Mokslas ir IT

2020.05.24 20:13

Astronomai aptiko labai retą dalyką – į Žemę panašią planetą

LRT.lt2020.05.24 20:13

Po Paukščių tako galaktiką gali būti išsibarstę šimtai į Žemę panašių planetų, tačiau jas ne taip paprasta surasti. Šiandien vos trečdalis iš daugiau kaip 4 tūkst. aptiktų ir patvirtintų egzoplanetų yra kietosios – dauguma jų yra už kelių tūkstančių šviesmečių nuo Žemės, rašo „Science Alert“.

Visuomet džiugu, kai pranešama apie dar vieną surastą kietąją egzoplanetą, tačiau ši – naujoji – yra ypatinga.

Ji priskiriama kur kas mažesniam kietųjų egzoplanetų, apie savo žvaigždę besisukančių panašiu atstumu kaip Žemė apie saulę, pogrupiui. Nuo mūsų ji nutolusi net 24 722,65 šviesmečius, o tai reiškia, kad naujai surastas dangaus kūnas gali būti tolimiausia iki šiol Paukščių take aptikta egzoplaneta.

Ji taip toli nuo mūsų, kad gali būti, jog skrieja visai netoli centrinio telkinio – didelio tankumo žvaigždžių grupės galaktikos centre.

Nors mums kaskart vis geriau sekasi jas surasti, egzoplanetos yra neblogos slapukės. Pačios jos šviesos neskleidžia, o bet koks nuo jų atskriejantis žvaigždžių atspindys tėra labai menkas šviesos signalas, kuris greitai pasimeta jų centrinės žvaigždės skleidžiamame šviesos triukšme.

Daugelis mums žinomų egzoplanetų buvo aptikta vienu iš dviejų metodų. Naudojamas tranzitų metodas, kuomet planeta aptinkama, remiantis reguliariais žvaigždės, apie kurią ji skrieja, spindesio susilpnėjimais, tuo metu, kai planeta praskrieja pro savo žvaigždę, arba radialinio greičio metodas, kuomet fiksuojamas egzoplanetos sąlygojamas nedidelis žvaigždės, apie kurią ji skrieja, šviesos bangų susispaudimas arba išsitempimas.

Tačiau yra ir trečiasis, bendrojo reliatyvumo prognozėmis grįstas metodas – gravitacinio mikrolęšio efektas. Įsivaizduokite dvi žvaigždes, esančias viena už kitos, ir stebėtoją (mus), esantį tam tikru atstumu. Tolimesnės žvaigždės (šaltinio) šviesos spindulius šiek tiek iškreipia artimesnės žvaigždės (lęšio) gravitacija. Tai iškreipia ir sustiprina šaltinio šviesą, tad turime gravitacinio lęšio efektą.

Žinome, kaip tai vyksta su dviem žvaigždėmis, tačiau jų visatoje tiek daug, kad gravitacinio lęšio efektas nėra toks jau retas reiškinys. Į tokį derinį įsiterpusi planeta, dar labiau sutrikdo stebėtoją pasiekiančią šviesą. Tokiu būdu ir atpažįstamas planetos pėdsakas.

Tuomet astronomai analizuoja mikrolęšio efekto iškreiptą šviesą ir bando nustatyti sistemos parametrus.

Mūsų analizuojamu atveju jie nustatė, kad naujai aptikta planeta yra superžemė, kurios masė maždaug 3,96 kartų didesnė už Žemės. Tad galima pasakyti, kad tai yra viena iš mažiausią masę turinčių planetų, atrastų gravitacinio mikrolęšio būdu.

Žvaigždė, apie kurią ji skrieja, labai nedidelė – jos masė vos 0,12 karto didesnė už saulės. Ji tokia mažytė, kad mokslininkams net nepavyko nustatyti, ar tai yra mažos masės žvaigždė, ar rudoji nykštukė. Orbitinis atstumas tarp planetos ir žvaigždės, apie kurią ji skrieja, siekia nuo 0,63 iki 0,72 astronominių vienetų – maždaug toks yra atstumas tarp saulės ir Veneros. Kadangi žvaigždė tokia maža, planeta apie ją skrieja pakankamai lėtai, metai joje trunka net 617 dienų.

Nežinome, ar artimiausiu laiku šioje egzoplanetoje galėtų atsirasti gyvybė, nes taip ir nepavyko išsiaiškinti žvaigždės pobūdžio. Žvaigždės, apie kurią skrieja planeta, temperatūra ir aktyvumas vaidina svarbų vaidmenį formuojantis gyvybei, kaip mes ją suprantame, palankioms sąlygoms. Kadangi ši žvaigždė yra taip toli, neturime pakankamai jautrių instrumentų, kad galėtume ištirti jos spektrą, išsiaiškinti, ar planetoje yra atmosfera.