Naujienų srautas

Lietuvoje2025.06.08 07:00

Europą riedlente įveikęs šeduviškis Adas: kartais atrodė, kad užsiimu didžiausia nesąmone

Gintaras Šiuparys, LRT.lt 2025.06.08 07:00
00:00
|
00:00
00:00

Daugiau kaip 14 tūkst. kilometrų ir 30 aplankytų Europos valstybių per 306 dienas. Tokį žygį vėlų birželio 1-osios vakarą gimtojoje Šeduvoje užbaigė menininkas 25 metų Adas Juška. 

Žygis prasidėjo pernai liepos 31-ąją – šeduviškis pasuko Skandinavijos link. Pasiekęs tolimiausią pietvakarių Europos tašką Sagreso miestą Portugalijoje, A. Juška pasuko atgal.

Straipsnis trumpai

  • 14 049 kilometrai ir 30 aplankytų Europos valstybių per 306 dienas. Tokį žygį vėlų birželio 1-osios vakarą gimtojoje Šeduvoje užbaigė menininkas 25 metų Adas Juška.
  • Adas rėmėjų neturėjo ir kelionei išleido savo santaupas – 20 tūkstančių eurų. Didžiausias gyvenimo iššūkis keliautoją pakeitė ir išoriškai – vaikinas grįžo sulysęs 14 kilogramų.
  • Iš pradžių Adas įveikdavo nuo 50 iki 100 kilometrų per dieną, vėliau tikslas kito – nuo gyvenvietės iki gyvenvietės, o paskutinę dieną nuvažiavo rekordinius 204 kilometrus.
  • Nors keliavo per daugelį Europos valstybių kelių, dėmesio iš policijos pareigūnų sulaikė tik Prancūzijoje ir Ispanijoje: pastarieji liepė eiti gatvės pakraščiu, o prancūzai nurodė užsidėti atšvaitą.
  • Plojimais gimtinėje sutiktas grafičių meistras Adas dabar sako, kad ekstremali kelionė pakeitė net ir jo skausmo barjerą.

Viena riedlente šią kelionę įveikęs lietuvis suavėjo 8 poras batų, o parsivežė ne tik įspūdžių ar nuotraukų, bet ir šūsnis eskizų – piešė įspūdingiausias aplankytas vietas.

Diplomuotas menininkas rėmėjų neturėjo ir kelionei išleido savo santaupas – 20 tūkst. eurų. Didžiausias gyvenimo iššūkis keliautoją pakeitė ir išoriškai – vaikinas grįžo sulysęs 14 kilogramų.

Plojimais gimtinėje sutiktas grafičių meistras A. Juška sako, kad ekstremali kelionė pakeitė net ir skausmo barjerą.

– Adai, sakyk, iš kur atsirado idėja keliauti būtent taip?

– Tiesiog esu svajotojas, labai mėgstu prisigalvoti visokių įdomių idėjų ir dalykų.

Iš pradžių norėjau keliauti pėsčiomis iš Lietuvos į Ispaniją. Tada pagalvojau, kad mėgstu važinėti riedlente. Ir kodėl, na, nepadarius to su riedlente?

Kadangi yra keliautojų, kurie keliauja su dviračiais ir panašiai, bet su riedlentėmis tokių nelabai yra, tai dėl to nusprendžiau, kad tai būtų labai įdomi ir unikali patirtis.

– Ir nebaugino toks tolimas kelias?

– Na, iš tikrųjų aš riedlente daug važinėjau, kai studijavau Anglijoje. Visada vykdavau iš vietos, kur gyvenau, į universitetą riedlente. Todėl tokia kelionė negąsdino.

Ir keliuose gana drąsiai jausdavausi, nes esu įvaldęs važiavimą riedlente. Tad baimių, aišku, buvo daugiau dėl visokių kitų aspektų. Pavyzdžiui, policijos keliuose, nes kitose šalyse vis tik įstatymai skiriasi, ir panašiai.

Tai tie dalykai šiek tiek gąsdino, bet laimė, kad neteko susidurti ir išvengti tų baisių situacijų.

– Kaip reaguodavo pareigūnai, tave, neįprastą eismo dalyvį, pamatę su riedlente?

– Draugiškai, sakyčiau, iš tiesų draugiškai. Keisčiausia, kad buvau sustabdytas tik kelis kartus. Kartą Ispanijoje liepė nulipti nuo riedlentės ir eiti gatvės pakraščiu, kitą kartą Prancūzijoje nurodė prisitvirtinti atšvaitą.

– O apskritai buvo kažkokių incidentų, per kuriuos būtų iškilęs tau pačiam pavojus?

– Buvo tokių incidentų. Kritau šioje kelionėje gal tris kartus dėl slidžios dangos, dėl savo užsidegimo, kartais, tikriausiai, per nerūpestingumą.

Aišku, buvo pasitaikiusių tokių situacijų, kai keliaujant vien mašinų srautas važiuodavo labai arti, tai teko pajausti netgi, kai užkabino megztinį. Tai po tokių situacijų tikrai kokią pusę valandos norėjosi paeiti ramiai.

– O apie tuos nuotykius pasakojai namiškiams per kelionę ar tik sugrįžęs?

– Žinoma, pasipasakojau, bet tik tada, kai jau viskas būdavo po to.

– Kiek kilometrų nuvažiavai?

– Iš viso 14 tūkstančių 49 kilometrus.

– O koks buvo planas, kiek per dieną buvai užsibrėžęs nuvažiuoti?

