Jau keletą metų aktyviai diskutuojame apie klimato kaitą ir aplinkosaugines problemas. Dažnai šiuose debatuose paskęstame vienoje ar kitoje ideologinėje pusėje net patys to nesuprasdami, o susikalbėti darosi vis sunkiau. „Mes negalime išspręsti aplinkosauginių problemų neapsvarstydami tas problemas kuriančios vertybinės bazės. Ekosofija siūlo atsižvelgti į tai, kad tarša atsiranda dėl mūsų civilizacijos vertybinių prioritetų“, – pranešime žiniasklaidai teigia filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. Mantas Davidavičius.
Dr. Mantas Davidavičius keletą metų savo tyrime gilinosi į ekoideologijos ir ekosofijos konfliktą. Pasirinkęs Lenkijos Belovežo girios atvejį, kur dėl girios ateities susigrūmė dvi priešingai žmogaus ir gamtos santykį suvokiančios stovyklos, filosofas tyrė, kaip susiformuoja mūsų požiūris į aplinkosaugą, kokias ideologijas dažniausiai pasirenkame ir kokiais mitais jas palaikome. Su juo kalbėjomės apie šiuo metu vyraujančias ekoideologijas ir joms galimą alternatyvą – ekosofiją.
– Pradėkime nuo esminio klausimo. Kas yra ekosofija?
– Ekosofijos terminą 7-ajame dešimtmetyje atskirai pradėjo naudoti filosofai Felixas Guattari ir Arne‘as Næss‘as. Tai iš ekologijos problemų išaugusi filosofijos šaka, galima sakyti, gamtosaugos filosofija arba ekologinė filosofija. Tai būdas per ekologinės filosofijos prieigą ieškoti atsakymų į šių laikų ekologines problemas nutolstant nuo technokratinių atsakymų.
Įprastai, kai kalbame apie ekologines problemas, prieiname prie paviršutiniškų atsakymų. Pavyzdžiui, turime problemą – oro taršą. Pirmo lygmens klausimas, anot Naess‘o, būtų – dėl ko susidaro oro tarša, o paprasčiausias atsakymas – dėl to, kad dūminam. Technokratinė prieiga sakytų, jog nedūminkime, o taršą koncentruokime į skystį ir išleiskime į paviršių arba pripildykime statines ir jas kur nors užkaskime. Naess‘as teigia, jog tai visiškai neveikia. Mes negalime išspręsti aplinkosauginių problemų neapsvarstydami tas problemas kuriančios vertybinės bazės.
Ekosofija siūlo atsižvelgti į tai, kad tarša atsiranda dėl mūsų civilizacijos vertybinių prioritetų. Vyraujanti nuostata – žmogaus pareiga didinti gamybines apsukas, o šalies kultūrinė pažanga matuojama BVP rodikliu. Ekosofija kvestionuoja šiuos įsitikinimus. Galiausiai ekosofija – tai diskusinė ir kritinė prieiga, kuri nepateikia dogmatinių atsakymų į aplinkosaugos klausimus. A priori duoti atsakymai yra ne ekosofijos bruožas, tai jau ideologija.
– Savo tyrime ekosofiją pateikiate kaip atsvarą ekoideologijoms? Kaip mąstymas apie aplinkosaugines problemas virsta ekoideologijomis?
– Ideologijos konstruoja uždaras tiesų sistemas, kuriomis emociškai tikima. Tiesą sakant, įvairios ekosofijos per kritinę analizę ilgainiui sukonstruoja savo postuluojamas tiesas. To neišvengia jokia filosofija. Tačiau, kai tiesų sistema praranda kritinį vertinimą ir įgauna emocinį atspalvį, ji po truputį virsta ideologija, kuri yra uždaras pasaulėvaizdis, diktuojantis mūsų politinį elgesį.
Tas uždaras pasaulėvaizdis turi savo vidinius ideologinius objektus, pagrįstus abstrakcija ir emocijomis. Ideologija tikintis asmuo projektuoja aplinkos vertinimą pagal tas ideologines abstrakcijas. Pavyzdžiui, „neliesta gamta“ yra vienas iš tokių ideologinių objektų mano nagrinėjamoje prezervacinėje ekoideologijoje. Kita vertus, jai oponuojanti konservacinė ekoideologija kuria žmogaus, kaip gamtos kūrėjo, mitą. Tai irgi pusiau abstrakcija, kuriai atskiri žmonės suteikia konkretų turinį.
