Energetikos ministerija nėra „Nemuno aušros“ dispozicijoje, o šalies energetika buvo apginta nuo atstovavimo galimai privatiems interesams, sako prezidentas Gitanas Nausėda. „Aš tuo džiaugiuosi vos ne kiekvieną dieną“, – tvirtina jis. Šalies vadovas teigia, kad Remigijaus Žemaitaičio nuostatos užsienio politikos klausimais jam šypsenos nekelia.
– Pone prezidente, šiandien paskyrėte du ministrus – krašto apsaugos ir kultūros. Pradėkime nuo krašto apsaugos ministro. Opozicija rekomendavo jo neskirti, sako, kad per mažai patirties ir kad per sudėtingas metas, kai pasaulyje vyksta tokie geopolitiniai pokyčiai. Visgi, kas lėmė, kad ponas Kaunas buvo tinkamiausias kandidatas į krašto apsaugos ministrus?
– Toks buvo premjerės teikimas. Atsižvelgdamas į tai, kad ši pozicija yra nepaprastai svarbi komunikuojant ne tik su išore, bet ir komunikuojant su pačia partija, su frakcija, su Seimu, aš nusprendžiau, kad partinis ministras kaip tik būtų privalumas, ypač tuo atveju, jeigu komanda yra, sakyčiau, daugiau technokratinio pobūdžio.
Be abejo, tų dviejų susitikimų metu norėjau išgirsti, kiek ponas Kaunas yra susipažinęs su situacija ir kokie yra jo planai. Mes visada turime tam tikrus lūkesčius susitikdami su kandidatais. Sakyčiau, tie lūkesčiai buvo netgi ir pranokti. Ponas Kaunas pasirodo besąs gana neblogai įsigilinęs į situaciją, buvo pasirengęs skirti iš esmės tuos pačius viceministrus. Galbūt ten bus tam tikrų minimalių pakeitimų, bet vis dėlto pati komanda kaip tokia išlieka nepakitusi, t. y. žmonės, kurie jau turėjo patirtį dirbdami anksčiau, yra gerai įsigilinę į tuos tęstinius klausimus.
Būtent šie motyvai ir lėmė mano apsisprendimą, nes ponui Kaunui tikrai reikės ginti gynybos biudžetą tiek diskutuojant su kitomis politinėmis jėgomis, tiek su visuomene, bet, žinoma, tiek ir su savo partijos bičiuliais. Ir šį pastarąjį aspektą taip pat paminėčiau kaip svarbų, nes klausimų, kodėl mes skiriame vienokio ar kitokio dydžio lėšas krašto apsaugai, tuo tarpu mažiau lieka kitoms reikmėms, tikrai bus. Tie klausimai bus keliami pagrįstai, bet norėtųsi, kad būtų pateikti argumentuoti atsakymai.
Energetikos ministerija yra ne „Nemuno aušros“ dispozicijoje, o socialdemokratų, ir tai yra esminis skirtumas, į kurį aš norėčiau atkreipti visuomenės dėmesį.
– Kultūros ministro ieškota daugiau negu mėnesį. Premjerė sakė rasianti geriausią kandidatą ir vėl jums pasiūlė tą pačią Vaidos Aleknavičienės kandidatūrą. Kaip jūs į tai žiūrite? Ar geresnių neatsirado, ar tiesiog nepavyko rasti geresnių? Ar iš tiesų ponia Aleknavičienė yra geriausia, ką dabar gali pasiūlyti socialdemokratai?
– Pirmą kartą susitikęs su ponia Vaida Aleknavičiene susidariau įspūdį, kad tai yra santūrus, konstruktyvus ir į dialogą orientuotas žmogus. Kadangi ministrė arba kandidatė į ministres taip ir neprisiekė dėl žinomų priežasčių, mes savotiškai apsukome didelį ratą ir grįžome į tą patį tašką, tačiau su vienu labai dideliu ir esminiu skirtumu.
Energetikos ministerija yra ne „Nemuno aušros“ dispozicijoje, o socialdemokratų, ir tai yra esminis skirtumas, į kurį aš norėčiau atkreipti visuomenės dėmesį. Mes apgynėme energetiką nuo atstovavimo galimai privatiems interesams ir aš tuo džiaugiuosi vos ne kiekvieną dieną, kad štai dabartinis ministras, šioje srityje turėdamas tikrai tinkamą įdirbį, gali ne tik ginti Lietuvos energetikos interesus, bet ir padėti Ukrainai, nes šiuo metu kaip tik įžengiame į žiemos periodą. Ukrainai verkiant reikia pagalbos atstatant griaunamą energetinį ūkį ir ministras šioje srityje yra tikrai labai kompetentingas, nes jau yra aktyviai dalyvavęs tokią pagalbą teikiant praeityje.
