LRT tyrimai

2020.01.08 05:30

LRT tyrimas. Bažnyčios įtaka slepia jos tarnų verslus

Jurgita Čeponytė, LRT Tyrimų skyrius, LRT.lt 2020.01.08 05:30

LRT Tyrimų skyriaus surinktais duomenimis, Bažnyčios atstovai užkirto kelią didesniam nevyriausybinio sektoriaus skaidrinimui, pretenduodami į nevyriausybininkams skiriamas lėšas, bet siekdami išlaikyti privilegiją neviešinti savo finansų. Turima informacija rodo, kad dvasininkų bendruomenė aktyviai užsiima verslais – nuo viešbučių ir laidojimo namų iki statybos įmonių, vėjo jėgainių ir net bendro verslo su prieštaringai vertinamu verslininku.

Rugsėjo pabaigoje Lietuvos „Caritas“ surengė konferenciją Seime, kurioje diskutuota apie gerovės valstybę ir kelią, kuriuo einama jos link. Renginys skirtas ir organizacijos 30-mečiui Lietuvoje paminėti. Diskutuoti rinkosi Lietuvos vyskupų konferencijos (LVK) nariai ir parlamentarai.

Konferencijoje nemažai dėmesio skirta ir nevyriausybinėms organizacijoms bei jų indėliui į visuomenės gerovę. Kaip tik tuo metu Seime svarstyti Nevyriausybinių organizacijų (NVO) įstatymo pakeitimai, kurie, anot jo rengėjų, turėjo suteikti daugiau skaidrumo ir aiškumo šiam sektoriui. Tačiau renginys, kaip pastebėjo LRT Tyrimų skyriaus šaltiniai Seime, aiškiai parodė, kokio įstatymo nori Bažnyčia.

NVO atstovai siekė, kad gauti nevyriausybininkų statusą galėtų tik tos organizacijos, kurios atitinka visus reikalavimus. Vienas jų – teikti Registrų centrui metines veiklos ir finansines ataskaitas. Tai leidžia visuomenei sužinoti, kiek ir iš kur pinigų gavo bei kaip juos panaudojo konkreti organizacija.

Be to, NVO atstovai, remdamiesi pasauline praktika, norėjo, kad nuo šio sektoriaus būtų atskirtos religinės bendruomenės.

Tačiau, anot LRT Tyrimų skyriaus šaltinių, dėl LVK darytos įtakos Bažnyčiai buvo suteikta galimybė registruotis kaip NVO. O Seime įtvirtintas „savideklaracijos“ principas sukūrė prielaidas religinėms bendruomenėms pretenduoti į viešuosius pinigus, tačiau vienintelėms turėti privilegiją neatsiskaityti už savo finansus.

Tiek viešai, tiek uždaruose susitikimuose su politikais LVK atstovai kartojo, kad reikalavimas teikti ataskaitas yra perteklinis. Taigi būtų nepakeliamas mažosioms NVO, o „Caritas“ dėl prievolės viešinti savo finansines ataskaitas esą apskritai nebegalėtų veikti.

„Ar dabar, ar prieš penkiolika metų LVK kartojo, kad Bažnyčia niekada nerodys savo finansų“, – sakė LRT Tyrimų skyriaus šaltinis vienoje iš buvusių Vyriausybių.

LRT Tyrimų skyriaus podcastas


Bijojo prarasti statusą

Kasmet Europos Sąjungos, valstybinės institucijos bei savivaldybės skelbia konkursus įvairioms socialinėms paslaugoms teikti, pilietiškumui skatinti, vykdyti neformalų ugdymą ir t. t. Lietuvoje skelbiamuose konkursuose dažnai numatoma, kad dalyvauti gali ne tik NVO, bet ir religinės bendruomenės. Tuo metu ES skiria pinigus tik nevyriausybiniam sektoriui, prie kurio religinių bendruomenių nepriskiria.

Dėl to LVK siekė, kad įstatyme ji nebūtų atskirta nuo NVO.

