Šeduva, Ukmergė, Joniškis – praėjusią naktį čia temperatūra buvo žemiausia, apie 34 laipsnius šalčio. Toks speigas paskutinį kartą fiksuotas prieš 30 metų, 1996 m. vasario 8 d. Tiesa, absoliutus šalčio rekordas – 42,9 laipsnių – fiksuotas prieš 70 metų (1956 m.), liko nepagerintas.
Pirmadienio „Dienos temoje“ – klimato kaitos temos komunikatorius Silvestras Dikčius.
– Žinot, aš pamenu, esu gal spalio, gal rugsėjo mėnesį skaičiusi tokį rašinį, kad galima laukti, jog mūsų žiema bus labai speiguota ir šalta. Bet aš kažkaip nesureagavau, nes tokių prognozių dažnai pasitaiko. Paskutinės žiemos tikrai nebuvo šaltos. Bet vis dėlto ar buvo galima prognozuoti tokį šaltį, kokį mes dabar išgyvename?
– Likus maždaug savaitei iki to, kai buvo šalta, tai buvo gana tiksliai prognozuota, bet, tarkim, gruodžio mėnesį, lapkričio mėnesį niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad tokio šalčio mes iš tikrųjų sulauksime. Niekas nebūtų galėjęs to prognozuoti, nes dėl tam tikrų procesų, kurie įvyksta netgi šiuo atveju ne troposferoje, o stratosferoje, aukštutinėje atmosferoje, tas šalčio įsiveržimas tapo galimas. Numatyti to šiuolaikinis mokslas niekaip negali.
Tai, ką jūs skaitėte, greičiausiai buvo tokia antis, kurią paleidžia kažkas beveik kiekvieną rudenį, kad žmonės dalintųsi, kad laukia kažkokie ekstremalūs šalčiai. Šį kartą lyg ir pataikė. Dažniausiai nepataiko.
– Gerai, tai dabar tą šaltį lemia poliarinis sūkurys. Mes paprašysime, kad mums parodytų, kaip tai atrodo, kas tas yra. Kaip tas poliarinis šaltis įsikūręs čia, virš mūsų?
– Čia matome tokį stilizuotą poliarinį sūkurį. Štai čia yra stabilus poliarinis sūkurys, normalios žiemos sąlygos. Čia yra Jungtinės Amerikos Valstijos, čia yra Europa, čia yra Atlanto vandenynas. Šitas poliarinis sūkurys, kai yra stabilus, yra savotiška siena, tokia vėjų siena, kuri sukasi labai greitai ir apsaugo žemesnes platumas, mūsų platumą, vidutinę platumą nuo arktinio oro išsiveržimo.
Tai kai šitas sūkurys stabilus, mes turim tokią vidutiniškai šiltą arba šiltesnę žiemą, pas mus plūsta oro masės nuo vandenyno. Dažniausiai mes turime temperatūrą, svyruojančią apie nulį, tai būdinga dabartiniam Lietuvos žiemos klimatui. Dabar tas poliarinis sūkurys yra suiręs, jis yra sutrikęs, dar sakoma – išsiklaipęs. Kaip matome, stabilumo jokio nebeliko, jis suskilo į kelis centrus ir dabar tie keli centrai yra ties Grenlandija ir Šiaurės Kanada, kitas – ties viduriu ir trečias, toks mažiukas centras, kaip tik šiomis dienomis įsikūrė ties Šiaurės Rytų Europa ir lėmė tą didžiausią šaltį.
Tos rodyklės rodo, kad šiluma plūsta į teritorijas, kur neturėtų būti šilta. Pavyzdžiui, šiandien Reikjavike, Islandijoje, yra +6. Mes turėjome naktį -34, o Islandijoje yra +6. Vadinasi, poliarinis sūkurys, kai suyra, paprastai lemia tokias didžiules anomalijas.
– Bet tai, ar jis suirs, ar galima sieti su klimato kaita? Kaip paaiškinti, kodėl taip atsitinka ir kaip dažnai tai atsitinka?
– Taip, nes dažnai žmonės sako: „Na, tai kur ta klimato kaita, kai turime šalčius?“ Šalčių niekas neatšaukė, šalčių pasitaikys, net ir dar labiau sušilus klimatui. Ir yra mokslininkų, kurie teigia, kad būtent globalus klimato šiltėjimas, planetos kylanti temperatūra gali nulemti tokio poliarinio sūkurio suirimo dažnėjimą.
Esu apie tai kalbėjęs LRT 2021 m. Tai reiškia, kad mes turėjome ne tokius stiprius šalčius, bet buvo šalta ir tai pasitaiko lyg ir dažniau. Tai reiškia, kad klimato kaita, klimato šiltėjimas gali lemti tam tikrais epizodais net ir atšalimus. Ir yra manoma, kad tas kontrastas, kuris sumažėja dėl to, kad ties poliumi yra šilčiau negu įprasta, poliariniai regionai yra labiausiai šylantys, ties pusiauju yra taip pat šilta, ir kontrasto mažėjimas lemia to poliarinio sūkurio nestabilumą.
