„Visada sakiau: „Dieve, aš gimiau ne tais laikais“, – interviu LRT.lt sako dvidešimtmetis studentas Kajus Lementauskas. Jį tarpukaris žavi Lietuvos tautiškumo išraiška ir vidine žmonių elegancija. Šiandien Kajus ne tik kasdien rengiasi tarpukarį menančiais rūbais, bet ir stengiasi vadovautis tarpukario etiketo normomis.
Su Kajumi susitinkame Gedimino prospekte, kuriame Kajus, ar tiksliau – jo apranga, patraukia praeivių žvilgsnius. Kasdien, kaip ir šiandien, K. Lementauskas dėvi tarpukarį primenančius drabužius. Šiandien jis pasipuošęs 1951-aisiais siūtu kostiumu, baltais marškiniais, o rankoje laiko odinį portfelį. Nė viena Kajaus aprangos detalė neprimena 2025-ųjų, veikiau – tarpukarį ar panašų laiką.
Dvidešimtmetis Kajus LRT.lt pasakoja, kad žavėjimasis tarpukariu prasidėjo nuo susidomėjimo Antruoju pasauliniu karu. Penktoje ar šeštoje klasėje, žvelgdamas į karių nuotraukas, Kajus pastebėjo jų aprangą.
„Galvoju: „Dieve, nejaugi karo metu buvo palaikoma tokia estetika?“ – prisimena K. Lementauskas.
Iš pradžių jis susidomėjo karių uniformomis, jų turėtais asmeniniais daiktais: „Mane taip pakerėjo, kad kiekvieną aprangos detalę norėjau turėti. Prasidėjo drabužių rekonstrukcijos, kai pradėjau lakstyti su kitais panašiai išprotėjusiais žmonėmis, buvome apsirengę uniformomis.“
„Tokių drabužių daugiau nebepirksime“
Siekdami autentikos, vaikai ir tariamą karių maistą susipakuodavo į tam tinkamas pakuotes, pagal originalius to meto receptus virdavo jautienos guliašą su vynu. Netrukus Kajaus akį patraukė civilių gyventojų nuotraukos.
„Pastebėjau, kaip tie vyrai ir moterys atrodė – vyko karas, o jie vis tiek palaikė aukščiausią estetikos kartelę. Net dabar žmonės taip nesirengia. Nuotraukoje pamačiau vyrą su skrybėle, su kaklaraiščiu. Mane tai taip sužavėjo – pagalvojau, kad viskas, aš noriu rengtis kaip šitas žmogus, manęs niekas nesustabdys, aš negaliu į tuos džinsus pažiūrėti.
Tą pačią dieną nubėgau iki spintos, susirinkau visus džinsus, džemperius ir susidėjau juos į maišą. Pasilikau kelerius marškinukus ir kostiumines kelnes, o mamai nunešiau tą maišą ir pasakiau: „Mama, šitų drabužių nebenoriu ir daugiau tokių nebepirksime“, – prisimena Kajus.
Į devintąją klasę K. Lementauskas jau atėjo su marškiniais ir kostiuminėmis kelnėmis, pasirišęs kaklaraištį, o rankoje nešėsi portfelį.
„Iš Anglijos parsisiunčiau baltus marškinius be apykaklės, ant kurių užsisegė krakmolinta balta apykaklė, tokia smaila smaila. Radau gražų vintažinį kaklaraištį, pasirišau po apykakle, buvau išsilyginęs marškinius, susiradęs juodas vilnones 1940-ųjų kelnes, apsiaviau juodais Oksfordo bateliais, prie kaklaraiščio priderinau ir kojines“, – pasakoja Kajus.
Vaikui susikurti tokį įvaizdį nebuvo paprasta – drabužių Kajus ieškojo internete, norėjo, kad jie būtų autentiški ir atrodytų tvarkingai. Tam, kad pavyktų atspindėti to laiko dvasią, K. Lementauskas praleido daug laiko tyrinėdamas istorines nuotraukas ir kitus šaltinius.
