„O kam stengtis?“: keleri metai Lietuvoje, bet lietuviškai – nė žodžio

Per kiek laiko galima išmokti lietuvių kalbą ir su kokiais sunkumais susiduria Vilniuje gyvenantys užsieniečiai? Kaip teisingai pasirinkti kalbos mokytoją ir kodėl net turėdami kursų baigimo pažymėjimus daugelis neturi gyvo bendravimo įgūdžių? Interviu „LRT Novosti“ patyrusi lietuvių kalbos dėstytoja iš Vytauto Didžiojo universiteto Liucija Martinkevič pasakoja apie pagrindines mokymosi klaidas, kalbinės aplinkos ir motyvacijos svarbą: „Tegul su klaidomis, tegul ne idealiai, bet tai tavo pareiga – mokėti šalies, kurioje gyveni, kalbą“, – sako ji. 

– Liucija, per kiek laiko realu išmokti lietuvių kalbą nuo nulio?

– Galima išmokti per metus, per dvejus, per trejus. Kaip ir bet kokiame darbe, svarbiausia – praktika. Jei mano mokiniai gyvena, tarkim, Šiauliuose, Kaune ar nedideliame miestelyje, pavyzdžiui, Alytuje, jie pradeda kalbėti jau po metų. Nes jie yra aplinkoje, kurioje be kalbos neišsiversti. Išeina iš pamokos ir viskas, jiems nėra kur dėtis, jie priversti kalbėti.

Tuo metu Vilnius yra didžiausia problema. Čia jie mokosi, mokosi, o tada išeina į miestą ir visi, kalbėdami su jais, pereina į rusų ar anglų kalbą. Panašiai kaip su vairavimu: gali lankyti kursus kiek nori, bet kol nesėsi prie vairo ir nevažiuosi pats, nesuprasi, ką reiškia vairuoti. Ir čia tas pats.

Pamokose jie stengiasi, kalba, bet už durų nėra kalbinės aplinkos. Tiesiog nėra kur kalbėti. Vilniuje žmonės dažnai nenori laukti, kol užsienietis parinks žodžius, – jie iš karto pereina į kalbą, kurią tas žmogus moka geriau. Taip prarandama motyvacija.

Yra daug tokių mokinių. Jie išlaikė egzaminus, turi sertifikatus, bet ateina pas mane ir sako: „Ar galime tiesiog pasikalbėti?“ Jie ateina pas mane du kartus per savaitę tik kalbėjimo praktikai. Nes darbe, pavyzdžiui, IT srityje, viskas vyksta anglų kalba – lietuvių kalbos jie visiškai negirdi.

Štai žmogus užėjo į vaistinę – ir vėl ta pati situacija. Jauna vaistininkė pereina į anglų kalbą, vyresnė – į rusų. Viskas. Štai ir visas jų „pasinėrimas į kalbinę aplinką“.

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba

„Lietuvių kalba nėra tokia sudėtinga“

– Dažnai sakoma, kad lietuvių kalba yra sudėtinga, ypač ukrainiečiams. Ar tai tiesa?

– Ne, ne tokia ir sudėtinga. Turiu įvairaus amžiaus mokinių. Vyriausia pora – iš Kyjivo, jiems 74–75 metai. Jie labai greitai išmoko kalbą, nes turėjo lietuvius kaimynus, su kuriais bendravo. Visiems sakau: „Išeikite pasivaikščioti su šunimi, ieškokite močiutės, kaimynų. Reikia kalbėti!“ Suprantate, Vilniuje tiesiog tragedija. Taip sunku rasti, su kuo praktikuotis, kad net nežinau...

Pradedame nuo linksnių – lietuvių ir jų gimtosiose kalbose: ukrainiečių, baltarusių. Linksniai sutampa. Sakinių struktūra labai panaši. Stengiuosi, kad mokiniai ieškotų asociacijų.

