Popiežiaus Pranciškaus pontifikatas buvo labai intensyvus, taip sakė Vilniaus universiteto profesorė Irena Vaišvilaitė. Ji pabrėžė, kad popiežius turėjo globalų matymą, o jo reikšmę dar ryškiau įvertinsime po kurio laiko.
Pirmadienį eidamas 89-uosius metus mirė popiežius Pranciškus I, pranešė Vatikanas. Dar sekmadienį popiežius sveikino minias Vatikane.
Profesorė I. Vaišvilaitė sakė, kad kaip ambasadorė prie Šventojo Sosto turėjo laimę ir garbę matyti pačią popiežiaus Pranciškaus pradžią – išrinkimą, taip pat visus ketverius jo pontifikato metus.
„Galiu pasakyti, kad tai buvo išskirtinis popiežius, niekuo nenusileidęs savo pirmtakams – Jonui Pauliui II ir Benediktui XVI. (...) Tai buvo popiežius, kuris turėjo globalų matymą“, – sakė profesorė I. Vaišvilaitė.
Kaip LRT RADIJUI sakė I. Vaišvilaitė, Bažnyčią Pranciškus valdė jau ryškios socialinės žiniasklaidos laikais, ko nepatyrė ankstesni popiežiai. Popiežius Pranciškus buvo labai intensyviai komentuojamas pasaulietinės žiniasklaidos.
„Kai kalba apie jį kaip liberalą, jis buvo tradicinio tikėjimo, tradicinių įsitikinimų ir tradicinio pamaldumo asmuo. Joks ten ne novatorius, toli gražu. Apie jį buvo labai daug kalbama netiesos. Ir tos netiesos pakako ir Lietuvoje. Ypač kai prasidėjo aktyvus etapas Rusijos karo Ukrainoje. (...) Taip kad dulkės turi nusėsti. Ir manau, kad per truputį didesnį atstumą mes matysime popiežių tokį, koks jis atvažiavo į Lietuvą, ką jis čia kalbėjo, juolab dabar ir skamba tie jo žodžiai, kuriuos Lietuva buvo užmiršusi, ir kaip čia jis buvo sutiktas“, – kalbėjo I. Vaišvilaitė.
Pasak profesorės, popiežius darė viską, kad Bažnyčia būtų ištikima savo misijai. Ir tai jis darė visą savo popiežiavimą, visą savo gyvenimą, pabrėžė I. Vaišvilaitė.
„Galiu pasakyti, kai jo klausdavo, ar jis atsistatydins, jis sakydavo, kol galėsiu – neatsistatydinsiu. Ir sakau: Viešpats jį išklausė. Atitinkamai per Didžiąją savaitę jis faktiškai pasirodydavo, susitikdavo su tikinčiaisiais, jam tai buvo labai svarbu – žmonės ir liudijimas“, – kalbėjo I. Vaišvilaitė.
Ji pabrėžė, kad labai svarbus gestas, reiškiantis jo požiūrį į tarnystę, buvo pasirodymas per Mišias Velykų dieną – mirties išvakarėse.
P. Subačius: Pranciškų prisiminsime kaip popiežių, visiems pasakiusį „neveidmainiaukite“
Bažnyčios istorikas Paulius Subačius LRT RADIJUI sako, iš popiežiaus Pranciškaus pontifikato išliks raginimas neveidmainiauti.
„Jeigu prisimename Jono Pauliaus II raginimą „nebijokite“, tai irgi vienas žodis, kuris išreiškia bent jau mūsų kraštų žmonėms visą popiežystės esmę, tai Pranciškų mes prisiminsime kaip popiežių, visiems pasakiusį „neveidmainiaukite“, – sako P. Subačius.
Jis paaiškina, kad Bažnyčia ir jos bendruomenė be nuostabių bruožų turi įvairių bėdų ir ydų, todėl visiems būtina atvirai kalbėti apie tai, kaip iš tiesų yra.
„Apie tai reikia visiškai atvirai ir tiesiai kalbėti. Tuomet ta kita idėja – kalbėtis. Nebūtinai susikalbėti. Nebūtinai priimti sprendimą. Štai, dėl popiežiaus Pranciškaus paskelbtų, surinktų sinodų kai kurie apžvalgininkai skėsčiojo rankomis ir sakė, kad niekas nenutarta, niekas nepriimta, nėra pakeista doktrina, esminiai dokumentai. Mano galva daugelis nesuprato, kad pats procesas yra labai svarbus. Pats kalbėjimas, pats susitikimas“, – teigia P. Subačius.
Jis priminė, kad popiežius Pranciškus taip pat atsisakė kai kurių iki tol Bažnyčiai įprastų atributų, pavyzdžiui, raudonų popiežiaus batų. Anot P. Subačiaus, popiežius tai padarė ne deklaratyviai, bet parodydamas, kad yra paprastas žmogus ir tarnų tarnas.
