LRT pradėjo projektą „Ko nesakyti“, kurio herojai – žmonės, kurie drąsiai dalijosi savo patirtimis ir atvirai kalbėjo apie stereotipus, su kuriais susiduria kasdien. Projektas plačiai aptarinėjamas po to, kai Dominyko Klajumo tinklalaidėje buvo juokiamasi iš projekte dalyvavusių žemaūgių žmonių.
Su stereotipais susiduria vis rečiau
LRT planavimo grupės vadovas Karolis Galdikas sako, kad LRT projekto „Ko nesakyti“ tikslas yra skatinti įvairovę ir įtrauktį. Kaip sako pašnekovas, tokio turinio yra daug, nemažai įvairių organizacijų apie tai kalba, vyksta įvairios iniciatyvos, projektai, tačiau dažnai šis turinys nepasiekia didelės visuomenės dalies.
„Viena problemų ir vienas uždavinių, kuris mums kyla, – kaip pasiekti tą auditoriją, kaip paskleisti žinią apie įvairovę, įtrauktį. Ieškojome įvairių formatų, galimybių tą turinį pateikti kitaip. Taip priėjome prie „Ko nesakyti“, – pasakoja K. Galdikas.
Tokio formato laidą pirma kurti pradėjo BBC televizija. Originaliame BBC televizijos projekte „Things not to say“ rimtos temos pateikiamos pozityviai, netgi su humoru.
Kaip pasakoja LRT planavimo grupės vadovas, rengiant laidą buvo daromos kiekvienos visuomenės grupės, dalyvaujančios projekte, apklausos. Dažniausiai pasikartojantys klausimai buvo atrinkti projekto dalyviams. Tačiau konkrečių klausimų projekto dalyviai nežinojo – taip buvo siekiama sukelti jų natūralią reakciją.
Projekto dalyvis Ernestas Česonis, neturintis rankos, LRT RADIJUI sako, kad kasdieniame gyvenime su įvairiais stereotipais susidurti tenka vis rečiau.
„Nelabai susiduriu su tuo, lyginant, kaip buvo prieš daug metų. Vaikystėje, paauglystėje, kai tave smerkdavo kažkokie praeivių žvilgsniai. Ir įkyrūs žvilgsniai. Tai dabar to nepastebiu. Tas yra tikrai sumažėję. Ir ypač tokiomis iniciatyvomis galime išreikšti save ne tik per darbą ar sportą, kaip mes tą darome kasdieniame gyvenime, bet ir per saviironiją ir pasišaipymą iš paties savęs“, – pasakoja E. Česonis.
Vyras sako, kad pasijuokti iš negalios galima, tačiau tai priklauso nuo to, ar tas žmogus tave pažįsta, ar tas žmogus, kuris yra pašiepiamas, yra šalia – draugų kompanijoje juokai iš negalios gali būti smagūs visiems.
„Bet kitas dalykas, jeigu žmogus yra nepažįstamas, to žmogaus šalia nėra ir yra tyčiojamasi. Čia jau kitas dalykas. Tada jau gali visiškai negražiai susižiūrėti ir išeiti taip, kaip išėjo visiškai neseniai“, – pažymi E. Česonis.
Negalios neslepia
Penktus metus su negalia gyvenantis Karolis Švelnikas pasakoja, kad savo negalios niekada nebandydavo slėpti. Kojos protezą turintis vyras, pavyzdžiui, vasarą vilki šortus.
„Pradžioje gal ir būdavo keista, bet, žinokit, aš ir pats labai nepastebiu žvilgsnių. Tik pastebiu, būna, kažkur viešumoje gal vaikai domisi labiau, suaugusieji priima tai. Bet matyti vienas kitas žvilgsnis“, – sako K. Švelnikas.
Kaip teigia pašnekovas, su patyčiomis dėl negalios jis susidūręs nėra, o nei vaikų, nei suaugusiųjų klausimai jo nežeidžia.
Priešingai nei K. Švelnikas, kuris kojos neteko jau būdamas suaugęs, E. Česonis negalią turi nuo gimimo. Vyras pastebi, kad šiuolaikinis jaunimas drąsiai klausia, kas ir kodėl jam atsitiko.
„Šiuo atveju labai yra džiugu, nes dažnai vaikštau į baseiną, ten susiduriu su daug vaikų. Ir kai kurie tiesiog pasižiūri, bet jau nebūna tų įkyrių žvilgsnių. Arba netgi teko matyti, kaip draugas draugui sako: „Negalima taip žiūrėti.“ Na, įkyriai. Tai vėlgi reiškia, kad vyksta vaikų formavimas iš tėvų pusės“, – pažymi E. Česonis.
LRT projekto „Ko nesakyti“ tikslas – mažinti stereotipus visuomenėje, padėti geriau pažinti žmones, kurie turi negalią. Praėjusios savaitės pabaigoje pasirodžiusi D. Klajumo tinklalaidė, kurioje buvo rodomos LRT projekto ištraukos, pasityčiojo iš projekte dalyvavusių žemaūgių žmonių.
D. Klajumo tinklalaidė sukėlė stiprias reakcijas – dalis žmonių reikalavo tinklalaidės įrašą pašalinti bei atsiprašyti projekto dalyvių, kiti sakė, kad tai viso labo tik juokas.
Įžvelgia patyčių apraiškas
K. Galdikas pažymi, kad LRT palaiko projekto dalyvius, o D. Klajumo tinklalaidėje įžvelgia patyčias.
„Humoras ir patyčios yra amžina diskusija. Ir dabar internete ji vyksta. Kur ta riba? Iš esmės čia nebuvo juokiamasi su jais ar iš jų pasakojamų istorijų. Čia buvo imamas konkretus žmogus, jo atvaizdas, ir juokiamasi tiesiogiai iš jo. Čia jau vienareikšmiškai patyčių apraiškos“, – teigia K. Galdikas.
Pasak pašnekovo, ši situacija patvirtino, kad visuomenėje dar yra stipriai jaučiamas pasidalijimas. Kaip sako K. Galdikas, projekto dalyviai pastebi, kad situacija kasmet gerėja, tačiau juos dažnai supa tam tikras socialinis burbulas.
„Tu visos visuomenės vis tiek nematai arba su ja nepalaikai ryšio. Tai dabar tie komentarai irgi parodo du dalykus. Vienas, kad sulaukiama labai daug palaikymo. Žmonės, tiek žinomi, tiek mažiau žinomi, dalijasi savo patirtimi, istorijomis, kalba apie tai ir palaiko. Bet taip pat išryškėjo ir kita dalis, kad yra nemaža visuomenės pusė, kuri nesupranta“, – sako K. Galdikas.
E. Česonis sako, kad klausimų apie savo negalią sulaukiantis, nes pats yra atvirai bendraujantis, o savo negalios neslepia. Kitus, klausti nedrįstančius, kartais paskatina ir pats.
„Yra ir dar kita žmonių dalis, kuri iš anksto atsiprašo ir tada pradeda klausti. Aš tada sakau, kad tikrai nėra reikalo atsiprašinėti. Viskas gerai, įdomu – paklauskit, atsakysiu“, – sako E. Česonis.
Tačiau vyras priduria – viskas priklauso nuo to, kokia yra žmogaus negalia ir ar jis su ja yra gerai „susidraugavęs“.
„Čia, manau, nuo žmogaus priklauso. Kartais gal ir nebūtina labai smalsauti vien tik dėl to, kad nori sužinoti“, – sako E. Česonis.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „10–12“ įraše.
