„Buvo toks atvejis, kai spaudžiant 25–30 laipsnių šalčiui stovint rikiuotėje... iš manęs reikalavo, kad pasakyčiau, jog nėra Lietuvos Respublikos. Kad yra tik TSRS, kad aš suklydau. Ir kai to nepasakai, stovi visas dalinys išrikiuotas ir šąla. Ir tai buvo daroma specialiai – tam, kad sukiršintų. O kadangi visi baisiai šąla, vadinasi, grįžęs į kazarmą tu būsi baisiai sumuštas, nes visas batalionas turėjo kentėti. Bet mano nuostabai, kai grįžome į kazarmą, kai nepripažinau to dalyko, tie, kurie tarnavo, sako: „Tu kietas bičas, pagarba tau.“
Šitaip apie savo patirtį privalomojoje sovietų armijoje prisimena skulptorius Kęstutis Krasauskas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, traukiantis iš privalomosios tarnybos, jis buvo suimtas ir jėga išvežtas į tolimuosius Rusijos šiaurės rytus – Čiukotką, o tiksliau – Anadyrį.
Tačiau Čiukotka buvo tik vienas epizodas iš dvejų gyvenimo metų, kurie, jo žodžiais, buvo „ne tokie, kokius norėtum nugyventi“.
Kaunas, 1988
Kęstutis – šviežiai iškeptas dailininkas restauratorius. Jis ką tik baigė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą ir ruošiasi pradėti karjerą tuometiniame Rumšiškių liaudies buities muziejuje.
Tačiau Leonidas Brežnevas dar 1967 m. atnaujino visuotinės karo prievolės įstatymą, tad jo metų jaunuoliams pasirinkimo nebuvo. Kęstutis gavo šaukimą prisistatyti į karinį komisariatą.
„Visada planavau ignoruoti, pats nenueiti į karinį komisariatą. Ir manęs ieškojo. Niekas tuo metu nežinojo, kaip išsirutulios visa situacija. Jei būčiau žinojęs, kad birželio mėnesį vyks didžiausi mitingai, kad viskas kryps į nepriklausomybės pusę, būčiau nekreipęs dėmesio į šaukimą, ignoravęs. Bet kai įteikia šaukimą – jei ignoruosi, tau gresia dveji metai disciplininio bataliono. O paskui po tų dvejų metų turi atitarnauti dar dvejus metus kaip visi. Tau gresia ketveri metai išbraukti iš gyvenimo. Tai pakvietė – pakvietė“, – pasakoja Kęstutis.
Dailininkas armijoje
1988 m. birželio pabaigoje Kęstutis pradeda karo tarnybą. Iš pradžių jis paskiriamas į statybos dalinį Rygoje, tačiau tuo metu armijoje yra didelis dailininkų poreikis. Vadovybė sužino apie jo talentą ir jam skiriama atlikti dailininko pareigas.
„Buvau pristatytas į dailininkų studiją, ir prasidėjo pirmieji Leninų paišymai. Pasirodo, kelis mėnesius niekas neperrašinėjo laikraščių ant vadinamųjų skydų. Dar buvo kažkoks plenumas įvykęs, tai man teko nuiminėti tuos skydus, plunksnele perrašinėti, daryti tą beprasmį darbą. Kad man būtų lengviau Leniną piešti, nereikėtų daryti tą patį darbą milijoną kartų, pasidariau Lenino trafaretą. Pasiimi, užštampuoji – viskas, Leninas yra“, – prisimena jis.
Kęstutis pasakoja apie sistemą, kuri sovietų armijoje buvo norma – beprasmišką hierarchiją, kurioje vietą reikėjo išsikovoti arba būti sutryptam.