„Turi labai nuodugniai ištyrinėti kiekvieną istorinį šaltinį ir bandyti įsijausti, iškrapštyti visas nuotraukas, sužiūrėti kiekvieną siūlelį. Man tai visada rūpėjo, labai mėgau smulkmenas. Norėjau sukurti tobulą įvaizdį“, – šypsosi Kajus.
Aplinkos reakcija ir pagarba aplinkai
K. Lementauskas pripažįsta – pirmosios šeimos reakcijos dėl pasikeitusio įvaizdžio buvo gana aštrios. Daugiausiai komentarų Kajus sulaukdavo iš močiutės.
„Kai nusipirkau skrybėlę, močiutė pradėjo sakyti: „Atrodai kaip bočius, šiais laikais niekas taip nesirengia, visi jaunikaičiai būna su džinseliais, o tu čia kaip senas diedas apsirengęs, jokios mergelkos nesusirasi taip apsirengęs.“ Aš močiutei atgal sakydavau: „O tu su treningais, močiute, pasitempk“, – prisimena Kajus.
Ir kiti suaugusieji jį kartais patraukdavo per dantį – „Neva kokį biznierių vaidini“, bet Kajus atviras: „Šis mano siekis buvo labai nuoširdus, man tai atrodė estetiškai ir visaip kitaip teisinga.“
Draugai Kajų palaikė, tik kitų bendraamžių reakcija buvo kiek aštresnė. Devintoje klasėje jis sulaukdavo ir kandžių replikų, ir pašaipų, bet tai K. Lementausko nesustabdė.
„Į tai nekreipdavau dėmesio. (...) Jei man kažką pasakytų mano autoritetas, aš susimąstyčiau, bet jei mane kritikuoja žmogus, kuris praeina su sportine apranga, ar aš turėčiau jo klausyti? (...) Tų replikų būdavo, bet numodavau ranka“, – sako Kajus.
Vėliau mokiniai į Kajaus aprangą kreipė vis mažiau dėmesio, o universitete bendraamžiai Kajaus dėvimus kostiumus vertina.
„Nuoširdžiai niekada nesiekiau, kad į mane kažkas žiūrėtų ar atkreiptų dėmesį. Visada vadovaujuosi taisykle, kad viskas turi būti daroma ne dėl dėmesio, o tam, kad dvasioje jaustumeisi gerai. Taip rengiuosi siekdamas puoselėti bendrą estetiką. Man tai yra didžiausia pagarbos aplinkai išraiška“, – mano K. Lementauskas.
Meilė šaliai ir Bažnyčiai
K. Lementauskas teigia, kad kasdienis kostiumo dėvėjimas suteikia pasitikėjimo savimi: „Kad ir ką darytum, su kostiumu visada jautiesi gerai.“
Kajui jo apranga yra ir dvasinio pasaulio atspindys – tai, kaip surištas kaklaraištis ar koks ženkliukas įsegtas švarko atlape, gali daug pasakyti apie žmogų. K. Lementauskui ypač svarbi Lietuva, o tarpukaris jį bene labiausiai ir sužavėjo savo tautiškumo išraiška.
„Labai myliu savo tėvynę, tikrai visada būsiu už savo šalį. Tikriausiai nėra brangesnio dalyko už Dievą ir Lietuvą. Tai formuoja ir mano aplinką, aš niekada nevengiu tautinės atributikos, per šventes – tautinės juostos. (...)
Jokiais kitais laikais Lietuvoje nebuvo tokio stipraus tautiškumo, o tarpukariu tautiškumas reiškėsi visose srityse – nuo kosmetikos pakuočių iki valstybinių švenčių. Kaip žmonės švęsdavo, kaip jie tai vertindavo! Tai mane taip įkvepia“, – LRT.lt pasakoja Kajus.