Ekosofija niekada galutinai neatsiskiria nuo ekoideologijos. Ji tarsi jos spektras, kurio viename gale yra kritinė žiūra sau ir aplinkai, o kitame – aklas tikėjimas, jog žinau, kaip yra iš tiesų.
– Kokias vyraujančias ekoideologijas šiuo metu būtų galima išskirti?
– Savo disertacijoje išryškinu dvi pagrindines sroves – gamtos prezervavimo ir gamtos konservavimo ekoideologijas. Gamtos konservavimo ekoideologija yra senesnė ir pagrįsta išteklių taupymu bei darniu vystymusi. Darnus vystymasis tarytum suponuoja, jog mes nuolatos technologiškai galime judėti į priekį, ir, jei protingai vartosime išteklius, jų niekad nepritrūksime. Noras protingai panaudoti išteklius padėjo sukurti aplinkosaugines institucijas, kurios prižiūri šių išteklių naudojimą. Vienas pirmųjų šios ideologijos atstovų JAV buvo Giffordas Pinchot‘as. Jis buvo žymus girininkas, o taip pat pasisakė už prohibicionizmą. Pinchot‘o pažiūras jungia konservavimo ideologija: būtina taupiai vartoti miško išteklius, kita vertus, reikia konservuoti ir žmogaus sveikatą, nes alkoholio vartojimas yra sveikatos išteklių eikvojimas. Taupios eksploatacijos ideologija gali turėti atsakymus nuo sveikatos apsaugos sistemos, iki gamtosaugos, švietimo ar galios centralizacijos.
Alternatyva konservavimo ekoideologijai – JAV kilusi gamtos prezervavimo srovė. Ji kilo iš tokių mąstytojų kaip Johnas Muir‘as, kuris įkūrė vieną pirmųjų nacionalinių parkų JAV bei pirmąją gamtosauginę organizaciją „Sierra Club“. Jis buvo filosofas, iš dalies perėmęs Ralpho Waldo Emersono ir Henry‘io Davido Thoreau‘o idėjas. Pastarieji įkvėpimo sėmėsi iš Jean‘o Jacques‘o Rousseau‘o raštų. Rousseau yra pagrindinis prezervavimo ideologijos šaltinis, kuris surezonavo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Europoje kalbėti apie neliestą gamtą buvo absurdas: visur pilna žmonių, gamta nuo seno intensyviai eksploatuojama. Tik tuomet, kai europiečiai atrado terra nova anapus Atlanto, kur plytėjo milžiniški plotai retai apgyvendintos teritorijos, jiems tai atrodė kaip neliestoji žemė. Ignoruojant vietinių gyventojų, indėnų, vaidmenį susiformavo mitas apie žmogaus rankų nepaliestą gamtą JAV.
Prezervavimo šalininkai stipriai oponavo tuometinei JAV kultūrai, kuriai buvo būdinga „Aukso karštligė“, staigi industrializacija, vyko geležinkelio iš Rytų į Vakarus statyba. Visi skubėjo kuo labiau technologiškai modifikuoti neliestąjį kraštą, o minėti mąstytojai bjaurėjosi šiomis tendencijomis. Jie būdami mažumomis savo krašte kūrė ekosofinę opoziciją, kuri Muir‘o dėka ilgainiui būrė vis daugiau bendraminčių, ėmė formuoti naujų tiesų apie pasaulį rinkinį.
Ši jaunesnioji ekoideologija tapo lygiaverte alternatyva ir kartu beveik visiškai ideologiška. Dabar ji turi platų tinklą organizacijų ir daugybę nekvestionuojamų tiesų. Ji grįsta nebe dialogu, o mokymu. Iš esmės, ekosofijai virstant ekoideologija dialogas virsta monologu. Pereinama nuo svarstymo prie ugdymo. Galutinai susiformavus prezervavimo ir konservavimo ideologijoms sustiprėjo ir tarp jų esanti įtampa.
