Populistiniai Lietuvos politikai, rinkimuose siekdami pergalės, priešus kuria vidaus grupėse. Nors šiandien Lietuvos negalime laikyti populistų rojumi, tačiau rinkimuose šalia tradicinių partijų visuomet iškyla ir populistinė jėga. Gyventojai nori naujų veidų ir naujos energijos, o būtent populistai ir atneša tą charizmatišką jėgą.
Apie tai Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto dėstytoja dr. Giedrė Vaičekauskienė kalbėjo metinėje Lietuvos politikos mokslų konferencijoje ir skaitė pranešimą „Mažos šalies populizmas: priešų kūrimas vidaus grupėse. Lietuvos piliečių nuomonės fokusuotų grupių diskusijose“.
Pasak VU ekspertės, įvairiose šalyse populizmas gali reikštis įvairiai – tai priklauso ir nuo ekonominių, ir kitų šalies sąlygų.
Kaip pastebėjo G. Vaičekauskienė, populistai, naudodami savo retorikos strategiją, prieš kiekvienus rinkimus pasirenka tam tikrą priešo grupę. Užsienyje, pavyzdžiui, JAV ir kitose demokratijose, daliai politikų priešais tampa svetimšaliai ir emigrantai.
Tačiau Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje – priešingai. Lietuvos politikai, siekdami išrinkimo ar perrinkimo, priešus kuria vidaus grupėse. Pasak G. Vaičekauskienės, atliktame tyrime dalyvavo visų 2024 metų Seimo rinkimuose dalyvavusių politinių partijų simpatikai ir jie vieni kitus vadina populistais.
Tiesa, išskyrė VU tyrėja, kai kurie politikai populizmą gali reikšti reguliariai ir nuosekliai, ilgą laiką, tad jų komunikaciją galime klasifikuoti kaip populistinę. Tačiau populizmas gali būti ir trumpalaikis diskursas, jį gali reikšti tie politiniai veikėjai, kurių iš tikrųjų negalėtume pavadinti populistais.
Populistų rojumi vadintis negalime
Kaip atkreipė dėmesį G. Vaičekauskienė, 2024 metų rinkimus laimėjo tradicinė partija – socialdemokratai. Dar ankstesniuose Seimo rinkimuose 2020 metais daugumą balsų parlamente taip pat iškovojo tradicinė partija – konservatoriai.
„Tačiau jau cikliškai stebime tendenciją – nuo 2004 metų, kai rinkimus laimėjo Darbo partija, šalia tradicinių partijų visada iškyla viena nauja ar atsinaujinusi partija, kurią mokslininkai vadina populistine (...).
Šiuo požiūriu Lietuvos negalime pavadinti populistų rojumi ar populistų laboratorija. Tokios šalies etiketę turi Italija. Tačiau šalia nuosaikaus pliuralizmo rinkimuose nuolat iškyla politinė jėga, kuriai priskiriama populistų etiketė“, – teigė G. Vaičekauskienė.
Ji pasakojo, jog mokslininkai tvirtina, kad populizmas Lietuvoje reiškiasi kaip komunikacijos stilius, siekiant laimėti rinkimus ir manipuliuojant rinkėjams patraukliais dalykais ir tuo, ką žmonės norėtų išgirsti.
Pasak G. Vaičekauskienės, populistams pavyksta pritraukti dėmesio, ypač šiuo metu, kai visuomenės jaučiasi nusivylusios liberaliąja demokratija: „Populistams daugelyje demokratijų sekasi pritraukti per savo retoriką „mes“ ir „jie“ bei laimėti rinkimus.“
Kaip pridūrė tyrėja, populistinių jėgų dominavimas rinkimuose ypač jaučiamas nuo 2015 ar 2016 metų.
„Sakyčiau, populistinių lyderių Remigijaus Žemaitaičio ir Petro Gražulio, kurie abu 2024 metais patyrė rinkimų sėkmę, retorika būtų priskiriama valentiniam populizmui“, – sakė G. Vaičekauskienė.
Pasak jos, tokie politikai neturi aiškios ideologijos, nukreiptos į kairiąsias ar dešiniąsias pažiūras, ir labiau kalba apie kovą už paprastą žmogų. R. Žemaitaitis su savo politine jėga buvo išrinktas į Seimą, o P. Gražulis pateko į Europos Parlamentą.
Tradiciniai politikai rinkėjams nuobodūs
2025 metų vasarį–liepą VU mokslininkai vykdė kokybinį tyrimą, kuriame dalyvavo 82 įvairių partijų simpatikai. Tyrimas parodė, kad rinkėjams politiko komunikacija rinkimų metu, kuriant patikimo politiko paveikslą, yra esminis faktorius.
„Viskas prasideda nuo pagarbos. Jei važiuoji pas rinkėją, su juo kalbi, atsakai į klausimus, kyla pasitikėjimas politiku“, – sakė G. Vaičekauskienė.
Jos teigimu, populisto paveikslas rinkėjams visada yra nauja viltis: „Žmonės Lietuvoje visada nori naujų veidų, naujos energijos, ir būtent populistai atneša tą charizmatišką jėgą. Tradicinę politiką mūsų informantai vadino nuobodžia. Taip ir pasakė – tradicinis politikas yra nuobodus.“
G. Vaičekauskienė taip pat pažymėjo, kad tyrimo metu stipriai išryškėjo susipriešinimo tema. Bene labiausiai skaldančios temos – LGBT+ bendruomenės klausimai ir pačių partijų susipriešinimas.
„Piliečiai, esantys skirtinguose poliuose, su skirtingomis vertybėmis, nesutaria dėl Partnerystės įstatymo, susipriešinimas Lietuvoje yra dėl šios bendruomenės, lygiai taip pat dėl skirtingų politinių partijų. Konservatoriai sakė, kad visi kiti yra populistai, tik ne mes, o kitos grupės sakė, kad populistai yra konservatoriai“, – pastebėjo VU mokslininkė.
Tyrimo metu kalbinti žmonės dalijosi, kad populistams reikalinga charizma, o jiems padeda ir įvairios medijos bei socialiniai tinklai. Tai reiškia, žmonės gyvena tam tikruose socialiniuose burbuluose, į kuriuos ir eina pasitikrinti savo įsitikinimų.
„Lietuvoje populizmas kaip retorika gerai veikia, mobilizuojant tų pačių įsitikinimų ir vertybių piliečius, susiskaldžiusius dar nuo kovido pandemijos. (...) Rinkėjams imponuoja populistinių politikų laisvė kalbėti, charizmatiška jėga, asmeninis tikėjimas“, – vardijo G. Vaičekauskienė.
Pasak VU tyrėjos, tradiciniai politikai taip pat gali prisidėti sumažinant populizmo lygį Lietuvos politikoje ir naudojamas manipuliacijas.
„Tradiciniai politikai taip pat turėtų perimti asmeninį tikėjimą liberalios demokratijos vertybėmis, savo kalbėjimu jas ginti ir nenaudoti to paties retorinio rėmo „mes“ ir „jie“. Priešingai – tradiciniai politikai turėtų ieškoti vienijančių naratyvų tarp įvairių demokratijos balsų“, – pabrėžė G. Vaičekauskienė.