„Pagrindinis tikslas, kad gautų valstybinį, savivaldybinį ir Europos Sąjungos finansavimą. Bet tam yra tam tikri apribojimai. Dažniausiai nustatyta, kad teikti paraiškas tokioms programoms gali nevyriausybinės organizacijos. O jie yra įsteigti pagal religinių bendrijų įstatymą ir vadovaujasi kanonais“, – sako Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų koalicijos direktorė Gaja Šavelė.

Pinigų, patenkančių į šį sektorių, kasmet turėtų daugėti, nes siekiama, kad NVO aktyviau perimtų įvairias socialines paslaugas iš savivaldybių.

„Pagal naujai priimto įstatymo nuostatas skirtingos NVO turės skirtingas, nelygiavertes dalyvavimo sąlygas. Vienos organizacijos nemoka Gyventojų pajamų mokesčio, kitos nesinuomoja patalpų paslaugoms teikti. Tikėtina, jos turės didesnes tikimybes laimėti tuos konkursus“, – sakė Nacionalinio švietimo NVO tinklo vadovė Judita Akromienė.

Nuo pašnekovės minimų mokesčių yra atleistos religinės bendruomenės, kurios pagal naują įstatymo redakciją galės turėti NVO statusą. Tai reiškia, kad didžiausios, turinčios plačiausią tinklą, nuosavas patalpas organizacijos galės užtikrinti didesnį spektrą paslaugų už tą pačią kainą. NVO sektorius galėtų pasipildyti 700 naujų organizacijų, nes tokios galėtų tapti kiekviena atskira parapija.

Pirminiame įstatymo variante Registrų centras turėjo spręsti, ar pelno nesiekianti organizacija gali vadintis NVO ir pretenduoti į finansavimą. Vienas iš tokių kriterijų – ar organizacija teikia metines veiklos ir finansines ataskaitas. Tokiu atveju religinės bendruomenės nebūtų galėjusios tokio statuso gauti, nes šių ataskaitų nėra įpareigotos teikti.

Tačiau Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete nuspręsta, kad pats organizacijos vadovas nustatys, NVO tai ar ne NVO. Taigi, pavyzdžiui, parapijai nusprendus, kad yra nevyriausybininkė, ji galės tokia vadintis ir pretenduoti į viešuosius pinigus.

„Tas ataskaitų neteikimas galioja tik religinėms bendrijoms, nes jos veikia pagal atskirą įstatymą. Pagal šitą statusą, jeigu jie gauna finansavimą, finansavimas negali būti skiriamas organizacijoms, kurios nėra viešai pateikusios finansinės ir veiklos ataskaitos. Čia išeina dviejų ar trijų įstatymų kolizija. Kuris čia viršesnis, turbūt gali atsakyti tik įstatymų leidėjai“, – konstatuoja G. Šavelė.

LVK, kuri priešinosi šiam siūlymui, tikina, kad religinės bendruomenės ir dabar atsiskaito už visas iš valstybės ar ES fondų gaunamas lėšas, o papildomai atsiskaityti nereikia.

„Katalikų Bažnyčiai priklausantiems juridiniams asmenims galioja tos pačios taisyklės, kaip ir kitiems pelno nesiekiantiems juridiniams asmenims, dėl ataskaitų teikimo. Teisės aktai nustato, kad juridiniai asmenys, kurie per ataskaitinius metus negauna pajamų iš ūkinės komercinės veiklos, yra atleidžiami nuo finansinių ataskaitų teikimo. Jei religinės bendruomenės gauna pajamų iš ūkinės komercinės veiklos, jos ataskaitas teikia teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat religinės bendruomenės teikia ataskaitas už gautą projektinį finansavimą. Manome, kad jų visiškai pakanka“, – rašoma LVK atstovės spaudai Ievos Urbonaitės-Vainienės LRT atsiųstame atsakyme.

Neformalūs pokalbiai su ministerijomis?

LRT turimi duomenys rodo, kad Lietuvos vyskupų konferencijai buvo suteiktos išskirtinės sąlygos keisti NVO plėtros įstatymą ir išbraukti tuos punktus, kurie jai nenaudingi.