„Sovietinėj armijoj buvo labai svarbu, kad būtų švaru. Jokių dulkių, grindys plaunamos po tris keturis kartus – nors viskas švaru, bet yra privaloma plauti. O santykiai… Vat kada atvažiuoji jaunas kareivis, tai pirmas krikštas – tave sumuša. Beveik kiekvieną. Mane mušė dėl to, kad dailininkas, kad fotografas, inteligentas, kad nesikeikiu. Dėl daugybės dalykų.
Sovietinėj armijoj aš suvokiau, kad jeigu esi inteligentas, jeigu bandai išsakyti kažkokią tiesą, argumentuotą tiesą – tai yra silpnumas. Laikui bėgant aš išmokau atsakyti labai paprastai – pasiimi taburetę ir duodi priešininkui į pakaušį. Rusas tą supranta kaip stiprumo simbolį, ir tu esi draugas. Suknežini kitam nosį – tu esi draugas. Vadinasi, inteligencijos negali būti. Ir tai prasideda nuo pirmos akimirkos, kai užsidaro karinio dalinio vartai“, – laiką sovietinėje armijoje prisimena Kęstutis.
Kartais užtenka vos kelių valandų pokalbio, kad susidarytum įspūdį apie žmogaus charakterį. Kęstutis atrodo švelnus ir rūpestingas – sunku patikėti, kad jaunystėje jam teko tai išgyventi. Tačiau jis prisipažįsta: armija jį pakeitė.
„Keičiasi charakteris. Prieš tai buvau vat toks džiugus, o sovietinėj armijoj paskui pats pajutau – tapau be galo žiaurus žmogus. Ir kai skaičiau Stasio Ylos knygą apie Študhofą, aš pergalvojau turėdamas tą patirtį, kad nežinau, kas būčiau konclageryje. Gal aš būčiau tas kapo, o gal tas, kuris priešinasi. Nes tu atsiduri tokiose kritinėse situacijose, kad tampi už save neatsakingas.
Ir vat ta sovietinė patirtis rodo, kad žmogiškumo prasme aš nesu tikras, koks esu. Aš norėčiau būti teisingoje pusėje, bet kaip pasielgsiu – nežinau. Nes ta kritinė situacija įvelia tave į aplinkybes, kur net turėdamas gerų ketinimų atsiduri neteisingoj pusėj. Tam, kad išgyventum, kad išvengtum problemų“, – sako Kęstutis.
„Vienas žmogus tampa žvėrimi, kitas – bandomuoju triušiu“
Kaži, ar gali į tai žvelgti kitaip, kai kasdienybėje susiduri su dedovščina – santykiais tarp kareivių.
„Jauni kareiviai turėdavo tokį terminą – dušarėk. Kai kas sugebėdavo išlipti iš to dušarėk, o kitiems visi dveji metai buvo tie dušarėk“, – sako Kęstutis.
„Dušarėk“ – tai naujokas (šauktinis) kariuomenėje, ypač pirmųjų mėnesių tarnyboje, dar neturintis patirties ir statuso.
„Toks pavyzdys. Buvo mūsų dalyje azerbaidžanietis. Jis vienintelis mokėjo valgyti taisyklingai prie stalo su peiliu ir šakute. Jo tėvai auklėjo jį be galo inteligentiškai. Jis tapo kareivių „bokso kriauše“. Vaikščiodavo į žmogų nebepanašus. Skaitant „Dievų mišką“, būtų tas „klipata“. O sovietinėj armijoj gerdavo absoliučiai viską, kas dega. Ir į mūsų karinį dalinį atvežė BF klijų“, – prisimena skulptorius.
BF klijai yra fenolio-formaldehido pagrindu pagaminti klijai, priklausantys termoreaktyvių polimerų grupei. Jie naudojami įvairiose pramonės ir statybos srityse.
