Anapilin iškeliavus popiežiui Pranciškui, tikinčiųjų bendruomenė jį prisimena kaip išskirtinį popiežių, nešusį viltį ir šviesą. Šios popiežiaus savybės įsiminė ir jo vizitą Lietuvoje liudijusiems žmonėms. Žmonės džiaugėsi galėję paspausti Šventajam Tėvui ranką ir būti jo palaimintiems. Popiežiui Pranciškui iškeliavus Anapilin, LRT.lt prisimena jo vizitą Lietuvoje.
2013 metų kovo 13-ąją, po pusantros konklavos paros, iš Siksto koplyčios kamino pradėję rūkti balti dūmai pasauliui pranešė, kad išrinktas naujas popiežius. Juo tapo argentinietis Jorge Mario Bergoglio, vėliau pasirinkęs Pranciškaus vardą.
Jau pasirodydamas balkone jis buvo kitoks nei kiti popiežiai – nevilkėjo šermuonėlių kailiais puoštos iškilmingos raudonos skraistės ir ne pats laimino minią, o prašė žmonių palaiminimo. Nuo pirmtakų jį skyrė tik geležies, o ne aukso kryžius ir paprasti drabužiai – Popiežius Pranciškus buvo pirmas po daugiau kaip tūkstančio metų pontifikas ne europietis, pirmas popiežius jėzuitas ir pirmas Bažnyčiai vadovaujantis lotynų amerikietis.
Popiežiui Pranciškui iškeliavus Anapilin, LRT.lt prisimena jo vizitą Lietuvoje, vykusį 2018 metų rugsėjo 22–23 dienomis.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas tuomet sakė, kad Katalikų Bažnyčios vadovo apsilankymas – Lietuvos šimtmečio kulminacija.
„Manau, kad žinia, kurią jis skelbia visur, kur važiuoja, yra apie viltį. Tai priminimas, kad nesame užmiršti, kad popiežius mus mato ir myli. Popiežius primena ir tai, kad Dievas mus mato, myli, yra su mumis, kad yra kelias, vedantis į džiaugsmą ir laimę. Popiežiaus buvimas čia per Lietuvos šimtmetį bus tarsi kulminacija, kuri primins, kokią didžią dovaną mums duoda Dievas. Ta dovana yra laisvė“, – LRT RADIJUI sakė G. Grušas.
„Popiežiaus Pranciškaus paprastumas pasireiškia tuo, kad jis mato kiekvieną žmogų, nori pabūti su mumis. Vienas svarbiausių dalykų – kad priimtume popiežių su džiugia nuotaika, tarsi svečią į savo namus“, – ruošiantis popiežiaus vizitui kalbėjo Vilniaus arkivyskupas.
Atvykęs į Lietuvą, popiežius Pranciškus vyko į prezidentūrą, kur susitiko su prezidente Dalia Grybauskaite, valdžios ir visuomenės atstovais, diplomatinio korpuso nariais. Vėliau popiežius lankėsi Aušros vartų koplyčioje, Katedros aikštėje susitiko su jaunimu ir apsilankė Vilniaus arkikatedroje.
Kitą dieną popiežius iš sostinės išvyko į Kauną, kur Santakos parke aukojo Šv. Mišias. Grįžęs į Vilnių, popiežius Pranciškus aplankė Okupacijos ir laisvės kovų muziejų.
Ryšys su vaikais ir himno citavimas
Nusileidus popiežiaus lėktuvui, jį Vilniaus oro uoste pasitiko prezidentė D. Grybauskaitė ir jos vadovaujama delegacija, taip pat – mokiniai iš katalikiškų mokyklų, arkivyskupas Gintaras Grušas. Popiežių pasitikę mokiniai sakė, kad Šventasis Tėvas žavi atviru ir šiltu bendravimu ir kartais sulaužomomis taisyklėmis.
„Atvyksta tikras autoritetas, vaikai irgi tai jaučia. Dažnai, kalbant apie popiežių Pranciškų, minimas jo paprastumas ir gailestingumas. Norėčiau išskirti ir jo sugebėjimą bendrauti su jaunimu. Būtent todėl ir čia, oro uoste, popiežių pasitinka daug vaikų“, – sakė katalikiškos mokyklos direktorė.
Vėliau po susitikimo su prezidente D. Grybauskaite popiežius Pranciškus šalia prezidentūros esančioje S. Daukanto aikštėje pasakė savo pirmąją kalbą Lietuvoje.
