Nors dauguma žmonių, kurie augina šunis, jiems skiria daug dėmesio ir meilės, kartais net ir pats mylimiausias augintinis gali išvesti iš kantrybės. Šuo pasaulį mato šiek tiek kitaip ir vadovaujasi instinktais, tačiau prieš pakeldami balsą ir šunį bausdami pagalvokite, kokių pasekmių tai gali turėti ateityje.
„Rezultatai rodo, kad šunys, kurie buvo mokomi barant ir baudžiant, vėliau rodė daugiau streso simptomų, tam tikrų hormonų, pavyzdžiui, kortizolio, kiekies nuolatos būdavo didesnis nei tų šunų, kurie buvo auklėjami kitaip“, – rašo tyrėjai straipsnyje.
Porto universiteto biologė Ana Catarina Vieira de Castro kartu su tarptautine tyrėjų komanda atliko unikalų eksperimentą.
Gyvūnai buvo paimti iš daugybės dresavimo mokyklų Porto mieste. 42 šunys paimti iš trijų mokyklų, kuriose jie buvo dresuojami naudojant atlygio sistemą ir žaidimus. 50 šunų atkeliavo iš dresavimo mokyklų, kur buvo dresuojami ant jų šaukiant, juos baudžiant, pavyzdžiui, tampant už pavadėlio.
Kiekvienas šuo buvo filmuojamas pirmąsias 15 minučių trijų treniruočių metu, be to, buvo paimti seilių mėginiai, kad būtų galima įvertinti patiriamą stresą užduočių metu.
Tyrėjai taip pat išanalizavo šunų elgesį treniruočių metu, siekdami identifikuoti tam tikrą šunų elgesį, kuris byloja apie stresą. Pavyzdžiui, stresą patiriantys keturkojai dažniau laižo savo lūpas, urzgia.
Šunys, kurie buvo dresuojami ant jų rėkiant parodė daugiau tokių simptomų, be to, iš seilių mėginių nustatyta, kad jų organizme buvo daugiau kortizolio.
Visai kitokie rezultatai gauti, ištyrus šunis, kurie buvo dresuojami kitaip. Jų organizmuose užduočių atlikimo metu kortizolio buvo beveik tiek pat, kiek jiems namie gulint šiltame guolyje.
Kitas žingsnis buvo įvertinti ilgalaikį šio streso poveikį. Po mėnesio šunys turėjo atlikti dar vieną užduotį. Jie buvo mokomi indelio buvimo vietą susieti su skanėstu. Jei indelis būdavo vienoje kambario pusėje, šunys jame visada rasdavo dešrelių. Jei kitoje, jis būdavo tuščias. Net ir tušti indeliai kvepėjo skanėstu, kad šunys negalėtų pasikliauti uosle.
Paskui tyrėjai maisto indelius išdėliojo „dviprasmiškose“ kambario vietose. Dubenėliai buvo padėti tarsi per vidurį patalpos. Mokslininkai stebėjo, kaip greitai šunys surasdavo skanėstus ir kiek kartų jų pasirinkimas būdavo klaidingas.
Paaiškėjo, kad agresyviai treniruojami šunys parodė daug blogesnius rezultatus, jie dažniau klydo, ieškodami skanėstų sugaišo daugiau laiko.
Mokslininkų teigimu, tai rodo, kad agresyviu dresavimu negalima pasiekti gerų rezultatų. Visgi jie neatmeta galimybės, kad šią užduotį žaidimų ir apdovanojimų metodais treniruoti šunys atliko geriau, nes jau buvo įpratę atlikti pratimus su skanėstais – už gerą elgiasį jie būdavo apdovanojami.
Tiesa, mokslininkai daro išvadą, kad keturkojus dresuojant agresyviai ir ant jų rėkiant jų psichinei sveikatai kyla ilgalaikė rizika.
