„Buvo nurodymas sielvartingu žvilgsniu, pakreipus galvą, žiūrėti į mirusįjį. Jeigu žiūrėsi į fotografą, gausi barti, kad negerbi pašarvoto kūno“, – fotografuotis prie mirusiojo sovietmečiu buvo verčiami net vaikai. Tris paras apraudoti pašarvotą artimąjį ankštame, tvankiame daugiabučio kambaryje taip pat buvo įprasta. Pavyzdinėse sovietinėse laidotuvėse buvo draudžiama bet kokia religinė simbolika, o štai vainikai su juostomis – privalomas atributas. Nusprendę rengti religines laidotuves negaudavo nei katafalko, nei pašalpos.
Justinui iš Ukmergės 8-ajame dešimtmetyje laidotuvėse teko dalyvauti ne kartą. Nors pašnekovas tuo metu buvo vaikas, pagal to meto supratimą sėdėti tris paras prie atviro karsto, bučiuoti mirusįjį, fotografuotis prie jo vaikai buvo net skatinami. Justinas sutiko su LRT.lt pasidalinti atsiminimais.
„Lavonas trečią parą pradėjo pūstis, iš šnervių tekėjo kažkoks skystis“
„Labiausiai atsimenu šarvojimą nedideliame miesto daugiabučio bute. Iki jo durų trečiame aukšte vedė pabarstyti eglišakiai. Pats mirusysis buvo pašarvotas vadinamajame salione, atviras karstas buvo padėtas ant sustumtų stalų, o langai, sekcija uždengti antklodėmis. Įsiminė ir tai, kad šalia karsto buvo durys į tualetą. Išeidamas iš jo pamatydavai lavono veidą ir šalia karsto raudančius artimuosius.
Išnešant ir bandant pasukti karstą, jo viršus trenkėsi į laiptų turėklus ir nukrito. Visi pradėjo šaukti, verkti.
Justinas
Su mirusiuoju atsisveikinimas truko tris paras, o temperatūra tuo metu siekė maždaug 30 laipsnių karščio. Kūnas trečią parą pradėjo pūstis, iš šnervių tekėjo kažkoks skystis. Yrančio kūno smarvė buvo stipri. Gretimame kambaryje buvo įrengtas kavos staliukas. Laidotuvių svečiai ten užkandžiavo“, – pašarvojimą tvankiame bute prisimena Justinas.
Nešant karstą laiptinėje nukrito jo dangtis
Pašnekovui bene labiausiai įsiminė karsto išnešimas iš buto.
„Laiptinė buvo itin siaura, o miręs giminaitis aukštas, tad išnešant ir bandant pasukti karstą, jo viršus trenkėsi į turėklus ir nukrito nuo laiptų. Visi pradėjo šaukti, verkti. Vaizdas priminė sceną iš tragikomedijos.
Mus, vaikus, vertė pabučiuoti kelias paras karste pragulėjusį močiutės lavoną.
Justinas
Pamenu, kad grįžus iš kapinių tame pačiame kambaryje, kuris trims paroms buvo virtęs šarvojimo sale, stalai jau buvo perstumdyti, užklotos baltos staltiesės, ant jų sudėlioti karbonadai, mišrainės ir alkoholis. Dar neišsivėdėjusioje smarvėje visi tuos karbonadus ir valgė. Vyko gedulingi pietūs“, – apie to meto laidotuvių buitiškumą pasakojo Justinas.
Vaikai verčiami bučiuoti mirusįjį
Kaip vieną nemaloniausių laidotuvių prisiminimų jis išskiria mirusiojo bučiavimą.
„Mus, vaikus, vertė pabučiuoti tris paras karste pragulėjusį močiutės kūną. Taip buvo pasakyta atsisveikinti su ja prieš uždengiant karstą. Apie tai, kad bučiuodamas lavonus rizikuoji pasigauti bakteriją, niekas nesusimąstė.
Teko dalyvauti ir ne vienoje bendroje fotosesijoje prie atviro karsto. Visi susigrūsdavo keliomis eilėmis, mažesni vaikai buvo paimami ant rankų. Būdavo nurodymas sielvartingu žvilgsniu, pakreipus galvą žiūrėti į mirusįjį. Jeigu žiūrėsi į fotografą, gausi barti už nepagarbą pašarvotam. Paskui tos nuotraukos nuguldavo į specialius giminių albumus“, – nemaloniais vaikystės prisiminimais dalijosi Justinas.