Konservavimo šaka liko lokali, o prezervavimo ideologijos šaka yra itin mobili. Gamtos prezervavimo idėjos į Europą atkeliavo pakankamai neseniai, tačiau labai gajai plinta ir dabar, pavyzdžiui, Belovežo girioje yra didžiulė įtampa tarp dviejų stovyklų. Esminis klausimas – ar galima žmogui dalyvauti kokiose nors girios priežiūros procesuose. Konservavimo šakos atstovai sakys, kad ne tik galima, o privaloma. Žmogus turi kirsti vabalais apkrėstus medžius ir prižiūrėti tų vabalų populiaciją. Jeigu žmogus to nedarys, giria išeis iš kontrolės ir gamta pati savimi pasirūpinti negalės. Tuo tarpu prezervavimo ekoidelogija teigia, jog priežiūros nereikia. Ji yra žalinga ir netgi sanitariniai kirtimai naikina tam tikras paukščių buveines.
– Minite, jog konservavimo ekoideologijai būdingas lokalumas. Kaip ji formavosi mūsų regione?
– Konservavimo ekoideologija yra gerokai senesnė, nes jos užuomazgos glūdi Europos feodalinėje sistemoje, kuomet tam tikri gamtos ištekliai buvo rezervuoti feodalams. Mano nagrinėjamu atveju Lenkijoje Belovežo giria dar Jogailos laikais tapo karališka. Iki modernybės pastebimas kitoks žmogaus ir gamtos santykis. Tuomet dar vyravo pamaldi girios baimė, žmonės prisibijojo eiti į girią, o ritualams buvo naudojami stumbrai. Pavyzdžiui, Jogailos laikais buvo rengiamos medžioklės (lot. venationes magnae), kurių metu valdovas susikaudavo su stumbru. Pagautą laukinį žvėrį surišdavo ir paleisdavo į dvikovą prieš valdovą. Valdovas įveikęs žvėrį užtvirtindavo savo galią prieš laukinę gamtą ir parodydavo, jog yra girios valdovas. Vėliau girios medžioklės virto pramoga ir sportu, o dvikovos ritualas nunyko.
Modernybėje pradėta medžioti iš paviljonų nuo staliukų, kartu buvo geriamas alkoholis, medžiojama sėdinti su šaunamaisiais ginklais per atstumą. Gamta nebėra tolygus žmogaus konkurentas ir tai, iš ko perimama politinė galia. Moderni medžioklė gamtą pavertė ištekliumi ir matant, jog šie ištekliai nėra beribiai, pradedamos steigti priežiūros institucijos. Atsiranda pirmieji „osočikai“, medžioklės prižiūrėtojai, įsteigiama didžiojo medžioklio pareigybė. Pradedami šerti stambūs girios gyvūnai, medžiotojai prižiūri, kad valstiečiai neitų į girią, reguliuoja gyvūnų populiaciją – jei vilkų per daug, juos ima medžioti. Iš esmės, susiformuoja kontrolieriaus pareigybė, kuri caro laikais įtvirtinama instituciškai: kuriamos aukštosios mokyklos, leidžiama spauda girininkams, randasi uniformos ir laipsniai. Ši gamtos traktuotė atsiradusi per medžioklės praktikas įgyja institucinį vaidmenį ir tampa dominuojančia ideologine šaka.
– Kokiu būdu į Belovežą atkeliavo prezervavimo idėjos?
– 1921 m. Władysławas Szaferis JAV pavyzdžiu Belovežo girioje įsteigia gamtinį rezervatą. Šaferis atsisakė trumpalaikės apsaugos ir siekė užtikrinti išteklių ilgaamžiškumą. Rezervato tikslas nebe pašerti stumbrą tam, kad vėliau jį būtų galima medžioti šalies valdovams (nuo karalių, carų iki Lenkijos prezidentų ir sovietinės nomenklatūros veikėjų). Šaferis teigia, kad gamtą turime saugoti vien dėl pačios gamtos ir apginti ją nuo žmogaus vartojimo. Kitaip tariant, gamtą reikia prezervuoti, o ne konservuoti. Anksčiau gamta buvo saugoma, nes tai svarbus išteklius pasilinksminimams, mėsos ar medienos šaltinis. Tuo tarpu, pasak Šaferio, tai puiki vieta turizmui, moksliniams tyrimams, menininkų įkvėpimo paieškoms. Taip žvelgiant į gamtą jos ištekliai tampa neriboti, nes gamta turime gėrėtis save iš jos pašalindami. Žmogus yra pastatomas už gamtinio rato ir laikomas gamtos opozicija. Prezervavimo ideologijoje tiesiogine prasme žmogus yra gamtos priešas, nes ten, kur žmogaus veikla plečiasi, gamta skursta ir nyksta retos rūšys.