„Vienas kareivis sako: „O, atvežė labai vertingą dalyką – spirito.“ Kaip tai, sakom, spirito? Dviejų šimtų litrų statinė BF klijų – plytelėms klijuoti. „Ne, – sako, – čia yra spiritas.“ Jis įpylė į puslitrį daugiau negu pusę puslitrio tų klijų, įpylė vieną trečdalį vandens, su mediniu pagaliuku išmaišė – guma susitraukė ir išsiskyrė spirito kvapo skystis. Sako: „Čia yra spiritas, galima gerti.“ Niekas nenori gerti. Tada pasikvietė tą azerbaidžanietį, pastatė, jis nenori gerti „Gerk“, – sako. Pradėjo jį mušti: „Gerk!“ Ir jis turėjo visą tą stiklinę to marmalo išgerti.
Nugriuvo po kiek laiko. Sėdi visi kompanijoj ir laukia, kas bus. Ir po kiek laiko jis atsigavo. „O, vadinasi, galima gerti.“ Atliktas bandymas su žmogum. Ir tą BF klijų statinę išgėrė per ne visą mėnesį visas dalinys. Bet bandymą padarė su azerbaidžaniečiu. Vienas žmogus tampa žvėrimi, kitas – bandomuoju triušiu. Aš dabar pats negaliu patikėti, kas vyko tuo metu, bet taip vyko“, – prisimena Kęstutis.
„Kūryboje nebesinori maivytis“
Kęstutis pažiūri į mane ir sako: „Aš jau matau iš veido, kad jums baisu.“
Bandau gintis: „Taip, baisoka, bet labai įdomu.“
Vis dėlto nusprendžiame padaryti pertraukėlę. Kęstutis mane nusiveda į savo dirbtuves, parodo savo darbus. Netgi leidžia man pačiai prisiliesti prie medžio, paskaptuoti. Paklausiu, kaip armijos metai pakeitė jo kūrybą.
„Gaila tų dvejų metų kūrybine prasme, bet negali pasirinkti. Aš nežinau, kaip būčiau kūręs, jei nebūčiau buvęs sovietinėj armijoj, bet dabar kūryba yra tokia, kokia ji yra. Ta patirtis duoda tai, jog kūryboje nebesinori maivytis – norisi paliesti tikrus dalykus. Galbūt mene vienas svarbiausių dalykų yra parodyti, koks esi didis menininkas. Galbūt. Bet kai tau jau buvo įremtas automatas į pakaušį, suvoki, kad geriau tiesiog mėgautis tuo, ką darai. Kaip poetas gali kalbėti per tekstą, taip tu gali kalbėti vaizdu. Ir tada galvoji – nesinori daugiau netikrumo. Gal tai ir keičia kūrybą. Nežinau“, – pasakoja Kęstutis.
„Jūs esat svetimoj valstybėj, Lietuvoj. Lietuva nepriklausoma.“
Į pakaušį įremtą automatą Kęstutis yra jautęs. Kauno štabe jis tarnavo iki 1989 m. kovo 27 d., tačiau dėl nusižengimų – trispalvių piešimo šalia Lenino atvaizdų – buvo perkeltas į statybos dalinį. Tarnavo Rygoje, Benėje, o prieš pat 1990-ųjų Kovo 11-ąją atsidūrė Rukloje.
Čia, kartu su kitais lietuviais, klausėsi radijo transliacijos. Ten Vytautas Landsbergis perskaitė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.
„Kai paskelbė, kad paskelbta nepriklausomybė, mes, lietuviai, pradėjom klykti nesavais balsais, rėkti. Sukilo visas kazarmas – klausia, kas nutiko. Mes sakom: „Jūs esat svetimoj valstybėj, Lietuvoj. Lietuva nepriklausoma.“ Ir tai buvo net sunku paaiškinti – kiek buvo daug jėgos, kai suvoki, kad Lietuva nuo šios akimirkos yra nepriklausoma. Tai buvo, na... nepakartojamas išgyvenimas. Ir jau kitą dieną nebeatidavinėjom karininkams jokių pagarbų.