– O jeigu mes kalbame apie klimato kaitą? Ir nors vis tiek kažkaip keistai skamba, kad yra klimato atšilimas, klimatas vis labiau šyla, o mes išgyvename....
– Dabar jau pakeista, nebesako globalinis atšilimas. Iš esmės mokslininkai niekada nebevartoja šios frazės. Yra sakoma „klimato kaita“, nes klimato kaita gali tam tikru epizodu atnešti ir šalčius.
– Taigi, ar mes galime prognozuoti, kad dėl tos klimato kaitos ateityje speigas taps dar stipresnis? Arba atvirkščiai, jis taps neprognozuojamas, nenuspėjamas?
– Stipresnis jis greičiausiai netaps, bet mes susiduriame su tokiomis socialinėmis pasekmėmis. Iš esmės esame atpratę nuo šalčio. Jeigu prisimenate, kažkada šios žiemos pradžioje gavome visi į telefonus žinutes, kad snigs. Keista, atrodytų, kad Lietuvoje, praneša mums į mobiliuosius telefonus, kad bus sniego. Bet taip daroma dėl to, kad žmonės yra nuo to atpratę. Mes atpratome ir nuo šalčių, kas seniau buvo savotiška norma. Toks šaltis, kaip dabar, jis visąlaik buvo ekstremalus.
Vis tik speigo kriterijus buvo pasiektas, bet tai, kas seniau buvo savotiška norma, dabar pasitaiko vis rečiau. Mes atpratę nuo to esame. Seniau juokdavosi iš britų, kur prisnigo 2 centimetrus ir ten eismas stovi, katastrofa. Atrodo, mes tampame šiek tiek panašūs, nebeprisitaikome, nes tai nutinka vis rečiau. Didėja klimato ekstremalumas. Jau daugiau nei dvidešimt metų klimato mokslininkai kalba apie tai, kad ekstremalumas didėja. Pernai vasarą turėjome 36 laipsnius karščio, šią žiemą turime 34 šalčio. Didžiulis kontrastas.
– Vis dėlto mes turime kalbėti apie klimato kaitą. Kokie pagrindiniai veiksniai šiandien ją lemia? Ar tai yra kažkokie gamtos reiškiniai, natūralūs procesai, ar vis dėlto žmogaus įtaka yra didžiausia?
– 2026 metais niekas neabejoja, kad tai yra žmogaus poveikis, ir vienu sakiniu galima nusakyti: žmonija, degindami iškastinį kurą, pakeitė atmosferos sudėtį. Joje smarkiai padaugėjo šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir dėl to globalus klimatas šyla. Mokslininkai dažnai sako, kad beprecedenčiu greičiu šyla klimatas, žmonės kažkaip kitaip mato tą laiką.
Laiko klausimas čia yra labai svarbus, nes mes iš žmogiškos perspektyvos turime vieną suvokimą. Mokslininkai mato, kad tas klimato šiltėjimas vyksta labai greitai. Tuo metu mums atrodo tai lėtai ir savotiškai sudėtinga tampa susitarti. Tai turėtume mąstyti klimato laiku. Klimato laiku jis yra labai greitas, žmogaus laiku jis yra toks, kokį turime.
– Gerai, o kokie veiksniai įrodo, kad klimatas šyla? Nes dabar tos antraštės apie klimatą nelabai yra matomos pirmose eilutėse. Tai karas, tai dar kažkokie konfliktai užgožia tą ir mes mažiau dėmesio tam skiriame. Natūralu, ne tik Lietuva, aš manau, kad tai viso pasaulio problema. Kokie veiksniai įrodo, kad klimatas vis dėlto šyla?
– Tai tiesiog klimatologinės tendencijos. 2024-ieji buvo šilčiausi metai planetos klimato istorijoje. Buvo pasiekta pusantro laipsnio riba, lyginant su priešindustriniu laikotarpiu. Mokslininkai neabejoja, kad klimatas šyla, nes tai yra akivaizdu. Tai matyti tiesiog iš išmatuotų temperatūrų.
– Gerai, o kodėl tada klimato kaitos pasekmės skirtinguose regionuose yra skirtingos? Kaip tai paaiškinti?
– Todėl, kad mūsų planeta, jeigu ji būtų padengta vien tik žeme arba vien tik vandenynu, tą šilumą, kurią mes gauname, galėtų pasiskirstyti kažkaip tolygiai. Dabar mes turime vandenynus, turime žemynus, turime vandenynų srovių ir panašių dalykų, kurie iš esmės lemia nevienodą klimatą planetoje ir prieš tai.
