Minint Vasario 16-ąją, prezidentūroje už nuopelnus ir Lietuvos vardo garsinimą apdovanoti Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiai. Tarp apdovanotųjų ir kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Kauno arkivyskupui emeritui už reikšmingą indėlį į kovą už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises bei nuolatinę pagalbą silpniausiems visuomenės nariams įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius.
– Jūsų eminencija, kuo Jums reikšmingas būtent šis apdovanojimas?
– Gyvenau ir tarnavau kaip kunigas, kaip vyskupas, negalvodamas apie visus ordinus, apdovanojimus. Buvo svarbu, kad Viešpats apdovanotų. Valstybės apdovanojimas, žinoma, brangus, bet per daug nesureikšminu. Visas mano gyvenimas buvo nukreiptas tam, kad kada nors Viešpats apdovanotų. Esu be galo dėkingas, kad tikėjimo pradmenis gavau tėvų namuose, paskui aš juos gilinau ganydamas karves ir skaitydamas religines knygas. Dar vėliau, besimokydamas kunigų seminarijoje. Mano visas gyvenimas yra pastatytas ant tikėjimo. Ir dariau tai, ką diktavo sąžinė, tikėjimas. Ir kovojant už Lietuvos ir Bažnyčios laisvę, tiesiog atrodė, kad reikia daryti tai, ką dariau, ką diktavo sąžinė. Tai toks buvo mano viso gyvenimo kelias iki dabarties.
– Yra sunkių akimirkų ir sudėtingi kartais gali būti pasirinkimai daryti taip, kaip sako sąžinė, sutiktumėte?
– Be abejo. Gyvenime, kai susiduri su sunkumais, išbandymais, jie būna didelis iššūkis. Ir tų iššūkių mano gyvenime buvo labai daug. Vieni iš didžiausių iššūkių buvo kai leidau „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Visą laiką buvo tokia padėtis, tarsi vaikščiotum ant bedugnės krašto. Kiekvieną dieną buvo galima tikėtis kratų, areštų. Kai 1983 m. buvau suimtas, atsidūriau KGB kameroje, tai pirma mintis buvo malda. Pradžioje neturėjau nei maldaknygės, nei rožinio. Vienas kalinys iš duonos man padarė rožinį. Kiekvieną dieną kalbėdavau keturias rožinio dalis. Ir šiai maldai buvau ištikimas per visą kalinimo laiką. Būdamas lageryje, prie įvairių darbų, be rožinio, dar labai buvo brangu, kai kalėjimo kameroje ir lageryje galėjau slapta aukoti mišias. Tas buvimas Viešpaties artumoje labai stiprino ir padėjo sėkmingai pereiti nelaisvės išbandymų kelią. Daug iššūkių buvo ir vėliau. Jau laisvos Lietuvos metais. Dabar kai žiūriu iš perspektyvos, kartais atrodo, kad kartais net lageryje buvo mažiau sunku nei tarnaujant laisvos Lietuvos metais. Todėl, kad ne visada ne visi tave supranta, ne visi padeda, o kartais tik pagalius kaišioja į ratus.
– O buvo tokių minčių, leidžiant „Kroniką“, kad gal nereikia tos rizikos, gal ramiau gyventi?
– Tikrai tokių minčių nebuvo. Tuo metu atrodė, kad labai yra reikalinga sovietinės valdžios engimą viešinti, kad žinotų visas pasaulis. Ir atrodė, kad jeigu pasaulis žinos ir kalbės, tada tiems engėjams bus mažiau drąsos vykdyti prievartą. Nebuvo minčių sustoti dėl pavojaus, geriau pasirinkti ramybės kelią. Tiesiog laikmetis diktavo. Tiesiog negalėjau būti kitoks, nei buvau. Tikrai jaučiausi savo viduje laisvas. Ir norėjau, kad ir tie kiti žmonės, kurie šalia manęs, kad jie irgi būtų laisvi. Na ir dabar, kai jau žvelgiu iš perspektyvos, manau, kad tie pasirinkimai buvo tikrai geri ir reikalingi. Ir jeigu reikėtų dabar pakartoti, dabar gal daug ką daryčiau geriau, nes jau yra didelė gyvenimo patirtis.
– Ar atsimenate tą akimirką, kai atėjo palengvėjimas? Kai supratote, kad pasiekėte, ko siekėte? Ar tai dar vis dar nėra pabaiga?
– Laisvė yra Dievo dovana, bet sakyčiau, kad trapi dovana. Ir niekada nei pavienio žmogaus gyvenime, nei tautos gyvenime, nei Bažnyčios gyvenime nebus tokio momento, kada jau pasiekėm laisvę ir galim ramiai sėdėti sudėję rankas. Laisvė yra Dievo dovana, kurią reikia branginti ir už kurią reikia kovoti. Pirmas pats svarbiausias dalykas tai yra kovoti, kad mes patys savo dvasia, savo vidumi būtume laisvi. Nes jei žmogus nėra laisvas savo širdyje, tai ką jis gali padaryti dėl laisvės? Todėl aš manau, kad šiandien tokia didžiausia bėda, kurią aš matau Lietuvoje, tai sekuliarizmas, kai žmonės mąsto, kad esame laisvi, svarbu turėti daug pinigų, pinigų ir panašių dalykų. Čia jau yra bėda. Žmonės savo vidumi tampa nelaisvi, o kai nelaisvi savo vidumi, tuomet koks iš jo gali būti laisvės karys? Kaip jis galės išsaugoti ir savo tautos laisvę? Mano nuomone, šiandien visi turime dėti pastangas, kad žmonėse būtų gyvas tikėjimas, kad žmonės tikrai savo dvasioje būtų laisvi. O tada visa kita susiklostys į savo vietas.