Kareivis eidamas turi atiduoti pagarbą – priglausti ranką prie kepurės. Sustabdo karininkas, klausia: „Kodėl pagarbos neatidavei?“ Sakau: „O aš esu lietuvis.“ „A, viskas aišku.“ Aš esu lietuvis, ir man jūsų tvarka nesvarbi. Aš – nepriklausomos valstybės pilietis“, – pasakoja Kęstutis.
Pabėgimas iš sovietų armijos
Po nepriklausomybės paskelbimo, pasitaikius tinkamai progai, Kęstutis, užuot vykęs į Kaliningradą vykdyti karinės užduoties, pasinaudoja proga ir sėda į kitą traukinį – tiesiai į Aukščiausiąją Tarybą. Pasirodo, jis buvo ne vienintelis jaunuolis, nusprendęs pabėgti iš žiaurios sovietų armijos kasdienybės. Jaunuoliai traukėsi masiškai.
Aukščiausiojoje Taryboje Kęstutis pasirašo pareiškimą, kad atsisako bet kokios priklausomybės sovietų armijai ir, jei Lietuvoje būtų kuriama kariuomenė, sutinka tapti jos savanoriu.
Nors dar 1949 metais Sovietų Sąjunga buvo pasirašiusi Ženevos susitarimą, kuriame teigiama, jog okupuotos šalies piliečiai neturi būti verčiami tarnauti šalies okupantės kariuomenėje, tačiau sovietai nenorėjo paleisti kareivių. Jiems bet kuris pasitraukęs buvo laikomas dezertyru ir nusikaltėliu.
Todėl atsisakiusius tarnauti jaunuolius gaudė desantininkai. Norėdama juos apsaugoti, Aukščiausioji Taryba pasiūlė jiems prieglobstį Naujosios Vilnios ligoninėje, Raudonajame Kryžiuje.
„Viskas yra taip laikina, kad bet kokio žmogaus, kuris vilki rusišką uniformą, gaiduko paspaudimas gali užbaigti tavo gyvenimą.“
„Į Raudonąjį Kryžių iš Aukščiausiosios Tarybos mes važiavome su greitosios pagalbos automobiliu. Pakabinta Raudonojo Kryžiaus vėliava, durys be rankenų. Mes apsigyvenom su mintim, kad mums bus pristatyti pasai iš policijos komisariato, nes tas žmogus, kuris patekdavo į kariuomenę, gaudavo karinį bilietą – tai buvo vienintelis jo asmens dokumentas. O jei žmogus turi pasą, jo bet koks patrulis negali suimti. Taip savaitę buvau Raudonajame Kryžiuje. Mūsų susirinko trisdešimt aštuoni – tokie patys likimo broliai“, – prisiminimais dalinasi Kęstutis.
Nors pastatą saugojo policijos pareigūnas, tai nesutrukdė desantininkams įsiveržti. Po savaitės, vidury nakties, jie šturmavo ligoninę.
„Ir staiga durys išlekia, keli desantininkai puola prie apsaugininko, jį daužo, klykdami per visą koridorių lekia su automatais. O mes – kitame koridoriaus gale. Iš karto puolėm prie atsarginio išėjimo. Tie, kurie jau buvo išėję anksčiau, dar iki įsiveržimo, pabėgo, o kai atsidarė durys, pasidarė skersvėjis. Durys be rankenų – mes likome spąstuose. Dvidešimt vienas jaunuolis“, – prisimena Kęstutis.
