Lietuvoje

2019.03.07 05:29

Informacinis karas: kaip išsipainioti iš netikrų naujienų tinklo

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2019.03.07 05:29

Dar prieš keletą metų terminas „fake news“ (liet. – netikros naujienos) nebuvo itin plačiai vartojamas. Tačiau Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentu tapus Donaldui Trumpui du trumpi žodžiai pasklido po visą pasaulį. Nors frazę išpopuliarino JAV prezidentas, netikros naujienos nėra tik už Atlanto gyvuojanti bėda. Specialistai pastebi, kad į informacinį karą įtraukta ir Lietuva, o apsisaugoti nuo netikrų naujienų – ne taip paprasta.

Informacija yra ginklas, naudojamas ne tik tų, kurie yra valdžioje, bet ir mūsų šaliai nedraugiškų valstybių. Internete, ypač socialiniuose tinkluose, pasirodant milžiniškam kiekiui informacijos itin svarbu atskirti, kurios naujienos yra tikros, o kurios – tiesiog „fake news“.

LRT.lt pristato išskirtinį projektą „Rinkimų rentgenas“. Jis vykdomas bendradarbiaujant su Baltijos šalių žurnalistinio meistriškumo centru („Baltic center for media excellence“) ir žiniasklaidos vystymo organizacija „Internews“. Projekto tikslas – didinti medijų raštingumą ir skatinti kritinį mąstymą.

Žmonės padėtį vertina pagal turimą informaciją. Specialistai vienbalsiu tikina – jei turima informacija yra klaidinga, tai ir situacijos vertinimas yra iškreiptas, o priimami sprendimai nėra teisingi. Pasak jų, tai yra didžiausia netikrų naujienų žala, nepriklausomai nuo to, ar melagingos žinios kuriamos šalies viduje, ar ateina iš išorės.

Portalo LRT.lt kalbinti ekspertai netikras naujienas suskirstė į dvi grupes:

Visiškas melas: tokia netikrų naujienų rūšis, kaip pateikiama informacija yra visiškai neteisinga.

„Vienas netikros naujienos lygmuo yra fakto netikrumas – tokio dalyko nebuvo. Pavyzdžiui, Kaune stovi Gedimino pilis. Žinome, kad to nėra, kad Gedimino pilis yra Vilniuje, žmonės tai matė, gali paliudyti“, – kalbėjo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) pirmininkas, knygos apie informacinį karą autorius Mantas Martišius.

Selektyvi tiesa arba faktų interpretavimas: kaip pateikiamas teisingas faktas, tačiau dalis tiesos yra nutylima arba faktas interpretuojamas taip, kaip yra palankiau.

„Pavyzdys – Lietuva per pastaruosius 20 metų tapo Europos Sąjungos (ES) ir NATO nare. Faktas yra teisingas, tačiau klausimas – ar tai yra gerai, ar blogai? Kai kurie sakys, kad mes įdėjome per daug pastangų ir tai yra negerai. Kiti sakys, kad gerai“, – kaip galima interpretuoti faktą kalbėjo M. Martišius.

Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovas viršila Tomas Čeponis taip pat teigė, kad galima įvardinti ir skirtingus netikrų naujienų grėsmės lygius. Žemiausiam pavojingumo lygiui kariuomenės atstovas priskyrė nepiktybinius juokus, pokštus, kai žmonės bando juokauti ar tiesiog ieško paprasčiausio būdo išgarsėti.

 „Manau, kad kiekvienas žinome tokių juokingų atsitikimų. Pavyzdžiui, kažkada buvo paskleista naujiena, kad vienoje iš valstybių tėvai savo vaikui davė vardą „Yahoo dot com“. Tai tik smagi istorija, kurią vėliau patikrinus paaiškėjo, kad niekas tokio vardo vaikui nedavė ir tai tėra pokštas. Tai nėra gerai, nes bet koks melas, koks bebūtų, nėra gerai, bet jis nėra pavojingas.“

Strateginio, aukštesnio pavojingumo lygiui T. Čeponis priskyrė netikras naujienas, kurias skleidžia priešiškai nusiteikusi, autoritarinė valstybė. Pasak jo, nors pagrindiniu Lietuvos galvos skausmu išlieka Rusija, netikras naujienas gali skleisti ir Šiaurės Korėja ar Kinija.

