Prezidentui Valdui Adamkui sukako 100 metų. Į šimtmetį trunkantį jo gyvenimą telpa Lietuvos Nepriklausomybės praradimas, gyvenimas Amerikoje, sugrįžimas į Lietuvą ir dvi prezidento kadencijos Nepriklausomybę atkūrusioje valstybėje. Kaip buvo priimami sprendimai, formavę šiuolaikinę Lietuvą, ir kokį vaidmenį juose atliko pats prezidentas?
„Dienos temoje“ – prezidento pirmosios kadencijos patarėjai Albinas Januška ir Darius Kuolys.
– Pone A. Januška, jūs abu, Raimundas Mieželis, artimas prezidento bičiulis dar iš Amerikos laikų, ir Violeta Gaižauskaitė žiniasklaidos buvote praminti „politbiuru“, tai yra artimiausiais pirmosios kadencijos prezidento patarėjais. Ar iš tiesų taip buvo, kad jūs keturiese buvote artimiausi prezidento patarėjai? Ar jis iš karto pritardavo jūsų siūlomoms idėjoms, nuomonėms, ar vis dėlto reikėjo pakovoti už savo idėjas?
A. Januška: Prezidentas buvo prieinamas visiems patarėjams. Galbūt faktiškai negaliu neigti, kad taip nebuvo, jog mes keturiese ar daugiau – šešiese, aštuoniese – rinkdavomės, tai turbūt natūralu, visur visada taip yra, kad kažkas turi didesnį svorį ir įtaką. Čia vienas dalykas, o kitas – aišku, kad ginčai būdavo labai karšti tarp mūsų tų keturių ar aštuonių, ir prie prezidento dažnai ginčydavomės, bet mes turėjome R. Mieželį, kuris buvo artimiausias. Tai, ko mes negalėdavome pasakyti, jis pasakydavo.
– Vadinasi, įtakingiausias vis dėlto buvo R. Mieželis. Kiek, pone D. Kuoly, prezidentas V. Adamkus buvo toks tvirtas, kokį mes jį paprastai matydavome, – išeidavo ir pasakydavo kokį nors sprendimą? Ar buvo taip, kad vis dėlto reikėjo jį įtikinėti priimti vieną ar kitą nelengvą sprendimą?
D. Kuolys: Prezidentas V. Adamkus buvo komandos žmogus. Jis pasitikėjo savo komanda, pasitikėjo mumis, pasitikėjo Lietuvos žmonėmis ir visuomene. Tai buvo nauja politinė kultūra. Mes labai atvirai kalbėdavome, buvome lojalūs, ištikimi Respublikos prezidentui ir pačiai Respublikai. Sprendimai ir argumentai buvo Lietuvos naudai ir Lietuvos labui. Nereikėjo kalbėti apie įvaizdžius, kad čia nukentės jūsų įvaizdis, ar jums bus naudinga tai asmeniškai, ar kita. Svarbiausia – kas reikalinga Lietuvai.
Lietuvą reikia civilizuoti ir atvesti į Vakarus, į NATO ir Europos Sąjungą. Štai strateginiai tikslai, dėl kurių diskusijų nekilo. Kaip tai pasiekti, ką reikia daryti – dėl to buvo diskutuojama, ginčijamasi. V. Adamkus dalyvaudavo ir mūsų diskusijose, rinkdavosi išklausęs argumentų. Mes patys irgi svėrėme tuos argumentus, ir dėl to V. Adamkaus pirmoji kadencija buvo tikros lyderystės kadencija, nes tai buvo komanda. V. Adamkus buvo žmogus, kuris telkė, jungė ir buvo labai atviras. Nebuvo slapukaujama, intriguojama. Buvo iš tikrųjų dirbamas valstybės darbas.
– Kaip tik užsiminėte, kad svarbūs dalykai buvo stojimas į NATO ir Europos Sąjungą. 2002 metų lapkritį Lietuva buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės NATO. Tuo pat metu Lietuvoje lankėsi ir prezidentas George`as Bushas, kuris pasakė istorinę kalbą: „Kiekvienas, kuris pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Valstijų priešu.“ Kiek prie šito kvietimo būtent tais metais prisidėjo prezidento V. Adamkaus politinė diplomatija, galų gale jo ryšiai Amerikoje, nes kvietimą Lietuva išsiuntė 1994 metais, buvo dar kitas prezidentas Algirdas Brazauskas? Kvietimą derėtis gavome tik 2002-aisiais, per V. Adamkaus prezidento kadenciją.