„Ir tada aš spontaniškai įlekiu į tualetą – tokia mintis: o aš čia niekuo dėtas. Gal tai stresas, gal kas... Aš tada dar rūkiau. Išsitraukiu cigaretę iš kišenės, girdžiu – kažkas klykia, kažkas rėkia, pasigirsta paleista automato salvė. O aš tam tualete išsitraukiu cigaretę, užsirūkau. Ir tada įsiveržia desantininkai – paklaikusiom akim, rėkia: „Gult! Lažys!“ Ir matau kaip sulėtintame filme – ateina buožė. Parkrentu ant žemės, ir labai keistas jausmas – tave daužo buožėmis, spardo, o jokio skausmo nejauti. Galvoji: kodėl tas kūnas toks keistas? Staiga pradingsta sąmonė. Ir atsiranda tik tada, kai jau mane tempia už plaukų į kampą – dar spardo, krausto kišenes, bando pastatyti, bet kojos neklauso…“ – prisimena vyras.
Kęstutį be sąmonės ištempia į lauką, kur jau stovi sunkvežimiai – jie laukia. Į pakaušį jam įremtas automatas su užtraukta spyna. Sunkvežimis pajuda ir važiuoja ilgai. Pro brezento plyšį Kęstutis atpažįsta keletą vietų ir šitaip supranta – juos veža ratais. Po maždaug šešių valandų važiavimo jie atsiduria Kazlų Rūdoje.
„Mums buvo pasakyta: „Jūs dabar savanoriškai grįžote tarnauti į garbingąsias Tarybų Sąjungos gretas.“ Ir kai tai buvo pasakyta, tada atsirišo viskas. Tam karininkui išsakiau visus keiksmažodžius, kokius tik išmokau tarybinėj armijoj. Nes tada suvoki, kad visą tą mėšlą, kurį patyrei – kadangi tavęs nenušovė – gali jam išsakyti. Jau nebeturi baimės. Suvoki, kad viskas yra taip laikina ir kad bet kokio žmogaus, kuris vilki rusišką uniformą, gaiduko paspaudimas gali užbaigti tavo gyvenimą“, – pasakoja Kęstutis.
Gorbačiovo sprendimas
Pagal 1961 m. Tarybų Sąjungos baudžiamąjį kodeksą, būtinosios tarnybos kario dezertyravimas buvo baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki septynerių metų. Tai reiškia, kad tai galėjo laukti ir Kęstučio. Sprendimą turėjo priimti pats Gorbačiovas. Ir jis buvo priimtas.
Dar su pižamomis, juos sulaipino į karinį transportinį lėktuvą „Iljušin Il-76“.
„Pirmas nusileidimas buvo kažkur Urale – vietos nesakė. Reikėjo atlikti gamtos reikalus – tiek mums, tiek desantininkams. Tai turėjom daryti viešai, čia pat, ant asfalto, saugomi desantininkų. Ir jie tyčiojosi iš mūsų. Tada vėl sulaipino į lėktuvą, pasipildė degalų, skridome dar ilgiau. Nusileidome Jakutske. Jau žinojom, kad Jakutske, nes buvo daug sniego, šalta… Iš ryto vėl skridome ir nusileidome Anadyrio aerodrome“, – prisimena Kęstutis.
„Ten tvorų nereikia“
Anadyrio klimatas pavasarį yra be galo atšiaurus. Dėl geografinės padėties ir atvirumo Arkties oro masėms dažnai kyla stiprūs šiaurės ir šiaurės rytų vėjai, kurie gali pasiekti didelį greitį.
„Tai kai vėjas papūsdavo, atrodė, kad galima mirtinai sušalti, – prisimena Kęstutis. – Deguonies trūkumas – trisdešimt procentų. Dalinio užduotis buvo išgyventi. Kovinė užduotis. Tose sąlygose išgyventi be galo sudėtinga.“
„Kadangi aplink tundra, geresnės tvoros kalėjime ir nereikia. Gali sau gyventi namuke – kur tu nueisi, žmogau, jei iki artimiausio taško, iš kur galima susisiekti su pasauliu, yra tūkstantis kilometrų? Vienas toks neištvėrė ir išėjo. Tai už dviejų kilometrų jį rado sušalusį. Vadinasi, žmogus išėjo į tundrą ir numirė. Ten tvorų nereikia“, – sako Kęstutis.