„Būtent su tais savo senais batais popiežius Pranciškus, kaip mes žinome, ėjo pėsčiomis į Maskovijos atstovybę, kai prasidėjo plataus masto puolimas, plataus masto karas prieš Ukrainą. Labai liūdna, bet nepavyko jam pasiekti didelių taikos iniciatyvų“, – sako P. Subačius.
Anot jo, popiežius raginimu kalbėtis pasižymėjo ir diskutuojant apie šiuolaikines problemas, o tai paskatino apsikeisti skirtingomis nuomonėmis, atkreipti dėmesį tiek į žmogaus teisių, tiek į klimato kaitos ar kitas problemas.
„Nors tie sinodai tokia formalia prasme tarsi nedavė kokių nors labai apčiuopiamų rezultatų, kuriuos gali įrašyti į kokį nors Bažnyčios istorijos vadovėlį, (...) bet tai buvo toks širdies ir proto darbas, kuris tikrai vyko ir neliks be padarinių.
O jeigu kalbame apie tai, kas gana dažnai linksniuojama pasaulietinėje žiniasklaidoje apie katalikų Bažnyčios problemas, tai išnaudojimas ar piktnaudžiavimas galia, tai, aš sakyčiau, tuos teisinius principus, kuriuos pakeitė ar įvedė naujus popiežius Benediktas, popiežius Pranciškus realizavo“, – primena P. Subačius.
Jis akcentuoja, kad buvo gana nemažai Bažnyčios atstovų, net ir užimančių aukštus postus, buvo nušalinti ar paraginti atsistatydinti.
Paklaustas apie kritiką popiežiui Pranciškui dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje, P. Subačius teigė abejojantis, kad popiežius situacijos nesuprato.
„Būtų keista, jeigu popiežius nebūtų idealistas. Kaip galėtų veikti Bažnyčia? Kaip jai vadovauti popiežius, jeigu jis būtų pragmatikas, cinikas, realiosios politikos šalininkas? Jis buvo idealistas ir bandė visais įmanomais būdais, gražiuoju kviesti kalbėtis“, – sako P. Subačius.
Atstovė prie Šventojo Sosto apie popiežiaus veržlumą: po šv. Velykų mišių tikintieji juokavo, kad popiežius ginčijosi su gydytoju
Atstovė prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Sigita Maslauskaitė-Mažylienė LRT RADIJUI sako, kad popiežiaus pasirodymas per sekmadienį vykusias šv. Velykų mišias daugeliui nebuvo netikėtas – popiežiaus tikintieji laukė.
S. Maslauskaitė-Mažylienė, tiek paminėdama popiežiaus pasirodymą sekmadienį, tiek apskritai prisimindama jo savybes, teigia, kad įsiminėjo meilė žmogui ir spontaniškumas.
„Vakar, pasibaigus iškilmėms, kai jau išsijungė ekranai, išsijungė visos televizijos ir netgi buvo išsiskirstę nemažai piligrimų, staiga į aikštę įvažiavo popiežius Pranciškus ir, neskubėdamas, visai ilgai važinėjo po aikštę, stabteldamas“, – sako S. Maslauskaitė-Mažylienė.
Jos pastebėjimu, nors buvo žinoma, kad popiežiui sunku kalbėti, jis bendravo su tikinčiaisiais. S. Maslauskaitės-Mažylienės teigimu, tai puikiai parodo, kiek daug meilės žmonėms popiežius Pranciškus turėjo.
Ji juokauja, kad dar vieną popiežiaus savybę atspindi ir po šventų mišių pasklidęs pajuokavimas, kad popiežius Pranciškus išvažiuoti į aikštę užtruko, nes ginčijosi su gydytoju, kuris bandė jam uždrausti tai daryti.
„Tai toks folkloras, pasakojimai apie tai, kaip popiežius Pranciškus turi savo tokį veržlumą, nepaisant senatvės, nepaisant to, kad buvo prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio“, – sako S. Maslauskaitė-Mažylienė.
Popiežiaus asmenines savybes gali atspindėti ir jo vardo pasirinkimas – jis pirmasis popiežius Pranciškus, savo vardą pasirinkęs mistiko Pranciškaus Asyziečio garbei. Pastarasis buvo pirmasis Dievui pradėjęs sakyti „tu“.
„Pranciškus yra tas šventasis, kuris pradeda Dievui sakyti „tu“. Iki to laiko visuomenė gyveno tokioje bizantinėje pasaulėjautoje, kuomet Dievas yra tolybė, alfa ir omega, o žmonės yra tokie skruzdėliukai, nieko neverti, dulkių dulkės. Staiga įvyksta toks priartinimas, kad Dievas tampa draugu, žmogumi, broliu. Tai tokia Pranciškaus laikų revoliucija. (...) Manau, [popiežius] Pranciškus irgi turėjo tą mintį ir yra sakęs keliuose savo interviu, kad būtent tas kalbėjimasis su pasauliu (...) yra tam, kad parodytum, kad yra žmogiškas, meilės santykis ir kad jame galime rasti ir tą aukščiausiąjį slėpinį“, – sako S. Maslauskaitė-Mažylienė.
