Ministrė pirmininkė Inga Ruginienė sekmadienį su Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos vadovais arkikatedroje dalyvavo šv. Mišiose, skirtose 1863–1864 metų sukilimo metinėms paminėti. Šis sukilimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės istorijoje liudija nepailstamą priešinimąsi imperinėms Rusijos ambicijoms.
Šia proga į Lietuvą atvyko Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis su žmona Marta ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis su žmona Olena. Toks minėjimas turi ypatingą reikšmę tuo metu, kai Rusija yra užpuolusi Ukrainą ir terorizuoja civilius gyventojus.
Tačiau arkikatedroje šv. Mišiose premjerė I. Ruginienė vienoje dalyje užfiksuota sėdinti, kai kiti asmenys stovi. Premjerė nėra deklaravusi, kad būtų netikinti, bet kai davė priesaiką valstybei, padėjusi ranką ant Konstitucijos į savo priesaiką neįtraukė neprivalomo sakinio „Tepadeda man Dievas“.
Paprastai daugelis religinių veiksmų, kaip kad žegnojimasis, mušimasis į krūtinę išpažįstant kaltes, nėra privalomi netikintiems ar kitų religijų žmonėms.
Tačiau visų šv. Mišių dalyvių paprastai prašoma pagarbos, tylos, bendrųjų elgesio normų laikymosi, kaip kad vyrams priimta įžengus į maldos namus nusiimti kepurę, išskyrus dvasininkus, kurie dėvi pijusę.
Stebint šv. Mišias sekmadienį buvo matyti, kad daugiausia laiko premjerė elgėsi taip, kaip ir kiti dalyviai: daugumai stovint, ministrė pirmininkė irgi stovėjo, prisėdus – atsisėsdavo.
Vis tik vienu šv. Mišių metu, kai visi asmenys, tarp jų ir prezidentai, stovėjo, premjerė I. Ruginienė buvo prisėdusi. Ji atsisėdo Eucharistijos maldos metu, tuo metu prezidentai klūpėjo, kai kurie kiti žmonės stovėjo. Visiems atsistojus premjerė liko sėdėti, nors prie jos buvęs silpnos sveikatos Vytautas Landsbergis stovėjo.
Premjerė: „Aš sėdėjau gal tik dvi minutes“
Premjerė I. Ruginienė teigia, kad jai pasidarė bloga dėl gausaus smilkalų naudojimo per šv. Mišias, todėl ji nusprendė prisėsti. Portalui LRT.lt ji pasakojo, kad tokia reakcija į smilkalus jai būdinga nuo vaikystės.
„Aš sėdėjau gal tik dvi minutes“, – sakė premjerė.
„Mano organizmas nedraugauja su smilkalais. Normalu prisėsti kelioms minutėms, nes vakar smilkalų koncentracija buvo ypač didelė. Manau, kad tokie dalykai atstumia nuo ėjimo į bažnyčią ir jaunimą, nes kai tu eini kalbėtis su Dievu, tai tu tikrai nenori, kad tave stebėtų ir skaičiuotų, kiek tu atsiklaupei, kiek atsisėdai. Tai turi būti nuoširdus veiksmas, o ne stebėjimas iš už kampo ir žiūrėjimas, ar viską padarei. Kokią tai vertę atneša? Ir kaip galima kelti klaidingas interpretacijas apie žmones? Man labai gaila, kad tokios klaidingos interpretacijos išeina į viešumą. O jeigu toje minioje bus besilaukianti moteris ir ji atsisės? Tai ką, irgi taip pat aptarinėsime, kad ji neatsiklaupė? Negalima žinoti, kaip kitas jaučiasi. Tos interpretacijos, kai skubame prieš traukinį ir žinome, ką kiti galvoja, ką jaučia ir išgyvena, atveda prie tokių dalykų“, – portalui LRT.lt sakė I. Ruginienė.
Tačiau kokios elgesio taisyklės galioja netikintiems arba kitoms religijoms priklausantiems asmenims, užėjusiems į katalikiškas šv. Mišias? Ar tikrai būtina atlikti visus veiksmus, kuriuos atlieka tikintieji, ar galima tiesiog elgtis pagarbiai, bet kai kuriuos religinius veiksmus praleisti?
Kunigas Mykolas Sotničenka sako, kad esminis dalykas atvykus į šv. Mišias netikinčiajam ar kitos religijos asmeniui yra pagarba bendruomenei. Nebūtina žegnotis ar klauptis, bet būtų pagarbu atsistoti, kai bendruomenė stojasi, ar prisėsti, kai visa bendruomenė sėdasi ar klaupiasi.
„Katalikų Bažnyčioje yra ypač daug įvairiausių liturginių formų, tikintieji ir stojasi, ir klaupiasi, ir sėdasi, ir žegnojasi, ir lenkiasi, o kai kuriais atvejais yra netgi parpuolimas kniūbsčiomis. Tikrai net ne kiekvienas tikintysis žino tokius dalykus, tikintieji dažnai pasižvalgo, kaip kiti elgiasi. Bet galvoju, kaip mes elgtumėmės, jei nueitume į ortodoksų cerkvę ar į musulmonų mečetę? Irgi turbūt nemokėtume elgtis, bet iš pagarbos bendruomenei pasižiūrėtume, ką daro kiti. Nesakyčiau, kad reiktų netikintiesiems žegnotis ar klauptis, bet užtenka pagarbiai būti: atsistoti, atsisėsti, klauptis nereikia. Tiesiog labai neišsiskirti iš bendruomenės“, – teigia kunigas M. Sotničenka.