A. Januška: Kai V. Adamkus tapo prezidentu, Lietuva buvo antrarūšė kelyje į Europos Sąjungą ir buvo kandidatė į NATO. Kai baigė kadenciją po penkerių metų, buvo baigtos derybos su Europos Sąjunga ir šalis pakviesta į NATO. Tas pirmasis laikotarpis yra ir jo svarbiausias asmeninis indėlis, bet, žinoma, dirbo visa valstybė, dirbo premjeras ir A. Brazauskas nemažai prisidėjo dėl Europos Sąjungos. Čia buvo komandinis visos Lietuvos darbas, bet jo asmenybė buvo labai svarbi, nes jis turėjo autoritetą. Tas autoritetas kilo ne iš ginčų, ne iš manipuliacijų, ne iš pakelto balso arba gąsdinimo, bet iš to, ką jis turėjo. Jis turėjo patikimumą. Tas patikimumas buvo labai svarbus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio lyderiams. Todėl jis sugebėjo suburti, pavyzdžiui, Vilniaus dešimtuką, kuris reikšmingai, manau, padėjo ir NATO narystei. Be abejo, jo santykiai su G. Bushu ir kitais prezidentais buvo geri. Taip kad jo autoritetas ir patikimumas yra svarbūs, jis galėjo burti sąjungininkus, koalicijas, ką mes iš dalies šiek tiek esame praradę šiandien.
– Apie kitą narystę – Europos Sąjungoje irgi užsiminėte. Jeigu į NATO pakvietė 2002-aisiais derėtis, tai dėl stojimo į Europos Sąjungą Lietuva 2002-aisiais baigė derybas. Bet tai buvo labiau diplomatinė pergalė, gal galima pasakyti, o paskui reikėjo pertvarkyti visą teisinę sistemą, valstybės institucijas, ekonomiką. Kiek prezidentas V. Adamkus čia susidurdavo su iššūkiais ir problemomis? Kiek jis pats buvo, galima sakyti, priekyje? Kiek visuomenė jį suprato?
D. Kuolys: Prezidentas inauguracinėje kalboje Katedros aikštėje pasakė, kad kelias į Vakarus veda iš Vilniaus ir svarbiausi sprendimai turi būti priimami Vilniuje. Negali Lietuva patekti į NATO ir Europos Sąjungą su tokia korupcija, kai Amerikos įmonės, norinčios ateiti į Lietuvą, yra reketuojamos susimokėti įėjimo į rinką mokestį. Negali Lietuva patekti į Europą su tokiu skurdo lygiu. Tai buvo daroma, tai buvo sprendimai. V. Adamkaus rūpesčiu buvo pradėta kalbėti ir apie skurdo mažinimą ir įveikimą, apie kokybišką švietimą, daugybę kitų dalykų. Reikėjo civilizuoti savo gyvenimą ir imtis vidinių reformų. Iš vienos pusės – kryptingas ėjimas į Vakarus, labai nuoseklus, telkiant partnerius, iš kitos pusės – pastangos civilizuoti Lietuvos gyvenimą. Jos labai akivaizdžios.
– Apie tas amerikiečių įmones. Turbūt garsiausias skandalas, kuris irgi siejamas su prezidento V. Adamkaus laikotarpiu, buvo 1999-ųjų „Mažeikių naftos“ privatizavimas – tada „Williams“ bendrovei. Jis sukėlė, galima sakyti, politinę krizę. Tada tuometis premjeras Rolandas Paksas atsistatydino iš premjero pareigų, nes protestavo prieš tą sandorį. Pone A. Januška, ar šiandien, žinodamas, kaip klostėsi įvykiai, tą sandorį vertintumėte kaip neišvengiamą geopolitinį pasirinkimą, ar kaip klaidą, už kurią kainą sumokėjo ir prezidentas V. Adamkus?
A. Januška: Tuo metu tai atrodė kaip skandalas. Dabar mes, žiūrėdami atgal, matome, kad tai buvo „Lukoil“ sukeltas skandalas. Mes buvome padarę strateginį pasirinkimą. Aišku, situacijos nebuvo lengva suvaldyti. Tikrai rimta krizė buvo, bet tai iš esmės Rusijos „Lukoil“ skandalas. Jeigu pažiūrėtume dabar, tai sakyčiau taip: nugalėtojai neteisiami. Kažkieno ranka gerai išvairavo. Buvo „Williams“, po to JUKOS, gamykla atiteko lenkams, ir šiandien yra labai gerai veikianti, duoda Lietuvai pajamų. Tai yra tiesiog idealus variantas. Kažkieno ranka gerai vairavo. Iki šiol.