„Jos, naudodamos savo resursus, patirtį, gyvąją jėgą, sukuria dezinformacijos kampaniją, kurios tikslas – daryti įtaką tam tikrai tikslinei auditorijai, kuria gali būti ir valstybė, pavyzdžiui, Lietuva, Latvija, Estija, Ukraina. Tokiai kampanijai vykdyti pasitelkiami patys geriausi šios srities specialistai, turintys išsilavinimą, patirties. Tam skiriamos ir didžiulės piniginės lėšos“, – kalbėjo kariuomenės atstovas, pridurdamas, kad įvairūs paskaičiavimai rodo, kad Rusija tokiems veiksmams per metus gali skirti 1 mlrd. eurų.

Dezinformacija – ne tik rusiškoje televizijoje

Kaip portalui LRT.lt pasakojo M. Martišius, vienas iš netikrų naujienų sklaidai būdingų dalykų yra tai, kad jos atsiranda ten, kur žmonės gal ir nesitikėtų. Pavyzdžiui, socialiniame tinkle yra sukurta grupė, kurioje renkasi žmonės, besidomintys paranormaliais reiškiniais. Šioje grupėje nuolat keliami įrašai, susiję su jos pagrindine tematika – antgamtiniais dalykais, paranormaliais reiškiniais. Tačiau kartais jose atsiranda ir visai kitokia žinutė, tarkime, susijusi su Rusijos politika.

„Su ta grupe tai neturėtų nieko bendro, rašomi vis įrašai, tarkime, apie paranormalius reiškinius, ir pasirodo, tarkime, informacija apie Rusijos karinius veiksmus Sirijoje. Panašus metodas gali būti taikomas ir sveikatos grupėje, ekonomikos grupėje, kur tarp įprastų temų kartas nuo karto pasirodo toks dalykas“, – sakė M. Martišius.

Lietuvos kariuomenės atstovas T. Čeponis kalbėjo, kad norintieji paskleisti netikras žinias tam gali naudoti įvairias priemones: televizijos kanalus, socialinius tinklus, popierinę spaudą, naujienų portalus, reklamą ir t.t. Anot pašnekovo, viena iš klaidų, kuri buvo daroma anksčiau, tai manymas, kad norint pamatyti tikrą rusišką propagandą, dezinformaciją, reikia žiūrėti tik rusišką televiziją.

„Čia lengviausia žvejybos vieta, tai tokia nesąžininga žvejyba. Norint padaryti žmogui poveikį, reikia, kad jis tą pačią informaciją gautų iš kelių skirtingų šaltinių. Pavyzdžiui, jis ją kažkur perskaito, galvoja, kad čia gal nevisai tiesa, tada grįžta namo ir žmona sako, kad važiavo autobusu ir girdėjo žmones apie tai kalbant. Atskiri šaltiniai padeda labiau tikėti informacija. Manau, kad kiekvienai valstybei svarbu ištirti tą spektrą, per kokius kanalus informacija pasiekia mūsų gyventojus ir gali daryti jiems įtaką“, – kalbėjo T. Čeponis.

Pašnekovas įvardijo ir daugiau šaltinių, per kuriuos žmonėms bandoma pateikti netikrą informaciją:

Internetas. Kaip sakė T. Čeponis, yra rusiškų interneto naujienų portalų, sukurtų būtent Lietuvai, tokių kaip „Baltnews“, „RuBaltic“, kiek vėliau atsirado ir „Sputnik“. Naudojantis internetu netikros naujienos skleidžiamos ir socialiniuose tinkluose. Anot T. Čeponio, nors dauguma lietuvių naudoja tokius tinklus, kaip „Facebook“, „Instagram“ ar „Twitter“, yra ir tokių, kurie naudoja rusiškuosius, pavyzdžiui, „Vkontakte“: „Be abejo, papuolus į tą ratą, galimybė gauti atakuojančios informacijos, yra pakankamai didelė.“