Taip pat kalbėsime apie tai, kaip suteikti galimybę Ukrainai įsigyti suskystintų dujų, nes per Klaipėdos terminalą mes galime veikti kaip regioninis žaidėjas ir aprūpinti ir dalį Ukrainos poreikių. Visi šie klausimai būtų kur kas sunkiau sprendžiami, nes, pavyzdžiui, su partija, kuri kartais pasisako apie tai, kad ar nereikia kalbėti su Baltarusija, ar reikia teikti paramą Ukrainai, strigtume kiekviename žingsnyje, jeigu tokioms nuostatoms būtų atstovaujama taip pat ir energetikos sektoriuje. Todėl aš džiaugiuosi, kad energetikos sektorius yra patikimose, tinkamose rankose. Per tą laiką mes visi nemažai prisikentėjome, tai nebuvo lengviausias laikotarpis ir man. Bet dar kartą džiaugiuosi, kad strateginius valstybės interesus energetikos sektoriuje pavyko apginti.
– Jūs sakote, jog pavyko apginti energetikos sektorių, tačiau kultūros žmonės iki šiol nusiminę, kad nepavyko apginti kultūros. Važiuodamas į interviu mačiau, kad iki šiol kultūros bendruomenė protestuoja po prezidentūros langais. Kaip jūs žiūrite į jų protestus ir iš viso į jų keliamus reikalavimus?
– Klausimai ir keliami reikalavimai yra suprantami. Štai gretimoje salėje susitikau su kultūros bendruomenės atstovais tuo metu, kai iš tikrųjų situacija buvo labai įkaitusi. Bet, matote, politikoje, kai yra formuojamos valdančiosios koalicijos, negalima taip paimti ir iš vitrinos pasirinkti tą žmogų, kurį labiausiai norėtum pasirinkti, nes yra tokie dalykai kaip partijų susitarimai, tokie dalykai kaip ministerijų pasidalinimas. Ir iš tikrųjų kartais atsiduri tokioje situacijoje, kai lengvo arba malonaus sprendimo nėra. Tuo metu situacija buvo labai aiški: arba mes suformuojame Vyriausybę, nes iš esmės nuo to ministro skyrimo ir priklauso galimybės suformuoti visos sudėties Vyriausybę, arba nesuformuojame. Jeigu tąkart to nebūtų padaryta, veikiausiai ir šiandien dar būtume tam tikros amorfiškos būsenos ir negalėję normaliai net pradėti svarstyti 2026 m. biudžeto.
Taip, paskyrimas sukėlė dideles aistras, aš labai gerai suprantu tų aistrų priežastis. Ministras iš karto sugebėjo susikompromituoti ir buvo pakeistas. Taigi, sakau, nepaisant visų šių nemalonių prisiminimų, mes grįžome į tašką, kuriame, skirtingai nuo pradinės situacijos, energetikos sektorius yra tinkamose rankose.
Mes apgynėme energetiką nuo atstovavimo galimai privatiems interesams ir aš tuo džiaugiuosi vos ne kiekvieną dieną.
– Manote, kad kultūros srityje situacija taip pat bus normalizuota?
– Tikiuosi, mes pamažu sugrįšime į normalią būseną. Galbūt reikėtų ir abiem pusėms atsisakyti tam tikrų perdėtų, gal tokių emocinių, sakyčiau, reakcijų, kurios tikrai dažnai atsitinka. Dar kartą kartoju – suprantu pasipiktinimo priežastis. Dar kartą kartoju, kad ne visada sprendimai gali būti tokie, kokių aš galbūt labiausiai norėčiau kaip žmogus.
Bet šiandien naujoji kultūros ministrė, o tą jau galiu įgarsinti, dekretas pasirašytas dėl abiejų ministrų, yra tikrai pasirengusi dialogui, pasirengusi aistrų malšinimui ir pasirengusi konstruktyviai žiūrėti į ateitį, nes ateityje laukia daug svarbių dalykų: kultūros sezonas Vokietijoje 2027 m., Lietuvos pirmininkavimas, kuriame kultūros dėmuo taip pat bus svarbus. Taip kad gal visgi geriau koncentruokimės į tai, ką dar turime kartu nuveikti, užuot skirstęsi į grupes ir konfliktavę.
