Nors Rusija šiuo metu negeba nugalėti Ukrainos, tačiau karas šiai NATO priešininkei davė daug pamokų, todėl jeigu Kremlius puls Baltijos valstybes, darys tai visiškai kitaip nei Ukrainoje, mano buvęs NATO sąjungininkų vyriausiojo pajėgų vado Europoje pavaduotojas, atsargos generolas Jamesas Everardas.
Jis sako, kad Rusijos, kaip priešo, nereikia nuvertinti, o sąjungininkams, ypač Europoje, būtų gerai pasitempti.
„Manau, kad Rusija daug išmoko iš savo nesėkmingo įsiveržimo į Ukrainą, ir jei ji pultų Baltijos valstybes, Lenkiją ar bet kurią kitą valstybę rytiniame flange, tai būtų visiškai kitokia kampanija. Taigi manau, kad turėtume gerbti Rusijos keliamą grėsmę. Mus karius, visada moko planuoti blogiausią scenarijų, treniruotis taip, kaip tikėtina, kovosi. Mums reikia šiek tiek prisitaikyti“, – interviu portalui LRT.lt teigė seras J. Everardas.
Atsargos generolas Vilniuje dalyvavo Krašto apsaugos ministerijos ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos surengtoje „Baltijos karinėje konferencijoje“.
Seras J. Everardas pripažįsta, kad JAV prezidento administracijos požiūris yra daugiau nei aiškus – Europa turi prisiimti daugiau atsakomybės už savo saugumą. Bet, pašnekovo nuomone, atėjus reikiamai dienai JAV gerbs savo įsipareigojimus 5-ajam Vašingtono sutarties straipsniui.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Amerikiečiai teisūs, kad Europa turi daugiau investuoti į savo saugumą, bet atėjus laikui gerbs savo įsipareigojimus 5-ajam NATO sutarties straipsniui.
- Aljansas turi planą, jei Lietuvoje vyktų konvencinis karas, jo scenarijus yra mišrus.
- Rusija yra reali grėsmė, bet ji veikiausiai nenorės pradėti dar vieno konflikto, būdama įklimpusi Ukrainoje.
- Rusija daug išmoko per savo karą prieš Ukrainą, todėl Baltijos šalių ar Lenkijos puolimas būtų kitoks.
- Rusijos ir Ukrainos kare fronto linija nusistovėjo, ką nors pakeisti galėtų nebent V. Putino mirtis ar koks kitas esminis įvykis.
– Nors niekas neabejoja NATO karine viršenybe prieš Rusiją, bet rytinio Aljanso flango šalys, tarp jų ir mes, nerimaujame dėl politinės valios stokos, jeigu ateitų diena ir reiktų pasitelkti 5-ąjį NATO sutarties straipsnį. Ar jus tai irgi verčia nerimauti?
– Aš ėjau NATO vyriausiojo sąjungininkų pajėgų vado Europoje pavaduotojo pareigas trejus metus ir penkerius metus buvau vadovaujantis mentorius Sąjungininkų pajėgų vadavietėje operacijoms. Žmones reikia įtikinti, kad Aljansas niekada nėra skilęs, nėra susimovęs. Žmonės puikiai suvokia, kad kartu esame stipresni. Aišku, JAV turi tvirtą balsą Aljanse, bet pažiūrėkite – Europa yra didžiausia JAV prekybos partnerė, ryšiai buvo stiprūs metų metais. Aš manau, kad Jungtinės Valstijos gerbs savo įsipareigojimą 5-ajam straipsniui.
– Ir kas verčia jus taip manyti? JAV prezidento administracija ne kartą yra aiškiai deklaravusi, kad nebenori investuoti į Europos saugumą metai iš metų ir kad domisi Vakarų pusrutulio reikalais. Juk amerikiečiai mano, kad mes naudojamės padėtimi.
– Aš manau, kad jie teisūs, būdami susierzinę dėl to. Perskaičius Elbridge Colby kalbą, kurią jis pasakė NATO gynybos ministrų susitikime vasarį, joje jis gana aiškiai pabrėžia, jog pasaulis yra sudėtingas, Amerika negali sukoncentruoti viso savo dėmesio į Europą, o europiečiai turi susiimti ir skirti daugiau lėšų savo gynybai. Tai tiesa.