Renginiai, atskiri kalbėtojai. Kariuomenės atstovas pasakojo, kad Lietuvoje yra organizuojami įvairūs renginiai, kuriuose bandoma ištransliuoti Rusijos poziciją. Taip pat į mūsų šalį iš Rusijos atvyksta ir pavieniai kalbėtojai, kai kurie jų nėra gerai žinomi, tačiau yra tokių, kaip Nikolajus Starikovas.

„Apie jį internete daug informacijos, jį, ko gero, galima laikyti 100 proc. propagandistu. Jis turbūt nieko daugiau neveikia, tik rašo knygas, dalyvauja konferencijose, televizijos laidose. Jis taip pat buvo atvykęs į Lietuvą, yra jo knygų išverstų į lietuvių kalbą“, – kalbėjo T. Čeponis, pridurdamas, kad turime ir vietinių kalbėtojų, pasisakančių prieš vakarietiškos Lietuvos viziją.

Programinė įranga, paieškos sistemos. Kaip kalbėjo pašnekovas, vieni žmonės ko nors ieškodami internete naudoja „Google“ paieškos sistemą, o kiti – rusiškąją „Yandex“. Jis sakė esąs įsitikinęs, kad ieškant to paties dalyko šiose dvejose paieškos sistemose, būtų gaunami skirtingi rezultatai.

Kompiuteriniai žaidimai, filmai, serialai. Tam tikras naratyvas, pasak T. Čeponio, gali būti atspindėtas ir kompiuteriniuose žaidimuose bei filmuose, serialuose. Pasak jo, kai kurios valstybės sėkmingai išnaudoja kompiuterinius žaidimus, nes jei filmą žiūrime apie pusantros valandos, prie kompiuterinių žaidimų galima praleisti ir dešimtis ar šimtus valandų.

Veikiama per emocijas

T. Čeponis taip pat kalbėjo, kad komunikacijos srityje dirbantieji supranta, kad norint, jog informacija darytų poveikį, geriausiai veikti per žmogaus emocijas. Anot jo, meninis ar animacinis filmas gali daryti kur kas didesnę įtaką nei stora knyga, pripildyta lentelių ir grafikų.

Panašu, kad į žmonių emocijas taikoma ir skleidžiant neteisingas naujienas apie Lietuvos istorinę praeitį. Praėjusius metus paskelbus partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais ir iškilmingai perlaidojus jo palaikus, Rusijos Užsienio reikalų ministerija išreiškė nepasitenkinimą, pradėjo dezinformacijos kampaniją, šmeižiančią partizanų vadą ir visą judėjimą.

Paklaustas, kodėl netikros naujienos neretai yra nutaikytos į Lietuvos istoriją, M. Martišius kalbėjo, kad tam yra dvi priežastys. Pirma – istorija daugelyje šalių yra grandis, jungianti dabartį su praeitimi ir tam tikra prasme visus vienijanti.

„Yra šaltinių, pasiekimų, kuriais didžiuojamės, nuo kurių galime atsispirti ir toliau kažką daryti, siekti. Naikinant, neigiant šią istoriją bandoma naikinti ir mūsų pasitikėjimą, tikėjimą vienas kitu.“

Antra priežastis, kodėl taikomasi į istoriją, pasak M. Martišiaus, yra bandymas pasėti abejones, netikrumo jausmą, kad žmonės pradėtų svarstyti, ar tai, ką žinome apie savo šalies istoriją, yra tiesa.

„Kalbant metaforiškai, istorija, jos suvokimas yra pagrindas, ant kurio stovime. Jei tą pagrindą išspirsi iš po kojų, tai bus tas pats, kai sėdinčiam žmogui išspirti kėdę – jis griūna. Tikslas yra padaryti, kad tauta neturėtų bendrumo, o neturėdama bendrumo negalėtų kurti ateities“, – kalbėjo M. Martišius.