Pavyzdžiui, „valanda“ – jų kalbose „година“, abu žodžiai yra moteriškos giminės. Arba lietuviškai „kava“, o pas juos – „кАва“. Tokių žodžių daug. Net „dėkui“ ir „дякую“ – skamba beveik vienodai. Tai padeda. Mes taip pat kuriame situacijas – kaip paprašyti kavos, kaip pasisveikinti. Viskas grindžiama asociacijomis. Pavyzdžiui, prielinksnius aiškinu gestais: ranka rodyklė reiškia judėjimą, reikia prielinksnio, kumštis reiškia, kad esu viduje, prielinksnio nereikia. Taip ir įsimenama.

Prašau, kad pasisveikintų, atsistotų, žmogus tai daro. Žodžiai „atsistok“, „atsisėsk“ taip ir įsimenami. Jei vienas mokinys kalba, kitas negali jam padėti – kitaip jis neįsimins. O kai pats prisimena – įsidėmi ilgam.

Yra daugybė smulkmenų, kurias išmokau per 20 metų. Bet jei žmogus nenori mokytis, niekas nepadės. O jei nori, jei stengiasi, visada pavyks. A1–A2 lygį gali pasiekti kiekvienas.

„Jei yra noras – išmoks“

– Vadinasi, yra tokių, kurie gali pasiekti B1–B2 lygį vos per metus. Tai metodikos, motyvacijos ar asmeninių gebėjimų klausimas?

– Viskas priklauso tik nuo žmogaus. Jei jis nori – išmoks. Bet svarbus veiksnys yra ir aplinka. Kalba, kaip ir bet kuris kitas įgūdis, reikalauja nuolatinės praktikos. Ir jei žmogus neturi galimybių kalbėti kasdieniame gyvenime, tai didžiulė problema.

Pavyzdžiui, IT specialistai – jie visą dieną yra angliškoje aplinkoje. Lietuvių kalbos jie visiškai negirdi. Vos išėjęs išgerti kavos, jis iš karto sulaukia atsakymo angliškai. Jis net nespėjo pradėti kalbėti, o jam jau palengvino kelią. Jis norėjo pasakyti porą žodžių, bet jį jau „perjungė“. Viskas. Bandymas žlugo.

– Gal problema yra ir mokymo kokybė? Juk yra žmonių, kurie metus mokosi kalbos ir nejaučia pažangos.

– Žinoma, daug kas priklauso nuo dėstytojo. Negalima sakyti, kad žmogus yra tiesiog „blogas mokytojas“. Kai atvyko daug pabėgėlių, paaiškėjo, kad trūksta mokytojų, kurie mokytų lietuvių kaip užsienio kalbos. Buvo kviečiami visi, kas galėjo, – taip pat savanoriai. Ir viskas susiklostė taip, kaip susiklostė.

Aš, pavyzdžiui, turiu patirties. Tiek metų mokydama išmokau tai daryti. Aš iš tiesų mokau žmogų.

O kitas dėstytojas galbūt tiesiog skaito medžiagą ir nepaaiškina. Čia kaip su gydytojais: vienas gydytojas toks, kitas – kitoks. Vienam Dievas davė vienokių savybių, kitam – kitokių. Tas pats ir su dėstytojais.

Labai svarbu, kokį dėstytoją gauni. Tai lemia, kaip klostysis tavo kelias. Kaip mes ieškome atsiliepimų prieš eidami pas gydytoją, taip ir ukrainiečiai, baltarusiai ieško atsiliepimų, kai renkasi, pas ką mokytis lietuvių kalbos. Ieško, kur geriau išaiškina, kur tikrai moko. Tai normalu.

– Kas gali tapti motyvacija ne tik išlaikyti egzaminą, bet ir pradėti vartoti kalbą gyvenime?

– Manau, kalbinė aplinka. Būni Lietuvoje, jei neturi su kuo kalbėtis rusiškai ar angliškai, esi priverstas kalbėti lietuviškai. Žmonės, žinoma, skirtingi. Yra tokių, kuriems kalbos reikia darbui. O yra tokių, kurie tiesiog nori ją mokėti. Jie gyvena šioje šalyje, todėl nori suprasti ir kalbėti jos kalba.

Šiandien, praėjus trejiems metams nuo to laiko, kai pradėta diskutuoti dėl privalomo lietuvių kalbos egzamino įstatymo, padėtis pasikeitė. Žmonėms teko pradėti dirbti su savimi. Bet net ir iki tol buvo daug tokių, kurie, gyvendami čia, tiesiog norėjo išmokti.