– Prezidente, dar viena tema. Uždarius sieną su Baltarusija, Baltarusijoje įstrigo vilkikai iš Lietuvos. Ir jau iš Aliaksandro Lukašenkos girdime, kad jie jau gali būti ir nacionalizuoti, nusavinti, reikalaujama susimokėti. Ar Lietuva turi kokių nors svertų savo arsenale, kad susikalbėtų su Baltarusija?
– Šitoje situacijoje nėra sidabrinės kulkos sprendimo. Tikrai viena kažkokia priemonė, ar tai būtų techninio pobūdžio veiksmas tiesiog mėginti naikinti tuos balionus, ar, sakykime, kažkoks politinis veiksmas – mes turime taikyti visą kompleksą priemonių, pradedant nuo techninių būdų, pradedant nuo, pirmiausia, kovos su kontrabanda, kad tų balionų užsakovų arba priėmėjų veikla būtų užkardyta. Ir šiuo požiūriu jau yra šis bei tas padaryta. Be jokios abejonės, mes neturėtume vieni mėginti konfliktuoti su Baltarusija ir mes turime įveiklinti tarptautinę bendruomenę, tą padarėme iš pat pradžių. Tiek NATO lygiu, tiek Europos Komisijos, tiek Europos Vadovų Tarybos prezidento lygiu atėjo žinutės apie solidarumą.
Grįžtant prie diskusijos, ar mes neturėtume skambinėti Lukašenkai ir kažko jo prašyti, siūlyčiau prisiminti 2021-uosius, kai kilo pirmoji nelegalios migracijos banga. Pabandykime įsivaizduoti, jeigu tuo metu būtume skambinėję diktatoriui ir prašę „būk geras, neleisk šitų tūkstančių migrantų per mūsų sieną“. Jeigu būtume tai darę ir nesirūpinę sienos saugumu, šiandien įvairiose mūsų vietose jau turbūt turėtume kokį 100 tūkst. ar daugiau migrantų.
Mes ėmėmės ryžtingų priemonių, buvo sustabdyta nelegalių migrantų banga, mes sustiprinome savo sienos apsaugą ir, be jokios abejonės, iškėlėme šitą klausimą tarptautiniu lygiu, atitinkamai sekė sankcijos Baltarusijos režimui. Šitokiu būdu pasiekėme rezultatą. Tai štai jums labai akivaizdus prisiminimas iš netolimos praeities, kokie veiksmai duodą rezultatą, o kokie veiksmai rezultato neduoda. Nes su šitomis dviem šalimis į rytus nuo mūsų... Na, mes matėme ir daugelio Europos Sąjungos lyderių pasikalbėjimus su Putinu telefonu. Ką davė šitie pasikalbėjimai? Ką davė tas keliaklupsčiavimas arba mėginimas prisiderinti? Davė tiktai saviapgaulę, kuri vėliau tik lemdavo dar didesnes problemas. Kaip matote, pokalbių metu nepavyko užkirsti kelio karui Ukrainoje.
Aš jau tiek prisiklausiau iš pono Žemaitaičio pastaraisiais mėnesiais ir daug jo kalbų taip niekuo ir nepasibaigdavo.
– Jungtinės Valstijos bando švelninti santykius su Baltarusija ir paskyrė specialųjį pasiuntinį. Ar mums irgi nereikėtų peržiūrėti politikos? Ar vis dar veikia mūsų principinė politika, kaip jūs sakote, neskambinti diktatoriui ir neprašyti?
– Yra labai konkrečios priežastys, kodėl Jungtinės Amerikos Valstijos tai daro. Visai netolimoje praeityje tiesiog buvo kalbama apie politinių kalinių paleidimą iš Baltarusijos kalėjimo, taip pat ir Lietuvos Respublikos piliečių. Taip, dabar kalbama apie dar vieną bandymą išlaisvinti politinius kalinius. Tokiu būdu Jungtinės Amerikos Valstijos mėgina atriboti Baltarusiją nuo Rusijos. Manau, kad mes turėsime progos įsitikinti, ar tokia politika duos realų rezultatą. Manau, kad per artimiausius mėnesius, galbūt metus, pamatysime, ar Lukašenką tikrai įmanoma izoliuoti nuo Putino. Aš esu visiškai įsitikinęs, kad to neįmanoma padaryti, kadangi priklausomybės gijos yra tokios tamprios ir jų tiek daug, kad šitas žmogus net ir norėdamas negalėtų atsiriboti nuo Putino, kadangi jo valstybė yra ir finansiškai, ir ekonomiškai visiškai priklausoma nuo Rusijos. Tačiau pabandyti galima.