LRT šaltiniai sako, kad ilgai rengti ir diskutuoti NVO įstatymo pakeitimai dar 2018 m. pabaigoje turėjo keliauti į Seimą. Tačiau dokumentas padėtas į stalčių iki 2019 m. sausio, kai Vyriausybėje turėjo vykti Dvišalės mišrios komisijos tarptautinių sutarčių su Šventuoju sostu nuostatoms vykdyti posėdis.

Ši komisija renkasi du kartus per metus. Be LVK atstovų, premjero, Vyriausybės kanclerio, vyriausiojo archyvaro, į komisiją įeina ir 6 viceministrai: socialinės apsaugos ir darbo, švietimo, mokslo ir sporto, kultūros, teisingumo, užsienio reikalų ir krašto apsaugos. Tiesa, minėtame posėdyje dalyvavo ir finansų viceministrė.

Posėdyje nuspręsta atnaujinti 4 dvišales darbo grupes tarp LVK ir ministerijų – Švietimo, mokslo ir sporto, Socialinės apsaugos ir darbo, Teisingumo bei Finansų. Posėdyje, LRT turimais duomenimis, viceministrai LVK atstovams žadėjo galimybę rūpimus klausimus aptarti ir neformaliai.

LRT turi įrodymų, kad finansų viceministrė Loreta Maskaliovienė pasiūlė LVK pirmininkui Gintarui Grušui apsikeisti kontaktais žmonių, kurie galėtų neformaliai susiskambinti ir aptarti rūpimus klausimus. Posėdyje viceministrė sakė, kad, esant poreikiui, ministerijos ir LVK susitikimai gali vykti ir dažniau, nei formaliai numatyta.

Finansų ministerijos atsiųstame atsakyme teigiama, kad jokių neformalių susitikimų ar pokalbių nebuvo, o pati viceministrė į laišką neatsakė, nes atostogauja.

Be to, ministerija teigia, kad jos ir LVK dvišalei darbo grupei patikėti spręsti du klausimai. Vienas jų – 2021 m. būstų surašymas, į kurį LVK atstovai prašo įtraukti ir klausimą apie išpažįstamą religiją. Nuo tikinčiųjų skaičiaus priklauso kiekvienos tradicinės religinos gaunamos valstybės dotacijos dydis.

Kiekvieno klausimo apdorojimas valstybei kainuoja, o per ateinantį surašymą nebus einama nuo durų prie durų. Todėl minėtame sausį vykusiame posėdyje Vyriausybės atstovai pažadėjo ieškoti būdų, kaip būtų galima sužinoti, kiek žmonių kokiai religinei bendruomenei save priskiria.

Svarbios ir vertybės, ir pinigai

Dvišalėje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei LVK darbo grupėje nuspręsta, kad religinės bendruomenės gali būti NVO. Įstatymo projektui nukeliavus į Seimą atsirado ir „savideklaracijos“ principas.

„Siūliau tą principą keisti, kad Registrų centras netaptų tuo vyriausiu revizoriumi, kuris reguliuoja NVO sektorių“, – sako vienas iš „savideklaracijos principo“ autorių Povilas Urbšys.

„Keista buvo matyti, kad NVO norėjo daug griežčiau reguliuoti pačių NVO veiklą. Buvo sakoma, kad tai susiję su skaidrumu. Anot jų, kai neaiškūs kriterijai, atsiranda neskaidrūs santykiai. Kad būtų pateikti neskaidrumo pavyzdžiai, tada taip. Bet niekada niekas nepateikė jokių neskaidrumo faktų. Dabar kalbama apie tam tikras prielaidas, vertinimus“, – tikina P. Urbšys.

Parlamentaras sako, kad paprastesnis NVO administravimas yra būtinas, nes ilgai veikiančios, didesnę patirtį ir finansavimą turinčios organizacijos didesnę biurokratiją lengvai įveiktų, o naujai besikuriančios tokios naštos neatlaikytų.

Politikas neslepia girdėjęs ir LVK nuomonę NVO klausimu. „Kam man skambučiai, jei mes tiesiogiai bendravom? Bet aš galiu skambintis su kitom organizacijom. Ar pats bendravimas su Vyskupų konferencija kelia problemų dėl skaidrumo? Aš neneigiu, kad ir telefonu kalbėjau, ir tiesiogiai“, – sako politikas.