Daugelis nežinojo, ar ilgai čia gyvens. Ar pasiliks? Kiek truks karas? Jei netrukus išvyks, kam jiems ta lietuvių kalba? Juk tai nėra tarptautinė kalba. Todėl kartu su lietuvių kalba žmonės pradėjo aktyviai mokytis anglų kalbos, nes neaišku, kaip susiklostys ateitis. Kai kurie mokėsi lietuvių kalbos tik tam, kad galėtų bendrauti – paprasčiausiai pasisveikinti. O dabar liko tie, kurie supranta: greičiausiai teks čia gyventi.

Karas tęsiasi. Ir štai atsirado motyvacija – reikia įsitvirtinti. Vaikai jau lanko mokyklą ir kalba lietuviškai. Tėvams taip pat reikia – kad galėtų padėti atlikti namų darbus, kad suprastų, apie ką kalba vaikas. Tai ypač motyvuoja moteris. Noriu pabrėžti, kad tų, kurių vaikai mokosi mokykloje, kalbos lygis daug aukštesnis, nes jie nuolat praktikuojasi. Reikia sėdėti su vaiku, daryti namų darbus. O sunkiausia tiems, kurie neturi tokios praktikos.

„Jei nėra pažangos, reikia ką nors keisti“

– Taip išeina, kad jei žmogus ilgą laiką – metus – mokosi lietuvių kalbos, bando išmokti bent pagrindinius žodžius, bet pažangos nėra, klausydamas kalbos supranta vos 10–20 proc., vertėtų pakeisti dėstytoją?

– Be jokios abejonės, vertėtų. Su tuo susidurdavau labai dažnai, ypač kai mokė savanoriai. Išleidome daug knygų, bet yra viena didelė problema – nepažymėtas kirčiavimas, nors jis labai sudėtingas. Būtų puiku, jei jis būtų pažymėtas vadovėliuose.

Dažnai būna taip: perskaitė medžiagą ir viskas, davė daug namų darbų. Bet kaip žmogus gali juos atlikti, jei jam tiesiog perskaitė medžiagą kaip konspektą ir išsiuntė namo? Tada jis, žinoma, viską daro padedamas vertėjo.

O vertėjas verčia kaip papuola. Stengiuosi, kad mokiniai daugiau dirbtų pamokoje, o namuose kartotų tik tai, ką suprato. Pavyzdžiui, jei pamokoje atlikome 10 pratimų, namuose duodu dar 5–10 panašių. Ir būtinai prašau pakartoti bent vieną iš tų, kuriuos darėme pamokoje.

Svarbu, kad žmogus pats viską suprastų. Tačiau dažnai mokiniai yra tiesiog apkraunami namų darbais, gramatika. Taip žmogus patiria stresą. Nieko neišeina, motyvacijos nėra, jis iš inercijos toliau vaikšto į pamokas, bet jau nieko nedaro. O kai yra motyvacija, kai ima matytis rezultatai, viskas būna kitaip – jis stengiasi ir jam pavyksta. Ir dar kaip pavyksta!

Jie taip džiaugiasi! Pavyzdžiui, buvo Agurkų šventė. Nuvažiavome – o ten nėra rusakalbių. Jie buvo priversti kalbėti lietuviškai. Atvažiavo tokie įkvėpti: „Mes kalbėjome, mus suprato, mes supratome!“ Tokie laimingi: „Mokykimės dar žodžių!“

Tada atsiranda naujas iššūkis – pereiti į B lygį. Vėl daug gramatikos. O ten jau nereikia gramatikos. Ten reikia skaityti. Reikia paaiškinti: čia – dalyvis, čia – padalyvis. Paaiškinti tai rusų kalba, kad žmogus suprastų, skaityti ilgus tekstus. Kai skaitai – žodžiai kartojasi. Vieną kartą išsivertei – ir įsimeni. A1–A2 lygiuose mokomės žodžių. O paskui – tik pagal tekstą.

Radai nesuprantamą žodį? Stenkis išsiaiškinti jo reikšmę iš konteksto. Jei negali suprasti sakinio reikšmės, reiškia, šis žodis trukdo. Taip jis įsimenamas.