Karstai iškeliami per daugiabučio langus
Pasak filosofės, sovietmečio laidotuvių tyrinėtojos dr. Nerijos Putinaitės, tradicija šarvoti miestų butuose atėjo iš kaimo. Ten jau seniai buvo įprasta atsisveikinti su artimaisiais namuose. Į miestus gyventi persikėlę kaimo žmonės šią tradiciją perkėlė į butus.
Žinomų to meto mirusių veikėjų nuotraukos atviruose karstuose buvo publikuojamos spaudoje, jų šarvojimas ir laidotuvės buvo transliuojamos per televiziją.
Dr. N. Putinaitė
„Šarvoti namuose žmones vertė ir tai, kad ne visi miesteliai turėjo šarvojimo sales arba jose nebūdavo laisvų vietų. Parapijoms buvo draudžiama teikti šarvojimo paslaugas. Dalis vengė viešų gedulo namų dėl to, kad juose buvo draudžiama šarvoti pagal religinius papročius.
Kur tada miesto gyventojui šarvoti artimąjį, kai viskas, išskyrus tavo butuką, yra valstybės nuosavybė su griežtais draudimais? O tai, kad šarvojimas daugiabučiuose nebuvo patogus… Visas sovietinis gyvenimas turėjo daug nepatogumų“, – konstatavo mokslininkė.
Su kokiomis kliūtimis tekdavo susidurti ankštuose butuose mirusiuosius šarvoti pasirinkusiems žmonės, liudija 1987-aisiais į „Panoramą“ atsiųstas skundas atsakingam komitetui. Jame Naujosios Akmenės gyventojai rašo, kad rajone nėra užtikrinamos šarvojimo paslaugos. Karstai netelpa per buto duris, todėl yra iškeliami per daugiabučio langus su kranu.
Fotografuotis šalia mirusiojo buvo normali praktika
Dr. N. Putinaitė sako, kad dar 1969-aisiais sovietinės rekomendacijos siūlė trumpinti atsisveikinimo su mirusiuoju laiką iki dviejų dienų. Vieną – pašarvoji, o kitą jau laidoji.
„Tas ilgas atsisveikinimas gal labiau susijęs su prietarais, kad per tris paras galima įsitikinti, jog žmogus tikrai miręs. Tai greičiausiai yra atėję iš labai senų laikų, kai medicina dar nebuvo pajėgi šimtu procentu konstatuoti mirties fakto“, – apie šarvojimo trukmę pasakojo pašnekovė.
Mūsų kapų garbinimas, perdėtas jų puošimas, vos ne priverstinis tvarkymas iš dalies yra sovietmečio palikimas.
Dr. N. Putinaitė
Paklausta apie sovietmečiu išpopuliarėjusią tradiciją visai giminei fotografuotis prie atviro karsto, dr. N. Putinaitė sako:
„Sovietų Sąjungoje mirusiojo kūno demonstravimas buvo kitaip suprantamas nei dabar. Miręs kūnas buvo labiau visuomeninis, o ne personalinis. Dabar fotografuoti mirusį ir jį demonstruoti laikoma nepagarba mirusiajam, jo asmeniškumo pažeidimas. O sovietmečiu tai buvo norma.
Pavyzdžiui, žinomų to meto mirusių veikėjų nuotraukos atviruose karstuose buvo publikuojamos spaudoje, jų šarvojimas ir laidotuvės buvo transliuojamos per televiziją.
Tai buvo traktuojama, kaip mirusiojo pagerbimas, normalus reiškinys. Todėl ir paprasti žmonės kopijavo nuotraukų darymą prie karsto ir jų išsaugojimą albumuose, taip pabrėždami mirusiojo svarbą. Ir kuo daugiau dalyvių stovi prie karsto – tuo mirusysis reikšmingesnis“, – apie makabrišką to meto laidotuvių tradiciją pasakojo filosofė.
Kuo didesnis paminklas – tuo svarbesnis mirusiojo statusas
Anot filosofės, sovietmečiu Lietuvoje įsitvirtino naujas santykis su mirtimi. Atsirado mirusiojo garbinimas, idealizavimas. Jo išskirtinumo pabrėžimas buvo stipriai išpūstas, sureikšmintas. Labai stipriai akcentuojamas emocinis santykis su mirusiuoju.
„Net šiandien mūsų kapų garbinimas, perdėtas jų puošimas, vos ne priverstinis tvarkymas iš dalies yra sovietmečio palikimas.
Tarpukaryje Visų Šventųjų diena buvo minima gerokai kukliau, kartais net neinant į kapines, o mirusiuosius pagerbiant bažnyčioje mišių metu.