„Tai, kad čia piligrimystę po Baltijos šalis pradedu Lietuvoje, kuri, kaip mėgdavo sakyti šventasis Jonas Paulius II, yra „tyli karštos meilės tikėjimo laisvei liudytoja”, mane be galo džiugina ir teikia vilties“, – kalbėjo popiežius, dėkodamas savo namų ir tėvynės duris atvėrusiems lietuviams.
Šventasis Tėvas sakė į Lietuvą atvykęs jai ypatingu metu, nes tada šventėme Nepriklausomybės šimtmetį. Pasak jo, pastarasis šimtmetis Lietuvai buvo paženklintas daugybe išbandymų ir kančių: kalinimų, trėmimų, net kankinystės.
Pasak jo, Nepriklausomybės šimtmečio minėjimas – tai proga stabtelti ir prisiminti visas šias patirtis, atgaivinti ryšį su tuo, kas ugdė mūsų valstybę, rasti sprendimų šiandienos iššūkiams ir žvelgti į ateitį dialogo ir vienybės su visais čia gyvenančiais dvasioje, stengiantis, kad nė vienas jų nesijaustų atstumtas.
„Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, bet žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią sielą, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ir neteisybe paversti galimybe.
Tik taip šaknys, padėjusios subrandinti vaisius, kuriais mėgaujamės šiandien, išliks gyvybingos ir sveikos. O ši tauta iš tiesų turi tvirtą sielą, kuri jai padėjo nepalūžti ir nuolat kurti“, – į susirinkusiuosius kreipėsi Šventasis Tėvas, cituodamas Lietuvos Tautiškos giesmės eilutę „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Pasak popiežiaus ši eilutė turi padėti drąsiai žvelgti į akis dabarčiai.
Ragino statyti tiltus, o ne sienas
Lietuvoje viešėjęs popiežius Pranciškus neaplenkė vienos svarbiausių sostinės šventovių – Aušros vartų. Čia jis apsilankė Aušros vartų Gailestingumo Motinos koplyčioje ir joje meldėsi Rožinio dalį.
Maldoje drauge dalyvavo Aušros vartų gatvėje susirinkusios šeimos, globojančios ar įvaikinusios vaikus, siekiančios įsivaikinti. Popiežius koplyčioje trumpai meldėsi tylomis, o po to atsisuko į žmones gatvėje ir susirinkusiems kalbėjo apie Gailestingumo Motinos svarbą bei tai, kokią tėvynę turėtume kurti.
„Ši Motina <...> yra visų Motina. Kiekviename, kuris čia atvyksta, ji mato tai, ko labai dažnai net mes patys nepajėgiame suvokti: Ji įžvelgia savo Sūnaus Jėzaus veidą, įspaustą mūsų širdyse. <...> Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris mums suteikia galimybę sutikti Dievą.“
Popiežius kartojo, kad turime kurti tėvynę, kuri pasirenka statyti tiltus, o ne sienas: „Mąstydami rožinio slėpinius, prašykime Gailestingumo Mergelės, kad būtume bendruomene, skelbiančia Jėzų Kristų, mūsų viltį, ir kurtume tėvynę, galinčią priimti visus, sugebančią iš Mergelės Motinos priimti dialogo ir kantrumo dovanas, artumo, mylinčio atleidimo ir nesmerkiančio svetingumo dovanas“, – teigė Pranciškus.
Po apsilankymo Aušros vartuose popiežius Pranciškus keliavo į Katedros aikštę ir ten susitiko su tikinčiu Lietuvos jaunimu.
Jautrus susitikimas su hospiso pacientais
Tiesa, popiežius Pranciškus pateisino spontaniško Katalikų Bažnyčios vadovo vardą – keliaudamas link Katedros aikštės, jis ne pagal oficialią programą sustojo prie hospiso palapinės, kurioje palaiminimo laukė lovose suguldyti sunkiai sergantys ligoniai. Susirinkusieji tikintieji nesulaikė ašarų ir negalėjo patikėti, kad pavyko pasisveikinti ir paspausti ranką Šventajam Tėvui.
Šalia hospiso susirinkę tikintieji nelaikė ašarų ir susijaudinimo – kai kurie visai nesitikėjo, kad popiežius iš tiesų sustos.
„Man popiežius paspaudė ranką. Nežemiškas jausmas. Turime eiti popiežiaus keliu, būti geresniais ir gailestingesni kitiems. Tai mūsų tėvynės ateitis ir gerovė“, – susijaudinusi sakė iš Alytaus atvykusi Irena.