Jeigu pažiūrėtumėte į mūsų istoriją nuo Šaltojo karo pabaigos, europiečiai buvo patikėję, kad karinė galia nebesvarbi. Mes nustojome investuoti į savo pajėgumus ir visą karo mašineriją bei taip niekada ir nesumažinome atotrūkio. Žinoma, per tą laiką buvo įvairių šokų, kaip kad 2001 m. rugsėjo 11-oji, pasaulinė finansų krizė, amžinieji karai, pandemija... Taip, sunku būti lyderiu, sunku sudėlioti prioritetus. Bet va, atvykstu į Lietuvą, o jūsų šalis skiria gynybai daugiau nei 5 proc. nuo bendrojo produkto.
– Na, taip, bet mes maža šalis, bendras pinigų kiekis vis tiek palyginti mažas.
– Bet, žiūrėkit, kokią infrastruktūrą statote. Konferencijoje mes kalbėjome apie pasirengimą – pajėgų pasirengimą, pajėgų formavimą. Bet pajėgų parengtumas – tai ypatingai plačios apimties darbas. Jūs kuriate infrastruktūrą, investuojate į divizijos štabą, darote viską, ko reikia, kad įvykdytumėte savo plano dalį Aljanse.
– Ukrainos atstovai dažnai pabrėžia, kad šiuolaikiniai kariavimo būdai labai keičia patį karo pobūdį. Gal galite įvertinti, kiek NATO geba prie to prisitaikyti? Pavyzdžiui, mes Lietuvoje dažnai pasiginčijame, kad kuriame sausumos diviziją, kurioje bus tankų batalionas, bet ar nebus taip, kad atskris keletas dronų ir mūsų investicijos susprogs?
– Tai tikrai įdomus debatas. NATO turi planą, pagal kurį Lietuvoje vyktų konvencinis karas, tačiau scenarijus būtų mišrus. Jis grindžiamas idėja, kad taktinės pajėgos laikytųsi priekinėse pozicijose ir būtų susietos su daugiadėmenėmis pajėgomis, dislokuotomis toli už operacijų teatro ribų – giluminiais tiksliaisiais smūgiais iš sausumos, raketomis iš laivų, oro smūgiais, specialiųjų pajėgų operacijomis.
Daugiadėmenės konvergencijos idėja yra labai galingas šiuolaikinis modelis. Tačiau pažvelgus į tai, kyla mintis: „Bet tai pažeidžiama dronų atakoms“. Vis dėlto matome, kad kariuomenės daug investuoja į gebėjimą kovoti su dronais ir siekia įgyti pajėgumą pulti dronais. Ar mes darome pakankamai?
Kasdien naudojami tūkstančiai dronų, bet Europos kariuomenės neturi tūkstančių dronų. Mes vis dar eksperimentuojame, vis dar bijome, kad prisipirksime netinkamų dronų, manome, kad turėsime nedidelį kiekį, o kai manysime, kad karas artėja, nusipirksime daugiau ir būsime pasirengę. Tai sudėtinga, bet manau, kad reikia įsigyti pakankamai dronų, kad būtume pasirengę kovoti nuo pat pirmosios dienos. O to mes dar nepadarėme. Bet manome, kad turime laiko, tad pažiūrėsime.
Pastaba: daugiadėmenės operacijos (Multi-Domain Operations) apima karinės veiklos organizavimą visuose operaciniuose dėmenyse (ore, sausumoje, vandenyje ir po vandeniu, kosmose ir kibernetinėje erdvėje) įvairiomis sąlygomis ir šios veiklos sinchronizavimą su nekarine veikla, kad būtų pasiektas sutelktinis poveikis.
– O jūsų nuomone, ar turime laiko? Daug kas kalba, kad turime būti visiškai pasiruošę 2030 metais. Graži data, žinoma, bet gal reiktų greičiau?
– Na, bet negalime, kaip pasiruošimo datos, pasirinkti rytojaus, nes tai būtų pernelyg sudėtinga. Aš asmeniškai manau, kad Rusija yra reali grėsmė, bet Rusija nenorės pradėti dar vieno konflikto, kai ji taip įklimpusi Ukrainoje.
Tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų parama Ukrainai yra tokia svarbi – ji suteikia mums laiko pasiekti tokį pasirengimo lygį, kuris atgrasys Rusiją.
Visoje Europoje žmonės nurodo skirtingus būtino pasirengimo terminus. Ar jie juos nurodo todėl, kad tai jiems patogu? Ar jie juos nurodo todėl, kad tuo tiki? Nežinau, bet manau, kad turime būti pasirengę iki 2030 metų, tai protingas terminas.
– Kaip manote, kaip tiksliai gebame įvertinti savo priešininkę Rusiją? Vieni mėgsta pervertinti Rusiją dėl to, kad ji siekia tikslo nepaisydama nuostolių ar pralaimėjimų. Kiti pabrėžia Rusijos silpnumą, mat ji nesugebėjo okupuoti kur kas mažesnės Ukrainos ir turėjo persvarstyti savo strategiją.
– Rusija turi „masę“. Žinome, kad ji pasirengusi patirti daug skausmo ir nesibaimina prarasti žmonių kovos metu. Matome, kaip ji prisitaikė kovodama su Ukraina. Vakaruose daug kalbame apie ukrainiečių kūrybingumą ir novatoriškumą – manau, tai, ką jie daro, yra nuostabu. Bet tuo pačiu metu Rusija daro tą patį. Tai yra kova.
Manau, kad Rusija daug išmoko iš savo nesėkmingo įsiveržimo į Ukrainą, ir jei ji pultų Baltijos valstybes, Lenkiją ar bet kurią kitą valstybę rytiniame flange, tai būtų visiškai kitokia kampanija. Taigi manau, kad turėtume gerbti Rusijos keliamą grėsmę. Mus karius, visada moko planuoti blogiausią scenarijų, treniruotis taip, kaip tikėtina, kovosi. Mums reikia šiek tiek prisitaikyti.
– Gal net labai?
– Tačiau reikia prisiminti, kiek toli mes nuėjome. 2010 metais NATO strateginėje koncepcijoje, kuriai pritarė visi NATO partneriai, teigėme, kad Rusiją laikome strategine partnere. Iš tiesų iki 2019 metų mes nepripažinome Rusijos, kaip grėsmės NATO. Tai buvo pirmas kartas, kai tai deklaravome raštu. O 2022 metais Madride paskelbta Strateginė koncepcija pakeitė šią nuostatą. Dabar Rusija ir terorizmas yra dvi didžiausios grėsmės. Žmonėms reikia laiko, kad susitartų.
– Bet Rusija 2008 metais užpuolė Gruziją, o 2014 metais aneksavo Krymą.
– Taip, bet 2010 metų koncepcijoje vis dar buvo teigiama, kad tikimės, jog Rusija bus strateginė partnerė. Gal mūsų lyderiams tiesiog per sunku laikyti Rusiją grėsme? Jūs tikriausiai prisimenate, kad tuo metu mes bridome iš pasaulinės finansų krizės, daugelis Europos šalių kalbėjo, kad tai „era be pinigų“, todėl nenorėjo leisti pinigų gynybai.
– Na, ir šiaip Europoje, Kanadoje ar JAV vyksta rinkimų ciklai, visuomenės reikalauja daugiau lėšų socialinei sričiai, sveikatos apsaugai.
– Būtent. Visur vyksta rinkimai, tai ir yra demokratija. Išskyrus Rusiją, ten rinkimų nėra. Taigi turime 32 valstybių Aljansą, kurį visą sudaro demokratinės šalys, visose vyksta rinkimai, keičiasi valdžios. Ir turime priešingą pusę – autokratinę mašiną, kuri tiesiog priima sprendimus. Bet aš vis tiek manau, kad kartu esame daug stipresni – tiek ekonominiu, tiek kariniu požiūriu, tiek vertybiškai.
– Rusijos karas prieš Ukrainą dar kartą parodė, kad amunicija, šaudmenys naudojami beprotiškai kiekiais ir greičiais, todėl galvojant apie gebėjimą kovoti, reiktų, matyt, mąstyti apie intensyvią gamybą kur nors netoli nuo numanomo fronto. Bet Europoje karinė pramonė neužsikūrė...