Esame anapus gamtos ir kartu ilgimės buvimo joje, nors būdami gamtoje veikiame kaip parazitai. Ši prieiga yra susvetimėjusi su pačia savimi, nes žmogus jaučiasi didžiausiu kenkėju savo idealui. Jis idealizuoja gamtą, bet savo buvimu suteršia savo šventovę.
– Ar jūsų nagrinėjamas Belovežo girios Lenkijoje atvejis atspindi ir bendras ekoideologijų tendencijas pasaulyje?
– Nedrįsčiau apibendrinti viso pasaulio kontekste, nes konservavimo ideologijos atsiradimas turi labai aiškų istorinį ir geografinį kontekstą. Jis atsirado iš europietiškų, Belovežo tyrimo atveju, iš ATR ir carinių medžioklės praktikų. Panašūs procesai vyko ir kitur Europoje, bet ar ta pati perspektyva, kuri atsirado iš europietiškų medžioklės praktikų, galioja ir Afrikoje ar kokioje Indonezijoje, nesu tikras. Manau, kad gamtosauga tuose regionuose turi lokalinių savitumų, kurių nederėtų suvesti į šią opoziciją. Tas pats galioja ir prezervavimo šalininkams, kurių idėjos formavosi JAV ir pirmiausia sklido Vakaruose.
– Kas, pasak Jūsų, yra ekosofinės mažumos, kurios priešinasi ekoideologijų dominavimui?
– Ekosofines mažumas suprantu kaip tam tikrą pilietinės visuomenės sluoksnį. Tai kritiškiau mąstančių žmonių grupė, kuri nebūtinai turi vieną aiškią ideologiją ar organizaciją. Ekosofija besivadovaujančių žmonių galima rasti įvairiuose visuomenės sluoksniuose, įvairių tautybių, amžiaus ir t. t. Manau, kad netgi yra tam tikra galimybė atitolti nuo ekoideologijų, jas suspenduoti ir peržengti. Filosofas Slavojus Žižekas tai vadina ideologine disidentifikacija. Dialogas tarp skirtingų tradicijų yra galimas, jeigu žmonės šiek tiek suspenduoja savo emocinį angažuotumą ir bando pasinerti į argumentus bei racionalų dialogą.
– Ko reikia rastis ekosofiniam mąstymui? Ar galima į jį žiūrėti instrumentiškai, pavyzdžiui, ekosofinių problemų svarstymą įtraukti į švietimo programas?
– Manau, kad Lietuvoje esminė problema švietime bendrai susijusi su filosofinio švietimo trūkumu. Turime etikos pamokas, bet daugumoje mokyklų nėra filosofijos kaip dėstomojo dalyko. Mokiniams siekiama paruošti galutinį atsakymą. Tuo tarpu dažnai atsakymas į klausimą, ką daryti, yra ideologinis ir kartu neefektyvus. Pasaulis kinta ir tuo metu, kai tas jaunimas užaugs, išmoktos ideologinės nuostatos jau gali būti pasenusios ir neadekvačiai reprezentuoti pasaulį. Dėl to reikėtų daugiau laiko skiri klausimams: o kas yra gamta? Koks yra mūsų santykis su gamta? Koks tas santykis turėtų būti? Kokios problemos yra mūsų aplinkoje ir kodėl jos tokios? Pokalbio modelis, kuriuo grįsta ekosofija turėtų būti tiesiogiai taikomas ir švietime.
Gal per daug manome, kad viską žinome aplinkosauginiais klausimas. Praktika rodo, kad angažuotumas pats kuria problemą, pats prisidėjo prie aplinkosauginės krizės sukūrimo. Manydami, kad viską labai gerai apie aplinką žinome, vieną dešimtmetį teigiame, kad nieko baisaus deginti daug iškastinio kuro ir tai padės žmonijai, kitą dešimtmetį jau paaiškėja visos neigiamos pasekmės. Problema mūsų nusistatymas tiesos atžvilgiu ir dėl to ugdyme yra būtinas kritinis žvilgsnis.