Atpažinti ir patikrinti – ne taip paprasta

Paklaustas, kaip atpažinti netikras naujienas, M. Martišius sakė, kad jei tai būtų taip paprasta, nebūtų tokios, jo teigimu, industrijos. Anot jo, šiuo metu tiek Rytuose, tiek Vakaruose yra sukurtos industrijos, kurių pagrindinis tikslas daryti poveikį visuomenei, jos nuomonei, požiūriui ir t.t. Pasak jo, net ir patikrinti, ar perskaityta naujiena yra tikra, ne taip jau paprasta. Tačiau priemonių rasti galima.

„Įsivaizduokite, kad perskaitėte kažkokią informaciją, kuria suabejojote. Jei tai informacija iš Lietuvos, patikrinti gali būti nesunku. Bet jei tai yra apie dalykus, kurie vyksta toli už Lietuvos – patikrinti sudėtinga. Reikia spręsti, ar tą informaciją priimti, ar ne.

Dalinė priemonė, kaip patikrinti informaciją, tai ieškoti jos kitomis kalbomis. Kažkada Lietuvoje buvo paskelbta, kad Norvegijoje demaskuotas pedofilų tinklas, sulaikyti 52 asmenys. Ta istorija įvyko prieš daug laiko, todėl dabar turėtų vykti teismas. Aš paieškojau informacijos kitomis kalbomis, radau ją angliškuose šaltiniuose, bet ne tokiuose kaip „The New York Times“ ar BBC. Jau buvo praėję daugiau nei metai, bet informacijos pratęsimo nebuvo. Na ir paaiškėjo, kad tai buvo melaginga informacija“, – pasakojo M. Martišius, pridurdamas, kad informaciją reikia ne tik tikrinti per kelis šaltinius, bet ir duoti tam laiko.

Tuo metu T. Čeponis kalbėjo, kad valstybei norint atsilaikyti informaciniame kare, pirmiausia, reikia turėti specialistų, gebančių atskirti netikras naujienas. Anot jo, Lietuva šioje srityje yra smarkiai pažengusi į priekį ir yra, ko gero, viena stipriausių ES. Be to, apklausų duomenys rodo, kaip sakė pašnekovas, kad daugiau nei 60 proc. Lietuvos gyventojų supranta, kad mūsų šalyje vyksta informacinis karas.

„Specialistai yra ne tik kariuomenėje ar VSD. Turime ir visą būrį žurnalistų, kurie daug metų tyrinėja šį klausimą, surinko labai gerą praeities kraitį ir sėkmingai tas netikras naujienas, propagandą dekonstruoja bei, kas yra labai svarbu, pateikia visuomenei. Būtent taip vyksta viena iš edukacijos krypčių. Yra ir nemažai akademikų, kurie tyrinėja, aprašo, leidžia knygas, veda paskaitas, prisideda prie edukacijos“, – sakė T. Čeponis, pridurdamas, kad renkant informaciją svarbus kiekvieno žmogaus budrumas.

Raktas – medijų raštingumas: pradėti reikia dar darželyje

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė portalui LRT.lt komentavo, kad nors netikromis naujienomis patiki ne visi jas perskaitę ar išgirdę žmonės, visgi reikia pripažinti, kad patikinčiųjų – labai daug. Pasak jos, netikromis naujienomis patikima todėl, kad jos sukonstruotos profesionaliai, tai įdomu ir žinoma, o šioje srityje trūksta žinių ir kritinio požiūrio. Padėti apsisaugoti gali padėti medijų raštingumo ugdymas.

„Mes gyvename nuolatiniame informacijos sraute, kuris formuoja mūsų įsitikinimus, nuostatas, o vėliau ir elgesį. Informacija, kurią mes gauname iš medijų, apsprendžia mūsų pasirinkimus – ką pirksime, ką vartosime, kaip gyvensime, kuo tikėsime. Šiandieninė žiniasklaida per įvairius kanalus turi suformuoti keliasdešimt kartų daugiau turinio ir jis dar turi būti skaitomas ar žiūrimas, tai yra – įdomus. Tuo tikslu pasitelkiamos įvairios technologijos, sugalvojamos istorijos ar rodoma tik viena istorijos pusė“, – kalbėjo VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė.