– Europos karinės pramonės pajėgumai [riboti]. Manau, kad esate teisi. Viena iš šios konferencijos temų buvo ta, kad jei norime būti pasirengę, kaip Aljansas, mūsų gynybos pramonė turi imtis aktyvesnių veiksmų. Ji turi gaminti daugiau.
Mačiau prezidento Volodymyro Zelenskio kalbą Londone, kurioje jis kalbėjo apie „sistemą, sudarytą iš sistemų“, nuolatines inovacijas, taip pat apie jų pačių technologijų pramonę, kuri iš nieko išaugo iki masinės dronų gamybos. Būtent to mums ir reikia. Žinoma, reikia pirkti iš anksto, bet reikia gebėti kasdien gaminti ir prisitaikyti. Kas veikia pirmadienį, antradienį neveiks.
Esu tanko įgulos karys ir vis dar tikiu, kad negalima atsisakyti seno, nes tai, kas sena, vis dar svarbu. Bet reikia sujungti tai, kas sena, ir tai, kas nauja. Tradiciniai ginkluotųjų pajėgų pajėgumai – šarvuotosios pajėgos, pėstininkai, artilerija – yra svarbūs, jei ketinate užimti ir išlaikyti pozicijas. Bet kartu visa tai reikia sujungti su moderniomis technologijomis.
– Vokiečių analitikas Carlo Masala prieš kurį laiką išleido knygą-scenarijų, pavadinimu „Jei Rusija nugalės“. Joje jis rašo apie ribotą Rusijos įsiveržimą į Estiją. Tiesą sakant, mums Baltijos valstybėse, tai kaip koks košmaras, nes mes nesame tikri, kad nedidelis teritorijos užėmimas NATO šalių bus traktuojamas kaip agresijos aktas prieš Aljansą.
– Manau, kad jei Rusija užimtų bet kurios NATO sąjungininkės teritoriją, tai išprovokuotų NATO atsaką. Aš padovanojau gal 40 šios knygos egzempliorių, nes manau, kad ji parodo, kaip lengvai galima pasinaudoti NATO struktūros trūkumais. Matote, konsensusą pasiekti gali būti sunku. Bet taip pat manau, kad reaguotume geriau nei rašoma knygoje. Nemanau, kad taip viskas susiklostytų. Atsakymas yra toks: mes ginsime savo pozicijas, kad neprarastume teritorijos.
– Kaip manote, ar Rusija šiuo metu laimi prieš Ukrainą kokiu nors lygmeniu – kariniu, politiniu?
– Ne. Aš vis dar manau, kad Rusija tarptautiniu mastu yra izoliuota. Ji nėra tarptautinės bendruomenės dalis, kaip, mano manymu, norėtų būti. Prezidentas Vladimiras Putinas ėmėsi atkurti Rusijos, kaip didžiosios valstybės, statusą, bet kas sprendžia, ar esi didžioji valstybė: tu pats, ar kiti, žiūrintys į tave?
Nemanau, kad mes regime Rusiją kaip didžiąją valstybę, mes ją matome kaip savotišką žlugusią autokratiją. Pažvelkite į aukas. Kiek rusų žuvo ir dėl ko? Dėl Rusijos tuštybės? Taigi nemanau, kad Rusija laimi nei politiškai, nei kariniu požiūriu. Ši fronto linija dabar yra palyginti stabili, ir reikia žavėtis ukrainiečių drąsa, atsparumu ir ryžtu.
– Ar tikėtinas proveržis bent kurioje iš pusių?
– Aš asmeniškai nematau, kas galėtų sudaryti sąlygas proveržiui. Nemanau, kad prezidentas V. Putinas tiki, jog pralaimės, jis mano, kad turi daugiau ištvermės, atsparumo ir išteklių. Ukraina parodė daugiau kūrybiškumo ir darbštumo. Taigi susidarė aklavietė ir tai žada ilgą konfliktą. Kad įvyktų vienos ar kitos pusės proveržis, turi kažkas iš esmės pasikeisti – arba turi mirti prezidentas V. Putinas, arba įvykti kažkoks kitas esminis pokytis. O dabar aš to nematau.