Apie Bažnyčios atstovų norą daryti įtaką politiniams sprendimams žiniasklaidoje jau kalbėta svarstant dirbtinio apvaisinimo įstatymą. Tada politikai sakė sulaukę LVK atstovų skambučių, raginančių balsuoti taip, kaip nori Bažnyčia. Tačiau tiek politikai, tiek lobistams atstovaujantys teisininkai užsimena apie didžiulę LVK įtaką ne tik vertybiniais, bet ir finansiniais klausimais.

„Jei matai, kad koks klausimas yra svarbus Bažnyčios atstovams, tai iškart gali žinoti, kad bus taip, kaip jie nori. Gali nebesistengti įtikinti politikų kitaip“, – LRT Tyrimų skyriui konstatavo teisininkas, atstovaujantis vienai oficialiai veikiančiai lobistinei organizacijai.

„Šiame žaidime yra daugiau veikėjų, kurie turi ilgametes tradicijas, didesnį politikų palaikymą. Ypač atsižvelgiant į tai, kad artėja Seimo rinkimai“, – tikina J. Akromienė.

Jai pritaria ir G. Šavelė. Jos teigimu, LVK atstovai buvo vieni aktyviausių teikiant siūlymus, sekant procesą ir lankantis posėdžiuose.

Steigė ir kredito unijas, ir viešbučius

Į Bažnyčią atkeliauja ne tik tikinčiųjų aukos ir valstybės skiriama 1,2 mln. eurų dotacija. Kasmet per ministerijas, įvairius fondus ir programas ateina tikslinės lėšos. Be to, prieš kelerius metus vz.lt atlikta analizė parodė, kad Katalikų Bažnyčia yra didžiausia nekilnojamojo turto valdytoja Lietuvoje. Tai ne tik maldos namai ar seminarijos, bet ir didžiuliai žemės plotai, pastatai didžiųjų miestų senamiesčiuose. Šį turtą Bažnyčia sėkmingai išnaudoja kurdama verslą.

LRT Tyrimų skyrius peržiūrėjo Lietuvos dvasininkų, vyskupijų ir arkivyskupijų turtą. Pasirodo, dalis jų turi kartais ir ne po vieną įmonę.

Kaišiadorių arkivyskupija buvusiose seminarijos patalpose Birštone įkūrė viešbutį „Domus“, kurį valdo VšĮ „Birštono tulpė“. Jos įstatuose rašoma, kad tai yra organizacija, „rengianti ir įgyvendinanti socialines, kultūros, krikščioniškojo ugdymo, švietimo, meno, sporto ir kitokias tradicines vertybes propaguojančias programas“.

Tačiau viešbučio interneto svetainėje apie tokias nuostatas nerašoma. Čia pateikiama standartinė informacija apie kambarius, unikalią vietą, paslaugas bei netoliese įsikūrusius lankytinus objektus.

Toks pat viešbutis, tik valdomas Ekonomo tarnybos, veikia Kaune, prie Rotušės. „Vila Kaunensis“ taip pat įkurta buvusiose seminarijos patalpose.

Ne mažiau patrauklioje vietoje, sostinėje, prie Aušros vartų, lankytojų laukia Vilniaus arkivyskupijai priklausantis viešbutis „Domus Maria“.

Žiniasklaida jau rašė apie Kauno arkivyskupijai priklausančiame žemės sklype, Palangos J. Basanavičiaus gatvėje, dygstantį pramogų kompleksą ar tos pačios Kauno arkivyskupijos įsteigtą kredito uniją. Ji veikia kaip bet kuri kita kredito unija, neturėdama nieko bendra su Bažnyčia, nors ir pavadinta Kauno arkivyskupijos kredito unija. Ją steigė ir valdybos bei paskolų komisijos narių pareigas ėjo tos pačios arkivyskupijos dvasininkai.