O štai sovietmečiu buvo nuspręsta per Vėlines rengti oficialius minėjimus kapinėse su daugybe propagandiniais užrašais išmargintų vainikų, amžinąja ugnimi. Taip buvo siekiama sureikšminti, heroizuoti mirusius už sovietų valdžią, kitus propagandai naudingus žmones“, – dėstė pašnekovė.
Mokslininkė mano, kad iki dabar kai kuriems mirusiesiems statomi gigantiški granitiniai antkapiai taip pat sovietmečio tradicija.
„Antkapio dydis ir brangumas sovietmečiu buvo siejamas su mirusiojo nuopelnais sovietinei valdžiai. Net buvo speciali komisija, kuri nuspręsdavo, kokio dydžio antkapio nusipelnė vienas ar kitas politinis veikėjas.
Šį požiūrį perėmė ir eiliniai žmonės. Kuo didesnis paminklas – tuo svarbesnis mirusiojo statusas. Vyko savotiškas rungtyniavimas renkantis antkapio dydį“, – pasakoja dr. N. Putinaitė.
Pasak jos, žmonėms nebuvo leidžiama statyti kryžiaus formos antkapių, todėl jie įsigudrino religinę simboliką išgraviruoti antkapio akmenyje. Žinoma, tai darydavo meistrai už antkapių gamyklos sienų. Privačiai.
Kapai skendo vainikuose
Dar vienas naujai atneštas sovietmečio laidotuvių atributas, anot pašnekovės, vainikai.
„Tarpukario Lietuvoje egzistavo metaliniai vainikai, bet jie buvo labai brangūs, todėl neturėjo didelės paklausos. Buvo reti.
Sovietmetis Lietuvoje labai išpopuliarino žolių vainikus su užrašais išmargintomis juostomis. Jie tapo pagrindiniu laidotuvių atributu, privalomu atsinešti į laidotuves. Įmonės buvo skatinamos užtikrinti jų gamybą. Net Ministrų Taryba buvo nurodžiusi auginti gėles ir žalumynus gedulo vainikams gaminti.
Aštuntajame dešimtmetyje kapai jau skendo vainikuose. Ir ne tik partinių veikėjų, bet ir paprastų žmonių“, – pasakoja dr. N. Putinaitė.
Nori laidoti pagal religines apeigas – negausi nei katafalko, nei pašalpos
Mokslininkė paaiškina, kad sovietinė valdžia į piliečių laidotuves nemenkai kišosi. Visos šarvojimo paslaugos buvo paimtos į valstybės rankas.
„Visų pirma, buvo siekiama panaikinti bet kokias religines apraiškas šarvojimo, laidojimo apeigose. Atitolinti nuo Bažnyčios. Pavyzdžiui, buvo griežtai draudžiama šarvoti koplyčiose.
Buvo steigiamos šarvojimo salės, kuriose buvo draudžiama bet kokia religinė simbolika. Jokių kryžių, kunigų ir religinių giesmių. Viešos salės tapo įrankiu valdyti laidojimo procesą. Buvo plačiai propaguojama, kad būtent nereliginių laidotuvių metu reiškiama išskirtinė pagarba žmogui. Valstybė reguliariai leido rekomendacijas, kokios turi būti pavyzdinės, nereliginės laidotuvės.
Pavyzdžiui, religinius giedojimus pakeitė pučiamųjų orkestras. Šarvojimo salėje turėjo skambėti su partija suderinta klasikinė muzika“, – apie sovietų valdžios pastangas reguliuoti apeigas pasakojo dr. N. Putinaitė.
Karstai buvo tapę deficitu.
Dr. N. Putinaitė
Spaudimas atsisakyti religinių laidotuvių 7-ajame dešimtmetyje buvo itin pagavęs apsukas.
„Pavyzdžiui, žmonės, nusprendę rengti religines laidotuves, negaudavo katafalko, mirusiojo pašalpos. Buvo atvejis, kai Kauno instituto studentai nuvyko į bendrakursio laidotuves. Paaiškėjo, kad jos religinės. Vėliau jie sulaukė sankcijų. Pasitaikė atvejų, kai į tokią viešą šarvojimo salę atėjęs kunigas irgi sulaukė didelių nemalonumų“, – pasakojo sovietmečio tyrinėtoja.
Dr. N. Putinaitė sako, kad visi karstai, vainikų juostos buvo gaminami griežtai be religinės atributikos. Tam tikrais laikotarpiais karstai buvo tapę deficitu. Jų trūko. Žmonės skundėsi prasta laidojimo prekių kokybe, pasiūla buvo labai ribota.
