. y. pasiekimų moksle ir poezijoje, didelių kultūrinių renginių organizavimo, man teko garbė patekti į knygą „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ (išleistą 2020 m.), kurioje yra 100 pasakojimų apie moteris, kurios savo darbais keitė arba keičia mūsų šalį ir jos ateitį, tarp šių iškilių moterų yra ir Dalia Grybauskaitė, Jurga Ivanauskaitė, Mirga Gražinytė-Tyla, ir kitos.
– Moterų situacija fizikoje, kiek žinau, nepavydėtina, tenka daug ko atsisakyti dėl savo karjeros. Ar Jums pačiai teko ko nors atsisakyti, kad būtumėte ten, kur esate dabar?
– Pradžiai pasakysiu, kad laikau save mokslininke, o ne moterimi moksle. Kaip išlaikau balansą tarp tyrimų, akademinio darbo ir šeiminio gyvenimo? Balansas yra kiek pervertinta sąvoka. Jeigu gyvenimas būtų visiškai subalansuotas ir viskas vyktų sklandžiai – jame nebūtų jokios dinamikos. Kai gyvenime nėra pusiausvyros, būtent tada vyksta pokyčiai, ir tai nebūtinai yra blogas dalykas. Tik tokiu būdu įgauname naują perspektyvą. O naujos veiklos ir projektai dažniausiai išderina bet kokį balansą, todėl mėgstu išorinius trikdžius, priimu juos kaip dirgiklius veikti ir stengtis. Deja, neturiu jokio patarimo, kaip reikėtų gerai valdyti savo laiką. Kol kas stengiuosi išnaudoti visą turimą laiką, pvz., prieš prasidedant paskaitai apmąstau kokį modelį ar atsakau į laišką. Kai tokių mažų pertraukų laiką sudedame į visumą, gauname išties nemažai.
Apskritai kalbant, suderinti mokslinę karjerą su šeima yra nelengvas iššūkis ir dalis gabių mokslininkų pasitraukia iš mokslo dėl šeimos. Kas yra žaviausia, bet kartu ir sudėtingiausia – mokslas nestovi vietoje, būtina visą laiką sekti naujausius straipsnius, mąstyti apie naujus projektus. Atrodytų, kad statistiškai vis daugiau merginų pasirenka tiksliuosius mokslus, bet tai tik mažas viso paveikslo vaizdas, nes tik maža dalis iš jų nueina šį kelią iki pat pabaigos, įgyja mokslinį laipsnį, stažuojasi ir kopia karjeros laiptais toliau – link profesorės titulo ar vyriausiosios mokslininkės, įkūrusios savo mokslinę grupę. Bet tikrai žinau keletą gražių pavyzdžių, kai joms pavyko tai padaryti, ir jos įkvepia.