Jis pripažįsta, kad šiandien sunkiau surasti žmonių, kurie taip stipriai mylėtų Lietuvą: „Visada sakiau: „Dieve, aš gimiau ne tais laikais, aš turėjau būti ten su tais žmonėmis, kurie taip pat mąstė.“
Pavyzdžiui, kalbėdamas apie Lietuvą, Kajus nerimauja, kad aplinkiniai jo žodžius gali priimti kaip netinkamą nacionalizmo išraišką.
„Nacionalizmas nėra blogai. Blogai yra radikalumas, bet iš esmės nacionalizmas nėra blogas, jis neturi blogų ketinimų, tik turime blogų su tuo susijusių pavyzdžių. Bet dažnai bijai apie tai kalbėti, nes iš karto būsi įmestas į stereotipą: šeimų maršas ir taip toliau.
Ne, nacionalizmas nėra tai. Tai tiesiog gili meilė tėvynei. Tai nereiškia kitų atstūmimo, paniekinimo, šovinizmo. Ne, tai yra tiesiog meilė, o meilę išreiškiame darbais savo šaliai. Man tai atrodo svarbu“, – dalijasi Kajus.
Jam apskritai svarbus pastovumas, kurį tarpukario drabužiai ir mąstysena padeda išlaikyti: „Mane visada gąsdino tai, kaip greitai viskas kinta. Kažkodėl žmonių nebetenkino tai, kas buvo, jie sumąstė visą vertybinį pagrindą nušluoti ir pradėti statyti iš naujo. Tarkim, meilė šaliai, patriotiškumas. Šios vertybės buvo numestos į šalį.“
Kaip kitą jam svarbią vertybę K. Lementauskas išskiria tikėjimą ir krikščionybę. Jis pats aktyviai dalyvauja Bažnyčios gyvenime, patarnauja mišiose.
„Aš pastebiu, koks yra nusivylimas Bažnyčia ir priešiškumas jai. Tai ypač jaučiu Vilniuje. Mane šiek tiek gąsdino, nes yra daug žmonių, kurie atvirai prieš tai pasisako, atrodo, bijai kažkaip tai parodyti, autobuse išsitraukti rožančių, atrodo, kažkas keistai pažiūrės“, – svarsto Kajus.
Su kostiumu – ir į statybas, ir į bažnyčią
Savo spintoje Kajus turi drabužių, kurie pagaminti nuo 1920-ųjų iki 1960-ųjų. Kajus atviras – daugumos šiandien pasiūtų kostiumų jis negalėtų dėvėti, nes jie tiesiog nepatogūs ir nekokybiški.
„Mano dėvimas kostiumas pasiūtas 1951 metais JAV. Jis patogus, geras, tinkamas kasdienybei. (...) Su juo – be galo patogu. Ko tik aš nesu su šiuo kostiumu veikęs. Esu ir statybose dalyvavęs, ir ūkio darbus atlikinėjęs, ir žolę pjovęs.
Sekmadieniais, kai grįžtu iš bažnyčios, jį vilkiu namuose – atsisėdu, užsikuriu pypkę, knygą pavartau. Su juo esu sportavęs, yra tekę bėgti, ne vieną kartą mankštą daryti. Jis tobulas, patogus. (...) Aš viską gyvenime darau su kostiumais“, – šypsosi K. Lementauskas.
Netgi sportinė Kajaus apranga primena tarpukarį. Pagal 1930-ųjų modelį siuvėja jam pasiuvo juodo medvilnės trikotažo sportinį kostiumą.
„Kelnės – suraukto juosmens ir surauktais galais, gana plačios, paprašiau, kad padarytų kišenaitę kišeniniam laikrodžiui. Viršutinė dalis – labai trumpa, rankovės ilgesnės, kostiumas surauktas per juosmenį, per rankoves, kišenės – lašo formos ir yra labai smaila apykaklė su užtrauktuku iki pusės“, – pasakoja Kajus.
Tarpukario atspindžiai – ir namuose
Įkvėpimo K. Lementauskas semiasi iš tarpukario literatūros, įvairių istorinių šaltinių. Tai Kajui leidžia pajausti tarpukario kasdienybę.