Pasak jos, žmogus, atsainiai naršantis internete, žinių portaluose ar žiūrintis televiziją, užsikabina už įdomios ar netgi skandalingos žinutės ir jei neturi kritinio mąstymo, ši žinutė suformuoja iškreiptą tikrovės suvokimą. Kaip sakė Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė, tokių žinučių tikslai gali būti dvejopi: nekalti – sudominti, išprovokuoti skaitytojų srautus, arba labai tikslingi – sukelti pykti, sukiršinti ar suformuoti klaidingą įsitikinimą.

„Kartais tam yra pajungiamos ištisos komandos žmonių. Todėl vienintelis būdas, išsaugoti kaip galima objektyvesnį įvykių ir jų interpretacijos vaizdą, yra kritiškas požiūris, kuris suformuojamas domintis, ieškant kitos istorijos pusės, priežasčių ar tiesiog daugiau informacijos. Labai svarbu visuomenę supažindinti su žiniasklaidos technologijomis, su tuo, kaip gimsta žinia, kaip ji išvystoma ir kodėl. Švietimas gali padėti išvengti netikrų žinių plitimo ir netgi konfliktų“, – komentavo pašnekovė.

Paklausta, kaip vertina lietuvių medijų raštingumo lygį, Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė sakė, kad pasitempti reikia visiems, net tik lietuviams. Anot jos, intensyvėjant žinių srautui, atsirandant naujiems informacijos kanalams, medijų vartotojų švietimas yra būtinas.

Pašnekovė teigė, kad medijų raštingumas apima ne tik kritišką požiūrį į žiniasklaidą, bet ir supratimą apie tai, kaip valdomos rinkėjų auditorijos, kuriamas politikų įvaizdis bei kaip valdyti savo profilį socialiniuose tinkluose.

„Medijų raštingumas taip pat reiškia saugumo parametrų išmanymą, gebėjimą užtikrinti savo ir savo informacijos saugumą, kas Lietuvoje vis dar yra labai menkai išvystyta ir eilinis vartotojas turi mažai žinių“, – kalbėjo VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė. Anot jos, nors nuo mažo medijų raštingumo labiausiai kenčia mažiausiai apsišvietę žmonės, galiausiai kenčiame visi, kaip visuomenė.

Komentuodama, kaip turėtų būti ugdomas medijų raštingumas, Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė kalbėjo, kad mažiausiai naudos duoda pavieniai veiksmai, o daugiausiai – sistema. Pašnekovės teigimu, medijų raštingumo ugdymas turėtų būti švietimo sistemos dalis ir turi apimti visus švietimo lygius – pradedant darželyje ir tęsiant ugdymą mokykloje, universitetuose bei šviečiant suaugusiuosius. Pirmiausia, pasak ekspertės, reikalingas mokytojų parengimas ugdyti medijų raštingumą bei gebėjimas integruoti atskiras temas į savo pamokas.

„Privaloma integruojamoji medijų raštingumo programa padėtų atskiri svarbias, būtinas integruoti temas, o mokymai suteiktų kritinį požiūrį ir konkrečius gebėjimus. Lietuvoje jau yra daug gerų pavyzdžių – mokymų, straipsnių, laidų. Kuriasi net šiuolaikinių medijų mokyklos“, – komentavo VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė.

Galimybes mokiniams mokytis kritinio požiūrio, medijų turinio kūrimo technologijų suteikė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija, kartu su pašnekovės vadovaujamu fakultetu įkūrusi medijų klases. Vykdomas ir tarptautinis „Erasmus“ projektas „iMES“, kurio metu galimybė tobulėti medijų raštingumo srityje suteikiama mokytojams ir dėstytojams.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius