Panevėžyje – kino režisieriaus Algimanto Puipos tapybos paroda „Miražai“. Gerai žinomas kino kūrėjas šįkart atsiskleidžia kitoje srityje, kurioje nėra nei aktorių, nei scenarijaus, nei filmavimo komandos. Į drobę Puipa perkelia tai, ko neįmanoma rasti tikrovėje, o kartais – ir tai, ko nepavyko įgyvendinti kine.
Tapyti pradėjęs prieš penkiolika metų, režisierius Algimantas Puipa sako, kad tapyba jam tapo laisvalaikio erdve, leidžiančia kitaip pažvelgti į aplinką, gamtą ir kasdienybės vaizdus. Savo tapybą režisierius vadina sapno transformacija į drobę.

„Pradžioj aš bandžiau gamtoj kaip koks nors impresionistas paišyt, bet mane sukandžiojo uodai ir aš pasakiau, kad niekad neisiu į lauką. Paišysiu tik tai, ką įsivaizduoju, tai, ko nėra. Ir tokiu būdu atsirado visa eilė šių paveikslų, kurie niekaip nesurišti su tikru pasauliu“, – pasakoja menininkas.
Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje pristatydamas parodą „Miražai“, Algimantas Puipa sako, kad jo paveiksluose galima įžvelgti kino ir tapybos sąsajų. Be to, tapybos darbuose jis kartais perteikia tai, ko nepavyko įgyvendinti kine. Pavyzdžiui, du dešimtmečius norėjęs sukurti filmą apie žydus, tačiau taip ir negavęs finansavimo, režisierius nusprendė būsimą filmą paversti paveikslais.
„Dabar aš jau sugalvojęs apie 20 paveikslų ciklą ir keli paveikslai yra čia, jau yra tame cikle iš žydiško gyvenimo, iš žydiškos laimės. Tai vat, kinas ir tapyba yra tame mano egzistavime“, – sako A. Puipa.

Nors kine istorijas pasakoja judančiais vaizdais, o drobėje akimirkas sustabdo, abiejose kūrybos srityse galima atpažinti tą patį kūrėją. Tai pastebi ir jo žmona, režisierė Janina Lapinskaitė, su juo dirbusi ne viename filme.

„Visur vis tiek yra tas vadinamas „puipizmas“, kuris yra jo tiek kine, tiek tuose darbuose, galų gale tiek ir gyvenime, netgi buityje – „puipizmas“ egzistuoja“, – sako J. Lapinskaitė.
Algimanto Puipos tapybos paroda „Miražai“ Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje veiks iki metų pabaigos.