Tarnyba, pasak Kęstučio, klostėsi gana neįprastai – karinių užduočių beveik nebuvo, o kasdienybė labiau priminė priverstinę tremtį nei kariuomenę. Tūkstančius kilometrų į visas puses – tundra ir sniegas. Tačiau kai kurie vaizdai Kęstučio atminty įsirėžė smarkiai.
„Kadangi ten buvo tankų parkas, mums buvo užduotis – kareiviai per tam tikrą laiką turėjo užkurti tanką ir vėl jį užgesinti, kad varikliai būtų veikiantys. O ten, pasirodo, kažkada buvo politinių kalinių lageris. Ir vaikštant po tą tankų parką – toks šiurpus vaizdas: lapės kažką plaukuoto graužia. Priėjęs arčiau pamačiau, kad tai – žmonių palaikai. Tai buvo tų politinių kalinių kapinės, masinė kapavietė – žmonės suguldyti kaip malkos. Lapės kažkiek atsikasa ir graužia. Kai kurių veido bruožus net gali atpažinti. O ant tų kapinių – sustatyti tankai. Tokia nepagarba žmogaus gyvybei“, – sako Kęstutis.
Čiukotkoje Kęstutis praleido beveik du mėnesius. Gegužės pabaigoje jį pasišaukė karininkas ir pasakė, kad kitu reisu galės skristi į Maskvą. Tai jis ir padarė, o iš ten grįžo traukiniu į Vilnių.
„Žiūrint šių dienų kontekste – mes buvom kurorte. “
Kodėl jį paleido – klausimas be aiškaus atsakymo. Iš vienos pusės, iki tarnybos armijoje pabaigos jam buvo likę vos keli mėnesiai. Iš kitos – jis buvo laikomas dezertyru, todėl jam galėjo grėsti žymiai ilgesnis bausmės laikotarpis. Tačiau tuo metu Lietuva jau buvo nepriklausoma. Jaunuolių situacija buvo plačiai nušviesta tarptautinėje žiniasklaidoje, o jų teisinis statusas – neaiškus. Todėl, galima sakyti, Kęstučiui pasisekė.
Prabėgus beveik trisdešimt penkeriems metams, o geopolitinei situacijai tampant vis labiau įtemptai, Kęstutis prisimena šią savo patirtį: „Žiūrint šių dienų kontekste – mes buvom kurorte. Mūsų nenušovė, nenužudė, nekankino taip smarkiai, kaip dabar kankina ukrainiečius. Dar pakankamai gerbė mūsų poziciją. Bet kai matai, kokie grįžta ukrainiečių kariai iš nelaisvės, suvoki, kad Rusijoje kompromisų ir žmogiškumo neliko.“
„Ir dar viena tiesa – tuo metu, kai buvo paskelbta nepriklausomybė, buvo didžiulė euforija, pasaulis pasikeitė. O man mama sako: „Nebūk tu naivus, Rusija nepasikeis.“ Mama buvo tremtinė. Ji daug matė. Mano senelis buvo lageryje. Mama žinojo tą istoriją. Ir aš niekaip negalėjau patikėti: „Nu ne, sakau, visas pasaulis pasikeitė, dabar viskas bus kitaip.“ Tada negalėjau patikėti, bet dabar suprantu – mama buvo teisi. Iš tiesų, ana pusė niekada nesikeičia.
Banguoja kažkiek, bet turėti vilčių, kad jie taps demokratiški?.. Turime kaimyną tokį, kokį turime – ir tikrai mums tai ramybės nesuteikia. Turime būti be galo budrūs. Tai turbūt nuo LDK laikų. Galbūt tai ir yra tas mongolų-totorių ėjimas į Europą, kuris dar tęsiasi“, – užbaigia Kęstutis.
Pasakojimo klausykitės ir LRT RADIJO dokumentikoje „Dveji metai sovietų armijoje“.