„Buvo momentas, kai stengiausi visiškai viską daryti taip, tarsi gyvenčiau tais laikais. Tai buvo liga, ligos požymis. Dabar aš labai stengiuosi surasti pusiausvyrą“, – juokiasi Kajus.
Jis šypsosi, kad bene mėgstamiausias jo užsiėmimas – muziejų internetinėje svetainėje tyrinėti tarpukario nuotraukas.
„Mano kompiuteryje yra daugybė išsaugotų nuotraukų, kuriose žmonės eina gatve. Aš visas tas nuotraukas išknaisioju iki mažiausių detalių – kaip surišti batai, kaip – kaklaraištis, kaip sulankstyta nosinaitė, kaip sušukuoti plaukai“, – pasakoja K. Lementauskas.
Įkvepia ir šeimos istorija, pavyzdžiui, Kajaus prosenelis grojo armonika, o dabar jis pats mokosi tai daryti.
„Per šventes padainuoju mėgstamiausią prosenelio dainą „Stok ant akmenėlio“. Man taip smagu, kai žinai, kad kažkas tavo šeimoje tai darė ir tu tęsi tą tradiciją. Man visada šiurpai eina, kai pagalvoji, kokį ryšį randi su praeitimi. Ji padeda nepasiklysti, nes yra labai tiesus kelias, jis jau pramintas“, – svarsto Kajus.
Jis visais būdais bando perprasti tarpukario laikmečio dvasią, kuri – tokia artima. Tiesa, pripažįsta Kajus, jis tarpukarį tikriausiai idealizuoja, tačiau juo patikėti leidžia ir įvairūs pasakojimai.
„Dabartinio laikmečio dvasia man atrodo labai negatyvi ir visai neįkvepianti. (...) Dauguma architektūros, mados pasaulio nepažadina didesnių dvasinių išgyvenimų, todėl tą dvasią labai stengiuosi kurti savo aplinkoje“, – sako Kajus.
Pavyzdžiui, tėvų namuose Mažeikiuose Kajaus kambarys atrodo kaip tarpukario muziejus. Dalis kambario sienų nudažytos kakavos spalva, jų viršus iki pat lubų – baltas. Visi kambaryje esantys baldai – ne vėlesni nei 1930-ųjų. Kambaryje stovi stalas iš to meto valdininko biuro, taip pat – dar veikianti siuvimo mašina.
„Po mūsų ateis kitos kartos ir matys, ką mes sukūrėme. Man, pavyzdžiui, būtų gėda, jei prisipirkčiau plastikinių daiktų. Numirštu, mano namuose lieka tų daiktų, o ką mano vaikams reikėtų su jais veikti? Išmesti laukan. Jie neturi jokios vertės, neskleidžia jokios žinutės“, – sako Kajus.
Tiesa, nors dauguma Kajaus daiktų mena tarpukarį, automobilis – mums artimesnis: „Dar nesugebėjau tiek giliai nueiti, kad turėčiau tarpukario laikų automobilį – vairuoju 1994 metų mersedesą. Nenorėjau pirkti kažko, kas pagaminta po 2000 metų“, – juokiasi Kajus.
„Niekada nenorėjau įkristi į keistuolio kategoriją“
K. Lementauskas savo kasdienybėje ne tik rengiasi tarpukario laikų drabužiais, bet ir stengiasi pritaikyti tam tikras etiketo normas. Tiesa, priduria jis, svarbu surasti pusiausvyrą.
„Niekada nenorėjau įkristi į keistuolio kategoriją. Aš visada stengiuosi labai laisvai elgtis, stengiuosi ištirti žmogaus bendravimo modelį ir nedaryti to, kas jam nepatiktų. (...) Žinoma, kai lankausi koncertuose ar spektakliuose, niekada neišeinu be vakarinio kostiumo ir šilkinės peteliškės. Aš manau, kad tai yra pagarba aplinkai, etiketas. Jis niekur nedingo, tik žmonės jį pamiršo“, – sako Kajus.
