Rimtas, susikaupęs ir diplomatiškas. Tokį Valdą Adamkų prisimename iš fotografijų, televizijos reportažų, viešų renginių ar priėmimų. Minint prezidento šimtmetį, ilgametis spaudos fotografas Paulius Lileikis savo fotografijose atskleidžia ir kitą prezidento pusę: itin linksmą, kasdienišką ar net rūsčią.
Fotografas Paulius Lileikis daugiau nei 20 metų per fotoobjektyvą stebėjo Valdo Adamkaus kelią. Jis fiksavo į Lietuvą grįžtantį aplinkosaugos specialistą, vėliau – prezidentą iki pat jo kadencijos pabaigos.
„Man teko bendrauti asmeniškai su visais tuometiniais vadovais. Būtent Adamkus yra tas trečiasis elementas, kuris nusileido iš dangaus. Jis buvo visiškai kitoks negu Landsbergis ar Brazauskas“, – prisiminė P. Lileikis.
Amerikietis grįžta namo
Antrojo pasaulinio karo metais emigravęs į JAV, Valdas Adamkus ten kūrė savo gyvenimą. Kopdamas karjeros laiptais JAV federalinėje tarnyboje, tapo gerbiamu aplinkosaugos srities ekspertu.
Išeivijoje aktyviai puoselėjo lietuvybę, o nuo 1972 metų kaip aplinkosaugininkas dažnai lankydavosi Lietuvoje. Adamkaus apsilankymai sutapo ir su P. Lileikio karjeros pradžia – 1988 metais jis užfiksavo būsimąjį prezidentą Vilniuje.
„1988 metų rudenį ant Trijų Kryžių kalno fotografavau, kaip dirba studentai, archeologai, jie atkasinėjo susprogdinto paminklo vietą. Į kadrą pateko tuometis Vilniaus miesto sekretorius Algirdas Vileikis su kitais vyrais, bet vienas iš jų kažkuo išsiskyrė. Ten buvo amerikietis Adamkus. Tai yra mano žurnalistinės fotografijos pradžia“, – pirmąją fotografiją prisimena P. Lileikis.
Vėliau į fotografo kadrą V. Adamkus pateko minint Vilniaus universiteto 410-ąsias įkūrimo metines. 1989 metais Didžiajame kieme darytoje fotografijoje tuometis aplinkosaugininkas užfiksuotas su VU rektoriumi Jonu Kubiliumi.
„1989 metais aš labai rimtai pradedu dirbti spaudoje, bet kartu ir liūdni metai, nes išvažiavau į JAV dirbti tam, kad įsigyčiau aparatūros. Dėl to vieną dieną pavėlavau į Baltijos kelią. Parsivežiau daug spalvotų juostų, bet dėl logistikos pavėlavau. Tie metai yra mano didysis startas fotografijoje. Tai yra Landsbergio laikai, Sąjūdžio“, – teigia fotografas.
Išskirtinė laikysena
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje ryškėja dviejų skirtingų vizijų ir lyderių politinė kova. Vytauto Landsbergio bei Algirdo Mykolo Brazausko politinės linijos. Ryškėja ir išeivijos vaidmuo. 1993 m. prezidento rinkimuose jai atstovauja Stasys Lozoraitis. Šalia jo atsiranda ir V. Adamkus.
„Jis buvo visai kitaip apsirengęs, kitaip susišukavęs, inteligencija kitokia. Įdomus dalykas, kad mes visi tokie buvome pilki, su drabužiais, kurie skirti šarvojimui, o jis išsiskyrė laikysena. Prie visų buvo įdomu dirbti, bet jis buvo išskirtinis“, – skirtumus pabrėžia P. Lileikis.
Taip pat fotografas atkreipia dėmesį į gana santūrų V. Adamkaus įvaizdį. Lyginant su kitais vadovais – V. Landsbergiu ar A. Brazausku – būtent V. Adamkų fotografuoti būdavo sudėtingiausia.
Fotografas išskiria ir nebūdingą situaciją susitikime su studentais, vykusiame per 1997 m. rinkimų kampaniją. Ten pavyko pagauti kelis itin linksmus kadrus.
„Tokio linksmo V. Adamkaus nesu matęs. Jis niekada nebuvo uždaras, bet jis buvo kitoks. A. Brazauskas galėjo akinių auselę į burną susikišti, jis ten gestikuliuodavo. V. Landsbergį mėgau irgi, nes jis buvo įspūdingą mimiką turintis žmogus. V. Adamkus yra ramesnis, šaltesnis, racionalesnis, bet reikėdavo išlaukti“, – linksmas fotografijas iš 1997 metų prisimena fotografas.
Per rinkimų kampaniją ir V. Adamkui tapus prezidentu, jo viešasis įvaizdis neatsiejamas nuo Almos. Dažnai kalbama apie jų eleganciją, artimą ryšį ir šiltą įvaizdį. Tam didžiulį impulsą suteikė ir prezidento inauguracija, kuri davė toną visiems prezidentūros metams.
„Anksčiau pirmųjų damų nebuvo. V. Adamkus ir atrodė kitaip, Alma su savo šiluma ir bendravimu. Žiūrėk, jie su vaikais kiaušinius ridena, žurnalistams balius daro. Visai kitokia, šilta šeima ir visiškai kitokie žmonės, nei iki tol mes turėjom“, – teigia fotografas.
Dažniausiai fotografijas vertiname dėl jose įamžintų reikšmingų įvykių. Tokių netrūksta ir V. Adamkaus karjeroje bei P. Lileikio kolekcijoje. Iš pirmųjų eilių fotografas stebėjo George’o W. Busho vizitą 2002 metų lapkritį, kuriame nuskambėjo ir garsioji jo kalba Lietuvą pakviečiant į NATO.
Fiksuotas ir karalienės Elžbietos II vizitas 2006 metais ar sosto įpėdinio princo Charleso apsilankymas 2001 metais Vilniuje.
Tačiau fotografui vertingesni netikėti kadrai iš nesuvaidintos kasdienybės, kurioje atsiskleidžia mažiau oficialus svarbiausių valstybės asmenų portretas. Pavyzdžiui, kelionės į Molėtus metu padarytos prezidento nuotraukos parduotuvėje. Atviras V. Adamkus buvo ir savo sveikatos klausimais.
„Dabar žiūriu nuotrauką, kurioje V. Adamkus sėdi ligoninės palatoje. Koks politikas įsileistų fotografą į savo palatą? Jis buvo vakarietiškas, net įsileisdavo į savo palatą“, – teigia P. Lileikis.
Fotografo meistrystė ir kadro unikalumas
Tarp tūkstančių spaudos konferencijų, posėdžių ir kitokios rutininės veiklos kartais sudėtinga išlaukti reikiamo momento. Anot P. Lileikio, fotografuojant išlaukti judesio, nepasiduoti statiškiems vaizdams.
„Aš puikiai žinodavau eidamas interviu, kad pirmą pusvalandį ramiai sėdėsiu, nes žmogus sėdės susikaustęs ir negestikuliuos. Besibaigiant interviu, žurnalistui ruošiantis išeiti, visada žinau, kad tuoj prasidės fotografija. Ne man skirta tai, aš visada turėdavau gaudyti, nemėgdavau pastatomų kadrų“, – teigia P. Lileikis.
Paklaustas apie mėgstamiausią nuotrauką, mini būtent šią portretinę, kurioje prezidentas užfiksuotas gana jam neįprastai.
„Jis buvo labai šiltas, o čia užfiksuota jam labai nebūdinga poza, nes V. Adamkus buvo minkštos galios, bet įtakingas. Man atrodo, jis kalbėjo apie tomis dienomis svarbius įvykius, bet taip jį pagauti su kumščiu buvo reta. Matyt, jam buvo labai svarbu“, – nuotraukos atsiradimo aplinkybes spėja P. Lileikis.
Kolekcijoje užfiksuoti ir patys žurnalistai. Kelios iš jų ir prezidento rezidencijoje Turniškėse, kurioje vyksta dešrelių kepimas. Kitoje jis įsiamžinęs su žurnalistų kompanija prie savo tuomečių namų.
Tai atskleidžia visiškai kitokį santykį su žiniasklaida. Tuo prezidentas ir jo aplinka gerokai skyrėsi nuo vietinių politikų.
„Tai ir buvo jo vakarietiškas požiūris, nes jis suprato, kas yra žurnalistika. Labai rimta jėga, su kuria reikia bendrauti. Nesakau, kad, pavyzdžiui, A. Brazauskas nebendravo, jis tik vėliau, būdamas premjeru, perėmė daug ką iš V. Adamkaus bendravimo“, – V. Adamkaus požiūrį ir įtaką apibendrina P. Lileikis.
Pateikiame ir visą nuotraukų galeriją, kuria fotografas P. Lileikis sutiko pasidalinti minint Valdo Adamkaus šimtmetį.