Palaimintojo kunigo Mykolo Sapočkos hospiso įkūrėja Michaela Rak tikino, kad hospiso ligoniai viltingai meldėsi, kad popiežius sustotų.
„Kai mūsų ligoniai kalbėjo rožinį, jie tikrai širdyje turėjo viltį, kad susitiks su popiežiumi ir ta viltis jų neapleido. Ir iš tikrųjų tai įvyko. Esame be galo laimingi ir dėkingi Šventajam Tėvui“, – sakė M. Rak.
Atvykęs į Katedros aikštę, popiežius Pranciškus prisiminė ir nelengvą Lietuvos patirtį – sunaikintą Katedrą, pasklidusią visuotinę baimę, sunkią kovą dėl laisvės.
„Jūs, kaip ir ši arkikatedra, esate patyrę situacijų, kurios jus visiškai sužlugdė, išgyvenę gaisrų, po kurių atrodė, kad nepajėgsite pakilti. Ši šventovė ne kartą buvo praryta liepsnų, sugriauta, ir vis dėlto visada atsirasdavo žmonių, kurie ryždavosi ją atstatyti iš naujo, kurie nepasiduodavo sunkumams, nenuleisdavo rankų“, – sakė popiežius.
Popiežius Pranciškus skatino atsisakyti individualizmo, kuris daro mus egocentriškais, besirūpinančiais tik savo įvaizdžiu ir gerove: „Siekite šventumo pradėdami nuo susitikimo ir bendrystės su kitais žmonėmis, būkite dėmesingi jų vargams. Mūsų tikroji tapatybė yra susijusi su priklausymu tautai. Joje yra įleidusi šaknis mūsų tapatybė, mes nesame žmonės be šaknų.“
„Šventasis Alberto Hurtado sakydavo: „Jėzus ir aš – absoliuti dauguma!“ Susitikimas su Juo, su Jo Žodžiu, su Eucharistija mums primena, kad neturi reikšmės priešininko stiprumas, nesvarbu, ar laimi Kauno „Žalgiris“, ar Vilniaus „Rytas“, nesvarbu rezultatas, svarbu, kad Viešpats yra su mumis“, – Katedros aikštėje kalbėjo popiežius.
Išskirtinės Mišios ir 90 tūkst. tikinčiųjų
Kitą dieną besilankydamas Kaune, popiežius aukojo šv. Mišias. Į jas susirinko daugiau nei 90 tūkst. tikinčiųjų iš visos Lietuvos ir kaimyninių šalių, o kai kurie iš jų nakvojo po atviru dangumi ir jau nuo ankstyvo ryto laukė popiežiaus pasirodymo. Šv. Mišias aukojo daugiau nei 800 kunigų, giedojo 260 choristų.
Šv. Mišios Kauno Santakoje buvo aukojamos lotyniškai. Popiežiaus itališkai sakytas pamokslas buvo verčiamas į lietuvių kalbą. Visuotinė malda buvo lietuviška, vienas kreipinys perskaitytas ir lenkų kalba.
Kaune Šventasis Tėvas kvietė prašyti Mergelės Marijos, kad „mums padėtų pastatyti mūsų tarnystės kryžių, mūsų apsisprendimą būti ten, kur mūsų reikia, <...> kur gyvena paskutiniai iš paskutinių, kur reikalingas mūsų jautrus dėmesys atstumtiesiems, mažumoms, kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrinį polinkį nieku paversti kitą, atstumti tuos, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui“.
Į šv. Mišias žmonės atvyko iš visos Lietuvos, daugeliui kelionė į Santakos slėnį prasidėjo ankstyvą sekmadienio rytą, tačiau dalis rinkosi jau nuo šeštadienio – šildėsi bažnyčioje, o rytą pasitiko apsijuosę pledais bei pusryčiaudami.
Kai kuriems žmonėms susitikimas su popiežiumi Pranciškumi – lyg atsiradusio tikėjimo įtvirtinimas. „Nedalyvavau popiežiaus Jono Pauliaus II vizite, nes neturėjau nieko bendro su tikėjimu. Šiandien esu atsivertęs ir be šito nebegaliu įsivaizduoti gyvenimo“, – portalui LRT.lt teigė Andrius iš Kauno.
Baigęs vizitą Lietuvoje, popiežius Pranciškus išvyko į kaimynines Latviją ir Estiją.
„Popiežiaus Pranciškaus paprastumas pasireiškia tuo, kad jis mato kiekvieną žmogų, nori pabūti su mumis“, – apie popiežių šiltai atsiliepė Vilniaus arkivyskupas G. Grušas.