Jį žavi tarpukario kultūra ir vidinė žmonių elegancija, todėl Kajus stengiasi elgtis pagal visus etiketo reikalavimus. Žinoma, sutinka jis, tai – siekiamybė.
„Kai būnu su draugais, atsipalaidavimas jau kitoks – ir nesąmonių pablevyzgojame, bet tai normalu. Tačiau viešuma yra ta vieta, kurioje susitinka daug skirtingų žmonių, juos turi jungti bendras etiketas, kuris sukuria jaukią aplinką kiekvienam“, – pasakoja Kajus.
K. Lementauską žavi ir tarpukario laikų asmenybės. Viena tokių – Maironis: „Man jis yra visapusiška asmenybė, kuri tikrai visa širdimi mylėjo Lietuvą“. Šalia Maironio – prezidentas Antanas Smetona: „Yra visokių paskalų, bet visa tai atėjo iš sovietų, kai ant jo buvo pilamas purvas. (...) Būdamas prezidentas, jis sugebėjo išlaikyti kuklumą, artumą su žmonėmis, nuoširdžią meilę savo tėvynei. Visa tai buvo ne dėl kažkokio pasipelnymo, bet dėl to, kad tai svarbu. Mane tai be galo žavi ir įkvepia, tai mane formuoja ir padeda atrasti savo pažiūras.“
„Nelaikau savęs nuobodyla“
Šiandien Kajus Dailės akademijoje studijuoja mados dizainą. Jo aistra – rankomis siūti vyriški kostiumai. Kajų taip pat domina liturginių drabužių kūrimas.
„Kai žinai, kad tavo sukurtas daiktas prasmingas, kad jis tarnauja Bažnyčiai, kad su tavo siūtu drabužiu pakrikštys vaikus, sutuoks poras... Tai įgauna visiškai kitą atspalvį“, – sako K. Lementauskas.
Bažnyčia, Lietuvos gamta ir mūsų papročiai Kajui suteikia kasdienės stiprybės. Jis pripažįsta, kad, atvykus gyventi į Vilnių, buvo sunku, glumino didmiesčio tempas.
„Vilnius yra didmiestis, čia kultūrų maišatis, o pirmaisiais metais čia aš save taip pamečiau. (...) Čia būdamas pasijutau vienišas, lyg neturėčiau į ką įsikibti. Šiais metais grįžau į Mažeikius, per vasarą stengiausi sustiprinti savo šaknis, išvažinėti visus vienkiemius, iššokti visus šokius, išgroti viską su armonika ir pabūti autentiškoje aplinkoje, o dabar turiu tiek įkvėpimo, tiek naujų idėjų“, – džiaugiasi Kajus.
Jis šypsosi, kad nors didelę dalį laiko užima domėjimasis tarpukariu, yra ir kitų mėgstamų veiklų. Laisvalaikiu K. Lementauskas dalyvauja įvairiuose žygiuose, leidžia laiką gamtoje, lankosi šokiuose ir mėgsta nueiti į spektaklius ar leisti laiką kavinėje.
„Tos veiklos nėra labai popsinės. (...) Man su draugais didelė atrakcija – mišiose sudalyvauti, į atlaidus nuvažiuoti. Ten susipažįsti su žmonėmis, kurie tave dvasiškai skatina tobulėti. (...) Jokiu būdu nelaikau savęs nuobodyla – jei reikia, prisitaikau prie kompanijos, bet yra dalykų, kurie iš tikrųjų man teikia džiaugsmą“, – dalijasi Kajus.
Kartais Kajus pabando eksperimentuoti ir apsirengia kitokiais rūbais, bet tuomet pasikeičia ir elgesys: „Kardinalu – kalba pasidaro laisvesnė, liežuvis labiau plaka, tampi nerūpestingas, rankos – į kišenes. Jautiesi esantis prastesnė savo versija.“