Pernai žiniasklaidoje garsiai nuskambėjo kunigas Rimantas Gudelis, atsidūręs 17 turtingiausių valstybės tarnautojų sąraše. Ekspertai suskaičiavo, kad šio bažnyčios tarno turtas siekia daugiau kaip milijoną eurų: jis valdo Bistrampolio dvarą bei UAB „Tourex“, kurios veikla – viešbutis ir restoranas tame pačiame dvare.

Šviniaus valdyboje – kunigas

Vilkaviškio vyskupijai valstybė kaip restituciją po Nepriklausomybės atkūrimo perdavė valdyti pakavimo įmonės AB „Fasa“ ir siuvimo AB „Žemkalnija“ akcijų paketus. Tada buvo nuspręsta šį turtą perduoti kuriamam Vilkaviškio vyskupijos Krikščioniškosios kultūros centrui.

2001 m. AB „Fasa“ susidomėjo verslininkas Arūnas Pukelis, Tuo metu jam buvo pateikti kaltinimai dokumentų klastojimu ir netrukus jis turėjo stoti prieš teismą. „To žmogaus atsiradimas bendrovėje mums buvo kaip perkūnas iš giedro darngaus“, – tada „Lietuvos žinioms“ sakė Krikščioniškajam kultūros centro vadovas kunigas Donatas Jasulaitis.

A. Pukelis norėjo įsigyti kontrolinį šios įmonės akcijų paketą, tačiau 49,99 proc. vertybinių popierių priklausė Krikščioniškajam kultūros centrui.

Dabar A. Pukelis yra įmonės generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas, o D. Jasulaitis – valdybos narys. Didžiausią bendrovės akcijų dalį valdo UAB „Stolex“, kurios pagrindinis akcininkas – tas pats A. Pukelis. Tačiau D. Jasulaitis situaciją vadina tik simboliniu dalyvavimu ir „maža akcijų dalimi“.

„Ten trys mažiausiai ar net keturios įmonės yra nupirkusios, ir susirinkime tos įmonės, supirkusios tas akcijas, išrinko jį valdybos pirmininku“, – sako kunigas. „Mums tai našta, šios įmonės finansinė būklė labai prasta, jokios naudos iš jos nėra mums. Norėtume parduoti akcijas, tačiau jų niekas neima“, – pasakoja D. Jasulaitis.

„Jeigu tokia našta, tai ko jie neparduoda tų akcijų? Nėra bloga įmonės būklė, ji gera. Ne vieną kartą yra siūlyta jiems tas akcijas parduoti. Tik kad kainos prašo su logika prasilenkiančios“, – sako A. Pukelis.

Strategija – paversti akcininku

Dabar Krikščioniškojo kultūros centro akcijų dalis bendrovėje „Fasa“ yra sumenkusi iki 25 proc., kita nukeliavo į UAB „Ardor“. Po trečdalį pastarosios bendrovės akcijų valdė tas pats Krikščioniškasis kultūros centras, jam vadovaujantis D. Jasulaitis ir jo giminaitis Džiugas Jasulaitis.

„Tai buvo ir strategija, kad kada negalima normaliai samdyti, nes nėra lėšų samdyti žmones, tai dirbantiems ir tiems, kurie gali dirbti už simbolinį atlyginimą, labai dažnai net minimalaus nesiekiantį atlyginimą, gal suteikti žmonėms galimybę dirbti drauge ir kažkaip veikti“, – prisimena D. Jasulaitis.

UAB „Ardor“ užsiėmė religinių knygų leidyba ir patalpų nuoma. Pasak D. Jasulaičio, nuomos verslą reikėjo pradėti, nes leidyba buvo nuostolinga. Įmonės finansinėse ataskaitose nurodoma, kad ji dažnai nurašo dešimtis tūkstančių eurų skolų įvairioms parapijoms už perduotas knygas, taip vis susimažindama pelno mokestį.

Bendrovei „Ardor“ perduoti Bažnyčiai priklausę pastatai, kuriuos ši ėmė nuomoti. 2000 m. bendrovė įsigijo dar kelis statinius, pavyzdžiui, Marijampolėje, ant marių kranto, esantį didžiulį jachtklubą. Pastatas apleistas, todėl, be lėšų jam įsigyti, bendrovė turėjo investuoti ir į remontą. Šiek tiek ir investavo – tvarkytas stogas, pakeisti langai ir durys.