Klimatas visur yra skirtingas ne tik dėl to, kad gauna tam tikrą saulės kiekį, bet ir dėl to, kad yra tam tikros geografinės sąlygos. Tai šiltėjimas skirtingas skirtinguose regionuose ir taip pat nulemtas jau konkrečios atmosferos cirkuliacijos, kurią išgyvena tas konkretus regionas.
– Ir mes greičiausiai turime vis tiek kalbėti ir apie tai, kad klimato kaitai įtaką daro politiniai sprendimai ir įvairūs politiniai procesai. Tai tie sprendimai gali sulėtinti arba paspartinti kaitą. Ką jie šiuo metu daro – lėtina ar spartina?
– Jau kokius trisdešimt metų bandoma tą klimato kaitą sulėtinti, kažkokie procesai vyksta. Ir jeigu apskritai nieko nebūtų daroma, jeigu nebūtų mažinama šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, tai klimato kaitą dabar mes jaustume dar stipriau.
Daroma nemažai, bet, kaip manoma, nepakankamai, nes Paryžiaus susitarime įtvirtintas pusantro laipsnio, kad lyg ir turėtume jo vengti, o štai 2024 metais ta riba jau buvo pasiekta. Tai daroma daug, bet manoma, kad nepakankamai. Ar mes apskritai galime dabar kažką padaryti? Niekas nebežino. Mes matome, kokia yra geopolitinė situacija, kokios yra įtampos, tai, be abejo, toks klausimas, kaip klimato kaitos, kuris yra ilgalaikis, [sulaukia mažiau dėmesio]. Mes gyvename tokios polikrizės laikotarpiu, kai prasidėjo pandemija, turime vieną po kitos krizes.
Klimato krizė atrodė kaip didžiausias uždavinys maždaug iki 2019 m. Dabar taip jau nebeatrodo, nes mes turim spręsti tokias lokalias, labiau trumpalaikes krizes. Dabar klimato kaita tarsi yra nuėjusi į antrą planą, bet ji primins dar apie save, nes tų karštų epizodų pasitaiko ir dabar, ir pasitaikys ir toliau.
– Gerai, bet žiūrėkit, jūs užsiminėte apie tą Paryžiaus susitarimą. Donaldas Trumpas pasakė: „Mes traukiamės, Amerika nebevažiuos į tą susitikimą, Jungtinių Tautų klimato konferencijas.“ Ir pernai amerikiečių nebuvo. Dar daugiau, jis pasakė tą garsiąją frazę „Drill baby drill“, t. y. jam trukdo tie klimato kaitos susitarimai, sako, kad jų nėra, nes jie iš viso kenkia Amerikos visai ekonomikai. Kaip tada su tuo gyventi, jeigu didžiausia valstybė tą pareiškia?
– Trumpo „Drill baby drill“ politika, be abejo, daro ir padarys nemažai žalos. Bandant suvaldyti klimato kaitą, ji labai demotyvuoja visus kitus žaidėjus, kitas dideles valstybes, kurios lyg ir galėtų imtis kažkokios iniciatyvos arba imasi iniciatyvos. Europos žaliąjį kursą aš mėgstu kartais vadinti Europos savisaugos planu, nes tai yra bandymas stabilizuoti klimato situaciją ir kartu išvengti kažkokių katastrofiškų padarinių tiek Europai, tiek išvengti didelių pabėgėlių srautų į Europą, kuriuos išjudins klimato kaita ir taip toliau.
Atsiranda kažkokių gana įdomių trinčių tarp kitų lyderių. Pavyzdžiui, Xi Jinpingas, Kinijos lyderis, Niujorke 2025 metų rugsėjį Jungtinių Tautų viršūnių susitikime vaizdo žinute kreipėsi į susirinkusiuosius ir Donaldas Trumpas tame pačiame susitikime pasakė, kad klimato kaita yra netikra. Jis labai mėgsta kartoti tą frazę, kad „Climate change is a hoax“, kad ji yra netikra.
Kartu Kinija įsipareigojo sumažinti savo emisijas iki 2035 m. 70 proc. Be abejo, tai yra žaidimas, tam tikra reputacija. Jungtinės Valstijos tarsi praranda tą reputaciją, tampa blogiukas klimato kaitos tema. Kinija bando pasiimti sau kažką. Tai ar Donaldas Trumpas galės sustabdyti apskritai tą visą judančią žaliosios energetikos revoliuciją? Aš labai abejoju.
Ekspertai tuo abejoja, nes ji jau yra įsismarkavusi. Ji juda labai smarkiai, taip ir lėtins visą tą energetinį perėjimą. Jis ir taip labai ilgas procesas. Bet ar Donaldas Trumpas sugebės su naftos korporacijomis apskritai išmušti visą planetą iš to žaliojo kurso, – abejotina.
– Labai ačiū.