– 2003 metų sausį prezidentas V. Adamkus pralaimėjo rinkimus R. Paksui. Tai buvo daug kam netikėta, man atrodo. Tai buvo toks net ne asmeninis prezidento pasitikėjimas, o buvo kažkoks prezidento pralaimėjimas. Rinkėjai pasirinko visai kitą politinę žinią negu tą, kurią skleidė ir siuntė prezidentas V. Adamkus. Kaip jūs matote, kodėl prezidentas, siejamas su integracija į Vakarus, tada pralaimėjo žmogui, kuris visiškai kitą žinią turėjo?
D. Kuolys: Tuo metu Lietuvoje buvo labai daug Rusijos. Mes, prezidento komanda, žinojome ir apie Rusijos pinigus, ir apie Rusijos politinius technologus, kurie dirbo. Net ir čia, Lietuvos televizijoje, operatoriams nurodymus davė rusiškai rusų polittechnologai, kai R. Paksas čia rengė savo rinkimų šou. Tą žinojome, bet nieko negalėjome padaryti. V. Adamkus buvo dirbantis, veikiantis prezidentas, ir tuo metu, kai jo oponentas rengė rinkimų kampaniją, jis rūpinosi ėjimo į NATO paskutiniais žingsniais, paskutiniais ėjimo į Europos Sąjungą žingsniais. Jis dirbo savo darbą. Daliai lietuvių atrodė, kad savaime prezidentas V. Adamkus turi laimėti. Mes, matydami visą Lietuvos peizažą ir Rusijos buvimą jau čia, Vilniuje, matėme gana dramatišką Lietuvos vaizdą. Taip, taip buvo.
A. Januška: Vieną sakinį galiu?
– Taip, net ne vieną.
A. Januška: Manau, mes matome dabar, kaip Rusija daro įtaką šiandien rinkimams ir Amerikoje, ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje. Pas mus buvo pirmasis bandymas, ir jis pavyko. Buvo didžiulė ir Almakso, ir Borisovo įtaka. Jie formavo ir jie laimėjo. Žinoma, mes galėjome pasipriešinti, jeigu už prezidentą būtų stovėjusios visos demokratinės jėgos, kurios tada atvedė jį į rinkimus. Bet jos išsiskaldė, dalyvavo prieš jį, ir, be abejo, buvo sunku.
– Tai tuo metu nebuvo jokių galimybių laimėti?
D. Kuolys: Buvo, jeigu būtų veikiama nuosekliai. Bet čia studijų dalykas, kodėl giminingos partijos kėlė savo kandidatus? Kodėl buvo iškeltas, pavyzdžiui, „Dviračio žinių“ žmogus? Kodėl prieš V. Adamkų dalyvavo 17 kandidatų pirmajame ture – kad jis nelaimėtų iš karto pirmajame ture, ar ne? Tai tokios labai rimtos analizės [neturime], mes iki šiol nežinome net, kiek grynųjų pinigų Rusija įmetė į Lietuvos rinkimus. Spėliojama, kiek „Lukoil“, kiek kitos įmonės, kiek tai buvo diriguojama slaptųjų tarnybų. Mes turime tik spėliones. Lietuvos garbės reikalas būtų, praėjus šitiek metų, bent jau savo piliečiams pateikti nuoseklias ataskaitas. Tuo metu R. Pakso, buvusio ministro, klausiau: „Rusiški pinigai – teks už juos atsakyti.“ „Pinigai nekvepia“, – buvo atsakymas.
– Ar šiandieninėje Lietuvoje, pone A. Januška, jūs dar atpažįstate V. Adamkaus politinę viziją? Ar ji vis dėlto liko labiau asmeniniu idealu?
A. Januška: Vis tiek pagarba žmogui, demokratijai, laisvei – manau, tie dalykai daugiau ar mažiau funkcionuoja. Čia ne vien, aišku, V. Adamkaus, bet vis tiek yra ta vizija. Iš kitos pusės pasitikėjimas institucijomis nepasiektas ir kritęs, jo užsienio politikos dalykai, nebėra daug koalicijų, sakysim, galimybės formuoti koalicijas. Ukrainos klausimas taip ir lieka neišspręstas, kur V. Adamkus pradėjo ir rūpinosi. Galų gale, Vakarai yra susiskaldę šiandien, Amerika ir Vakarų civilizacija skilusi, ir tokio V. Adamkaus reikėtų šiandien.
– Labai ačiū.