„Tai yra remontuotini visi pastatai, kurių keletas nupirkta. Ir tas pastatas, kurį minėjote, yra neveikiantis objektas, nes jis galutinai nėra sutvarkytas. Jis naudos jokios neduoda“, – tikina D. Jasulaitis.

Pastatai iki šiandien stovi apleisti, bet ir toliau priklauso įmonei „Ardor“. Tačiau bendrovė, kaip tikina D. Jasulaitis, jau nebepriklauso nei jam, nei Krikščioniškajam kultūros centrui. „Kadangi ta veikla labai simbolinė pasidarė, buvo nuspręsta atiduoti žmonėms, dirbusiesiems dalininkams, tas dalis, ir tuo pasibaigė“, – aiškina kunigas.

Registrų centre jokio įrašo apie akcininkų pasikeitimą nėra. Tačiau net jei Krikščioniškajam kultūros centrui niekas šioje įmonėje nebepriklauso, bendrovė išliko arti Bažnyčios. Jau du dešimtmečius UAB „Ardor“ direktoriaus pareigas eina Angelė Valančiūtė, kuri yra ir Vilkaviškio krikščioniškojo kultūros centro buhalterė. O pasikeitus UAB „Ardor“ akcininkams, Bažnyčiai priklausiusi AB „Žemkalnija“ akcijų dalis bei pastatai atiteko naujiesiems akcininkams.

Pats D. Jasulaitis ir toliau yra siūlomas į AB „Žemkalnija“ valdybą kaip šios įmonės atstovas, nors, kaip pats tikina, jau kelerius metus neturi nieko bendra su šia bendrove.

„Kadangi nuo pat pradžios ėjo, vis tiek tai buvo atsakomybės reikalai, kad ir žinotum, kas vyksta, ir suprastum procesus, kurie vyksta. Vėliau jau daugiau inercijos pagrindu išrinkta, ir tas dar yra simbolinis dalyvavimas“, – sako D. Jasulaitis. Jo artimas giminaitis Džiugas Jasulaitis siuvykloje eina direktoriaus pareigas.

Kunigas sako, kad visi Bažnyčiai atitekę verslai yra našta, nes įmonės laikosi sunkiai. Tačiau, pavyzdžiui, pernai AB „Žemkalnija“ įmonei „Ardor“ išmokėjo daugiau kaip 24 tūkst. eurų dividendų. Pačios UAB „Ardor“ grynasis pelnas – keliais tūkstančiais mažesnis, tačiau bendrovė beveik niekada neveikė nuostolingai.

Siūlė kainodarą vėjo jėgainėms

Įdomu ir tai, kad Bažnyčios atstovai dalyvavo ir formuojant vėjo energetikos sektorių – nustatant kainodarą bei kuriant įstatymus.

Kaišiadorių vyskupijos įsteigta UAB „Dalis gero“ pastatė pirmąją vėjo elektrinę Lietuvoje. Užsiimti tokiu verslu, kaip sako įmonei vadovaujantis Aidas Bernatonis, paskatino viena Vokietijos vyskupija, kuri padėjo gauti paskolą jėgainei ir pasidalijo patirtimi.

UAB „Dalis gero“ ne tik statė pirmąją jėgainę, bet ir prisidėjo formuojant teisinę ir mokestinę šio sektoriaus bazę, vėliau – steigiant Vėjo elektrinių asociaciją.

Pasak A. Bernatonio, jau dvi vėjo jėgaines valdanti įmonė padeda išsilaikyti vyskupijai. „Kaišiadorių vyskupijai buvo būtina turėti kažkokį papildomą pajamų šaltinį, nes ji yra kaimiška. Mes neturim didelių miestų vyskupijoje, ir nėra galimybės užsidirbti tokių ženklesnių pajamų ar iš patalpų nuomos, ką gali miestų vyskupijos daryti. Tai griebiamės tokio verslo“, – sako A. Bernatonis.

Vilniuje – ir laidotuvės, ir statybos

Tačiau verslo imasi ir didžiosios arkivyskupijos. Pavyzdžiui, Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba valdo 3 akcines bendroves: jau minėtą viešbutį „Domus Maria“, aštuoniose vietose veikiantį Laidojimo paslaugų centrą bei Restauracijos ir statybos trestą.

Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos vadovas Mykolas Juozapavičius sako, kad visos veiklos yra tiesiogiai susijusios su religine veikla, o gaunamos pajamos naudojamos Bažnyčios.

Viešai kalbėti nenorėję kitų viešbučių savininkai sako, kad „Domus Maria“ veikia šiek tiek lengvatinėmis sąlygomis, nes ypatingoje sostinės vietoje patalpų įsigyti nereikėjo, mokesčio už turtą mokėti nereikia, o nuomos kainą nustatantis patalpų savininkas yra to paties viešbučio valdytojas.

„Tai yra standartinis viešbutis. Gal vienintelis išskirtinis dalykas – tai lokacija, prie Aušros vartų, Senamiesčio širdyje. Visos kitos sąlygos yra standartinės visų Vilniaus viešbučių sąlygos. Nuoma yra nustatyta. UAB „Domus Maria“ šiuo metu moka nuomos mokestį Ekonomo tarnybai. Kaina yra nustatyta atlikus rinkos vertinimą, pasitelkus nepriklausomus ekspertus“, – tikina M. Juozapavičius.

Panaši situacija ir su UAB Laidojimo paslaugų centru, kuris savo patalpų neturi. Jas nuomojasi iš Vilniaus arkivyskupijos arba jai priklausančių parapijų. Čia nuomos kaina, anot M. Juozapavičiaus, taip pat nustatyta nepriklausomų ekspertų, tačiau visų šarvojimo salių vietos itin patrauklios – šalia bažnyčių.

Kaip rašoma įmonės interneto puslapyje, „tai yra viena didžiausių laidojimo paslaugų įmonių Lietuvoje. Įmonė teikia su šarvojimu, kremavimu ir laidojimu susijusias paslaugas visoje Lietuvoje ir pagal poreikį kitose šalyse“. Be to, pabrėžiama, kad šarvoti velionį prie bažnyčių įsikūrusiose patalpose patogiau, nes sutaupoma transportavimo išlaidų.

Vilniaus arkivyskupijai priklauso ir UAB Restauracijos ir statybos trestas. „Tai tikslinga įmonė, nedirbanti į išorę. Tai yra sukurta įmonė grynai tenkinti arkivyskupijos poreikius. Nes tiek arkivyskupijoje, tiek arkivyskupijai priklausančiose parapijose yra labai daug kultūros paveldinio nekilnojamojo turto. Tai yra bažnyčios, parapijų namai, kuriuos reikia remontuoti. Tuo tikslu buvo įsteigtas prieš tai Ekonomo tarnybos padalinys, paskui perdarytas į uždarąją akcinę bendrovę. Jos pagrindinis tikslas yra arkivyskupijos poreikiams turėti savo restauratorius. Mes turime ir tapybos restauratorius, ir medžio restauratorius. Ir bendro statybinio pobūdžio darbuotojus. Jos pagrindinis tikslas – kad galėtume patenkinti visus remonto poreikius“, – sako M. Juozapavičius.

Paklaustas, ar nesusidaro uždaras ratas, kai Vilniaus arkivyskupijai, gavus lėšų iš valstybės įvairiems statybos darbams atlikti, juos patiki savo įmonei, todėl mažai kas gali patikrinti darbų kainą, M. Juozapavičius sako, kad arkivyskupija tiesiogiai pinigų negauna. „Turbūt tik 3 proc. tų pinigų, kurie duodami Vilniaus arkivyskupijai tiesiogiai, sudaro tuos darbus, kuriuos atlieka Restauracijos ir statybos trestas, – tikina pašnekovas.

Tačiau didžiausias komercines pajamas Vilniaus arkivyskupija gauna iš patalpų nuomos. Vien iš to VšĮ Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba pernai uždirbo beveik 3 mln. eurų