– Iš pradžių galvojau, kad nuvažiuosiu nuo 50 iki 100 kilometrų per dieną, bet tada kelionės metu viskas keitėsi ir važiuodavau nuo gyvenamosios vietos iki gyvenamosios vietos, kur galėdavau apsistoti.

Tai nuo to daug kas priklausydavo ir, aišku, nuo pačių kelių, kiek galėdavau įveikti tą dieną.

Paskutinę dieną nuvažiavau 204 kilometrus, tai jau buvo mano asmeninis rekordas per vieną dieną. Ir tai tikrai labai nustebino, kadangi parodė, jog įmanoma dar ir daugiau nuvykti, negu galvojau, kiek tas optimalus skaičius.

– Kokios būtų labiausiai sužavėjusios valstybės?

– Aš visgi tikriausiai norėčiau paminėti kraštovaizdžius – Norvegijos ar Ispanijos kalnus, pakrantes Portugalijoje. Man labai patiko tas uolėtas kelias.

– O per tuos mėnesius buvo dienų, kai nevažiavai visiškai?

– Buvo, buvo tokių dienų, nes kartais reikėdavo susitvarkyti riedlentę, pasikeisti guolius ar dangą – švitrinį popierių.

Kartais kitą dieną jau nebelabai pavykdavo paeiti, todėl tokiomis arba labai lietingomis dienomis, per audras nekeliavau. Penkias dienas ilgiausiai buvau sustojęs.

– O kaip susirasdavai nakvynę? Iš anksto buvo kažkoks planas?

– Dažniausiai per programėlę susirasdavau nakvynę. Šiaip kartais mėgdavau paeksperimentuoti – tiesiog važiuodavau tiek, kiek galiu, ir ieškodavau nakvynės vietos tik jau nuvykęs kažkur. Jeigu geras oras, apsistodavau tiesiog miškuose.

– Kiek svėrė tavo bagažas? Vis tik Norvegijos šiaurėje ir šiltesnių drabužių reikėjo, ir atsarginių dalių vežtis.

– Išvykau su 15 kilogramų kuprine, bet laikui bėgant vis atsikratydavau kažkokių daiktų, kad būtų efektyviau, kad būtų lengviau.

Šiaip labai skirdavosi (svoris), nes aš pradėdavau rytą. Kuprinėje turiu ir vandens maišą. Aišku, pasunkėdavo iškart, nes ten tilpdavo iki trijų litrų. Kartais ilgesnėms dienoms tiek ir prisipildavau. Tai pradžioje būdavau sunkiau, o pamažu lengvėdavo. Taip pat – ir su maistu.

– Ar turėjai rėmėjų šiai kelionei, ar iš santaupų keliavai?

– Neturėjau rėmėjų. Aš užsidirbu iš savo piešinių. Nusprendžiau, kad keliausiu iš to, ką turiu užsidirbęs. Kai supratau, kad pakankamai daug turiu, tada ir galiu sau leisti tokią kelionę nuo nieko nepriklausomas. Tiesiog išvykti, ir tiek.

– Kiek asmeninių lėšų reikėjo šitaip apkeliauti visą Europą?

– Apie 20 tūkstančių eurų.

– Ar kartotum dar tokią kelionę per Europą? O gal per Ameriką, Australiją?

– Labai sudėtinga. Kartais būdavo tokių dienų, kai tikrai galvodavau, kad aš užsiimu pačia didžiausia nesąmone. Bet iš kitos pusės, pačiam pavyko išugdyti skausmo tolerancijos lygį. Todėl manau, kad daugiau pliusų nei minusų iš tokių kelionių, ir tikrai kartočiau.

Bet šį kartą, jeigu dar daryčiau tokios apimties kelionę, pasirinkčiau gal kokią kitokią transporto priemonę. Tiesiog norėčiau kažką paįvairinti, pakeisti.

– Sakei, kad mokeisi Anglijoje. Ką esi baigęs?

– Esu baigęs animacijos studijas, tai dėl to ir tas piešimas visada buvo labai aktualus mano gyvenime. Ir šitie menai, bet ypač ne studijoje, ne prie kompiuterio, ne piešti animacinius filmus, o keliauti.

Iš tiesų studijas pasirinkau, nes mėgau kurti ir trumpametražius filmus, ir piešti, tai man animacija atrodė kaip tas pats viduriukas. Jau buvau pradėjęs prieš studijas užsiimti ir dideliais sienų darbais. Dėl pandemijos teko grįžti į Lietuvą ir čia pabaigti studijas. Tad su animacija kažkaip ir nieko nepadariau per daug – toliau grįžau prie sienų piešimo.

– Minėjai, kad po beveik metų sugrįžai visiškai kitoks? Ką davė ši kelionė?

– Gal ne visiškai kitoks, bet labiau supratęs, koks aš jau buvau. Tiesiog dar labiau tapau toks, koks iš tikrųjų noriu būti. Galva – taip pat.

– O riedlente važinėti kada pradėjai?

– Daug metų ja važinėju, nuo pat mažens, nuo pradinių klasių. Daryti triukus pradėjau prieš dvejus metus, tai aš dar nesu labai įgudęs, bet tikiuosi patobulėti dar ir šioje srityje.

– Tikriausiai per šį išbandymą netekai daug svorio ir namiškiai ragino kuo greičiau prie stalo?

– Grįžau 14 kilogramų lengvesnis, todėl dabar galiu rašyti knygą apie savo dietą ir svorio metimo metodiką. (Juokiasi.)

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą

Naujausi, Skaitomiausi