Niekada B lygio pamokose neverčiu mokytis žodžių pagal sąrašą. Žmonės vis dar jaučia, kad jų žodyno neužtenka, galvoja, kad daug ko nesupranta. O iš tikrųjų viskas ateina per praktiką.

Skaitome tikrus lietuviškus tekstus, naujienų portalus, o ne adaptuotas knygas. Jie pradeda suvokti kontekstą, mokosi suprasti mintį. Štai, tekste rado žodį „užeiti“. Jie žino žodį „eiti“, o „užeiti“ jiems atrodo naujas žodis. Aš sakau: „Uždenkite priešdėlį.“ Jie uždengia ir mato, kad tai tas pats žodis. Tokiais paprastais metodais ir aiškinu. Taip viskas tampa lengviau. Reikia tiesiog atsikratyti naujų žodžių baimės.

„Netaisyklingą kirčiavimą sunku ištaisyti“

Dar vienas svarbus niuansas – blogiausia, kai dėstytojai netaiso kirčiavimo. Vėliau persimokyti labai sunku. Žmogus sako: „Aš turiu du sūnùs“ – ir viskas. O vėliau išmokyti iš naujo nėra lengva. Arba sako „važOja“ vietoj „važiuoja“. Aš sakau: „Nesigėdykite – reikia padaryti anties lūpas: važiuuuooooja!“ Arba juokaujame: „Nemokate bučiuotis? Bučiuokitės!“ Važiuoja! (juokiasi)

Arba, pavyzdžiui, garsas „e“. Sakau: „Išsižiokite“. Jie sako „mès”. O jei burna atvira, būna teisingai: mẽs.

Suprantate, šiandien populiarus požiūris: nereikia gėdinti žmonių už akcentą ar netinkamą kirčiavimą. Bet manau, kad vis tiek reikia taisyti, tik švelniai. Žmogus pasakė žodį – aš jį pataisiau. Vieną kartą, antrą kartą. Ir jis pradeda kalbėti taisyklingai. Mokiniai patys prašo: „Paaiškinkite mums kirčiavimą!“ Aš sakau: „Jei pradėsiu teoriškai aiškinti kirčiavimą, jūsų motyvacija visiškai išnyks.“ O taip jūs klausotės, kartojate ir palaipsniui pradedate jausti, kas taisyklinga.

Būna, kad žmogus tarsi viską supranta, bet kalba taip, kad lietuvis nesupranta, ką jis sako. Nes jo niekas netaisė.

O svarbiausia – jei žmogų supranta, jam iškarto pasitaiso nuotaika, atsiranda motyvacija. O jei tiesiog skaitoma su juo, duodama namų darbų ir viskas... Tai neveikia. Jis tarsi ir daro, bet kas toliau?

„Paaugliams sunku, kol jie patys neužsinori“

– Ateina ir paauglių, aukštesnių klasių mokinių. Kokių sunkumų jiems kyla mokantis lietuvių kalbos mokykloje?

– Paaugliai yra paaugliai. Pradinėje mokykloje vaikai greitai išmoksta kalbą. Jie viską suvokia klausydami, viską greitai įsisavina. O tada ateina pereinamasis amžius. Jie ima tingėti, nesupranta, kam jiems to reikia.

Klausiu: „Kodėl tu nesimokei?“ – „Nežinau.“ – „O ką veikei?“ – „Naršiau telefone.“ Mokytoja barė, bet juk negali atimti iš jo telefono. Mūsų sistema to neleidžia. Kol jis pats nesuvoks problemos, niekas nesikeis.

Turėjau tokį mokinį. Paauglį. Jo močiutė mane susirado ir pasakė: „Aš jums sumokėsiu, tik užsiimkite su juo.“ Iš karto pasakiau: „Nesu mokytoja, galiu išmokyti tik pagrindų.“ Bet pabandžiau. Iš pradžių – atmetimas, neigimas. Bet tada radau būdą, kaip prie jo prieiti, jis išlaikė egzaminą. Dabar jo draugai skambina, nori patekti į grupę.