„Kodėl žmonės vienodai daro veiksmus, kai kalbama apie tikinčiuosius? Vienoda kūno laikysena kalba apie tą pačią dvasią. Visi garbina Dievą stovėdami ta pačia dvasia. Bendrai kalba maldas, choru. Taip parodoma, kad mūsų vidinė dvasia yra tokia pati. Išorinė laikysena rodo mūsų vidinę poziciją. Jei tai netikintis žmogus, tai natūralu, jo išorinė laikysena nerodys tuos bendruomeninės dvasios, bet parodys pagarbią dvasią“, – pridūrė pašnekovas.
Ką sako ekspertai?
Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius sako, kad Katalikų Bažnyčia netikinčiam asmeniui nenustato elgsenos normų, tiesiog prašoma elgtis pagarbiai, netriukšmauti, nevaikščioti pamaldų metu. „Tuo viskas ir baigiasi“, – sako jis.
„Šiuo atveju įvykis buvo mišrus. Jis buvo religinis, bet kartu jis buvo ir valstybinis-politinis. Iš Bažnyčios perspektyvos, nemanau, kad kas nors ką nors turėtų ar galėtų vertinti, nes savaime netikinčiam žmogui tyliai ramiai sėdėti per pamaldas yra nieko tokio, tai nekelia problemų. Pavyzdžiui, per vestuvių ceremonijas būna krūvos netikinčių žmonių arba kitų religijų žmonių“, – mano P. Subačius.
„Tačiau šiuo atveju atitinkamai reiktų elgtis ne dėl katedros, ne dėl pamaldų, bet dėl kitų aukščiausių pareigūnų, šiuo atveju trijų valstybių vadovų, elgsenos. Visur galioja taisyklė, kad kai kiti stovi, sėdėti gali aukščiausias pareigūnas, pavyzdžiui, monarchas, prezidentas. Bet jei aukščiausias pareigūnas stovi, tai sėdėti niekas negali. Aišku, niekas nekreips dėmesio, jei senyvi žmonės neatsistos kur nors katedros gale, bet jei stovi prezidentai (šiuo atveju vienas jų net nebuvo katalikas), tai tada tarsi visiems pareigūnams būtų normalu iš pagarbos vykstant šiai ceremonijai elgtis atitinkamai“, – pridūrė profesorius.
P. Subačius teigia, kad reikia atskirti grynai religinius veiksmus, kurie neprivalomi netikintiesiems, ir pasaulietinę pagarbos išraišką. Jo teigimu, atsistojimas nėra religinis veiksmas: asmenys atsistoja teismo salėje įeinant ir išeinant teisėjams, atsistojama į patalpą įeinant prezidentui, žmonės kartais stojasi teatre pasibaigus spektakliui, taip pat atsistojus giedamas valstybės himnas ir panašiai.
Bažnyčios ir meno istorikė, diplomatė Irena Vaišvilaitė teigia, kad net tais atvejais, kai šv. Mišias aukoja popiežius, jose dalyvaujantys įvairių šalių diplomatai elgiasi pagarbiai, laikosi protokolo, bet neatlieka religinių veiksmų. „Tik aprangos protokolo reikalavimų tokiais atvejais laikosi visi: vyrams – frakas arba tautinis kostiumas, moterims analogiškai – arba tautinis kostiumas, arba juoda suknelė su šydu, galva kaip nors turi būti pridengta“, – sako pašnekovė.
I. Vaišvilaitė teigia, kad premjerė šiuo atveju akivaizdžiai ėjo ne į šv. Mišias, o į valstybinio pobūdžio renginį, kuriuo pagerbiami 1863–1864 m. sukilimo dalyviai.
„Premjerė nesielgė nepagarbiai. Ji greičiausiai žiūrėjo į tai kaip į valstybinį renginį, kuriame dalis žmonių atlieka veiksmus, susijusius su tikėjimu, o ji paprasčiausiai ramiai sėdėjo“, – svarstė I. Vaišvilaitė.
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto profesorė sociologė Milda Ališauskienė mano, kad paprastai, kai asmuo dalyvauja religinėse apeigose, nors yra netikintis ar priklauso kitai konfesijai, jis ar ji prisitaiko prie daugumos ir netrikdo atmosferos.
„Tokie judesiai kaip atsistojimas, atsisėdimas yra traktuojami kaip tokie, kuriuos darai su visais, kad netrikdytum kitų žmonių. Kartais žmonės nemoka maldų ar giesmių žodžių, bet niekas nekelia klausimų, o tas stojimasis ir sėdimasis atkreipia dėmesį, tada gali sutrikdyti šalia esančius žmones“, – teigia M. Ališauskienė.
„Pasakysiu ir kitą pavyzdį, kaip yra su galvos apdangalais. Kai mes esame kviečiami tyrimo tikslais apsilankyti mečetėje, tai vis tiek tikimasi, kad mes ateisime su galvos apdangalais. Ir prašoma prisidengti. Bet, jeigu žurnalistė kalbintų ajatolą, gali būti, kad ji eitų su galvos apdangalu, gali būti, kad neitų. Jau tada kitoks santykis, nes tai nereliginė aplinka“, – aiškina profesorė.