Be jokios abejonės, humanitariniai tikslai, kuriuos kelia sau Jungtinių Amerikos Valstijų administracija, išlaisvinti politinius kalinius taip pat yra labai svarbūs ir gerbtini. Tačiau bėda yra ta, kad vieni kaliniai išlaisvinami, bet čia pat šimtai naujų vėl metami į kalėjimus. Tai tie mainai gali vykti be galo ir rezultatas bus labai sunkiai išmatuojamas.
– Prezidente, pabaigoje apie vidaus politiką. Praėjusiais metais sakėte besimėgaujantis darbu su premjeru Gintautu Palucku, jam teko atsistatydinti. Dabar apie du mėnesius dirba premjerė Inga Ruginienė. Koks santykis susiklostė su ja?
– Visiškai normalus dalykinis santykis. Premjerė tikrai nori spręsti klausimus ir daryti tą greitai. Man patinka toks požiūris. Aš iš tikrųjų manau, kad daugeliu atvejų klausimai tikrai sunkiai sprendžiami arba reikalauja daug laiko. Gerai, tokių klausimų taip pat yra. Bet kad klausimai nebūtų vilkinami ir sprendimai užsitęstų labai ilgai ten, kur juos galima priimti greitai, jeigu yra galimybė sumažinti darbų skaičių arba nepadarytų darbų apimtį greitais sprendimais, aš visada už tai. Todėl paprastai mūsų susitikimai su premjere būna apie esmę, nesitęsia valandų valandas ir mums tikrai pavyksta daugeliu atvejų surasti visišką sutarimą.
– O kiek tvari valdančioji koalicija? Nes stebint, ką kalba vienos valdančiosios koalicijos partijos lyderis, atrodo, kad jis kritikuoja Vyriausybę labiau negu opozicija. Štai ir šiandien pono Žemaitaičio pareiškimai apie mūsų užsienio reikalų ministrą poną Budrį, kad jis per daug sau leidžia, neva tyčiojasi iš premjerės, sako, kad ponui Budriui reikėtų išrašyti vilko bilietą... Ką tai reiškia? Ponas Žemaitaitis užsimena, kad gali nebeilgai dirbti, kad po Naujųjų metų gali būti pokyčių. Ar turite tokių indikacijų?
– Aš jau tiek prisiklausiau iš pono Žemaitaičio pastaraisiais mėnesiais ir daug jo kalbų taip niekuo ir nepasibaigdavo. Taip kad aš nežinau, kodėl jis pastaruoju metu ėmėsi gerbiamos premjerės advokato vaidmenį atlikti. Tai atrodo kiek komiškai. Bet kuriuo atveju, jo nuostatos užsienio politikos klausimais man iš tikrųjų šypsenos jau nekelia, nes tai yra labai esminiai neatitikimai tarp to, ką deklaruoja valdančioji koalicija kaip visuma ir vieno iš koalicijos partnerių pozicija. Jeigu kalbėtume apie kažkokius kosmetinius dalykus, tai dar galima būtų toleruoti.
Tačiau kai kalbama apie visiškai strateginį, skirtingą požiūrį į užsienio politikos tikslus, gaires, įgyvendinimo metodus, tai nėra toleruotina. Nežinau, ar konsultacijų, ar įtikinėjimo būdu pono Žemaitaičio nuostatos, esminės nuostatos, gali pasikeisti. Todėl aš tikiuosi, kad valdančiojoje koalicijoje įvyks rimta diskusija. Negali būti du keliai: arba kelias, kuriame visos valdančiosios koalicijos partijos sutaria dėl strateginių užsienio politikos tikslų ir metodų, arba jos nesutaria ir išsiskirsto. Kito kelio tiesiog nėra. Dar kartą kartoju: toks vieno iš koalicijos partnerių elgesys nesuteikia mūsų užsienio politikai didesnės, geresnės reputacijos. Kaip tik šito mes ir siekiame.
– Ačiū jums, prezidente.