Jie negalvoja, kad jiems reikia lietuvių kalbos. Jie moka anglų kalbą. Kiti vaikai taip pat. Jiems lengviau kalbėti angliškai. O suaugusiesiems – rusiškai. Kam stengtis?

Be to, paauglių atveju labai daug priklauso nuo mokytojo. Vienam labiau patinka jaunas mokytojas, kitam – atvirkščiai. Tai normalu.

Svarbu, kad būtų tinkamas požiūris. Motyvacija. Bet kartais nė vienas mokytojas nieko negali padaryti, jei pats paauglys nenori. Čia svarbus tėvų vaidmuo: atsisėsti, pasikalbėti, paaiškinti – reikia mokytis, stosi į universitetą, tai investicija į ateitį.

„Gyveni šalyje – išmok jos kalbą. Tai yra pagarba“

– Kaip vertinate viešas diskusijas dėl kalbos situacijos? Konkrečiai, raginimus greičiau mokytis valstybinės kalbos ir įvesti privalomus egzaminus su galimomis sankcijomis jų neišlaikiusiesiems.

– Kai važiuoju, pavyzdžiui, į Kauną, mano siela džiaugiasi – girdžiu gimtąją kalbą, lietuvių. Ir tai Lietuvoje! Tikrai pritariu idėjai, kad gyvenant šalyje privalu mokėti jos kalbą.

Kodėl mes, atvykę į kitą šalį, net jei tai tik dviejų savaičių atostogos, stengiamės išmokti bent paprasčiausius žodžius „ačiū“, „prašau“? Portugalijoje sakome „obrigado“, Ispanijoje – „gracias“. Ir mes ne tik kalbame rusų ar anglų kalba, bet stengiamės kreiptis tos šalies kalba. Nes tai pagarba kultūrai ir žmonėms.

Jei atvykai gyventi į šalį ir čia gyveni, tarkime, trejus metus, manau, kalbos mokėjimo klausimas turėtų išsispręsti savaime. Niekas nežino, kiek truks karas, bet gyvenimas tęsiasi: vaikai mokosi, žmonės dirba. Dėl to tiesiog būtina mokėti valstybinę kalbą.

Tegul su klaidomis, tegul ne idealiai, bet tai tavo pareiga – mokėti šalies, kurioje gyveni, kalbą. Kodėl tokių dilemų nėra Suomijoje ar Vokietijoje? Nes ten tiesiog nėra galimybės ar priežasties kalbėti rusiškai – tai nėra paplitę ir nėra priimtina.

Pavyzdžiui, Lenkijoje visi ukrainiečiai moka lenkų kalbą. Lenkai nemoka rusų kalbos, todėl ši problema išsisprendžia natūraliai. Lietuvoje situacija kitokia. Ypač Latvijoje ir Lietuvoje, kur ilgą laiką buvo ypatinga kalbinė situacija.

Vienareikšmiškai pritariu, kad visi gyvenantieji šalyje mokėti jos kalbą. Lietuvių kalba – labai graži ir turtinga. Gyvenant čia, manau, ją mokėti – pareiga.

Man atrodo, kad visi ukrainiečiai ir baltarusiai turėtų dažniau ir garsiau raginti vieni kitus – ypač Vilniuje – stengtis kalbėti lietuviškai. Ieškoti partnerių, su kuriais galėtų reguliariai bendrauti būtent šia kalba. Tai labai svarbu.

Taip pat norėčiau paprašyti Vilniaus gyventojų pakantumo. Suprasti: jei žmogus kalba su klaidomis arba ilgai renka žodžius – jis stengiasi. Nereikia iš karto atstumti, kritikuoti, nereikia iš karto pereiti į rusų kalbą arba skųstis, kad „jie vis tiek kalba rusiškai“. Ar bandėte su jais kalbėtis? Geriau duokite žmogui laiko. Sustokite, išklausykite, padėkite. O ne iš karto barkite už klaidas ar lėtą minčių raišką.

Visi skubame, tai suprantama. Bet kartais verta šiek tiek sulėtinti tempą ir skirti vienas kitam porą minučių, kad galėtume suformuluoti mintį lietuvių kalba. Tai ir yra pagarba. Tai ir yra noras integruotis.