Legendinis Kauno policijos pareigūnas Dalius Mackela šiandien savo gyvenimo patirtį perduoda jaunesnei kartai. „Yra veiklos – žygiai, stovyklos jaunimui, jaunimo užimtumas. Kartais atsiranda grupių, kurios nori pasivaikščioti su manimi po mišką, pažinti, pabūti, praleisti laiką prasmingai“, – pasakoja stovyklą berniukams įkūręs D. Mackela.
Spalvinga paauglystė privedė prie noro tapti policijos pareigūnu
Anot pašnekovo, stovykloje skatinamas bendradarbiavimas ir gamtos pažinimas.
„Tai yra tai, ko aš pats norėjau, bet nekraunu niekam naštos ant pečių, kad tu privalai tai daryti. Tie žmonės patys mane susiranda. Mes darome elementariausius dalykus – nuo laužo užkūrimo iki gamtos pažinimo. Tai yra tai, kas tikra“, – teigia jis.
Paties paauglystė, kaip sako D. Mackela, buvo susijusi su įvairiais pasirinkimais ir išbandymais.
„Paauglystė yra susijusi su daug dalykų – pasirinkimais, išbandymais. Išbandymas savęs – ar turi identitetą ir savo nuomonę, ar eini su chebra ir su mase. Kažkuriuo laikotarpiu man buvo pakeliui su mase. Chebroje tu jautiesi stipresnis, sugalvoji kažkokių minčių, jas bandai realizuoti. Ne visada tos mintys būna teigiamos. Buvau nuėjęs per toli, kad iš tikrųjų spaudė sąžinę. Tos pasekmės buvo išgyventos mano tėvų ir pagalvojau, kad jie tikrai nėra to verti taip mane mylėdami“, – aiškina pareigūnas.
D. Mackela prisimena į atmintį įsirėžusį pareigūno apsilankymą jo namuose. Tuo metu, kaip tikina jis, išgelbėjo brolio kauptas žurnalų rinkinys.
„Tuo metu atėjo pareigūnas į namus apklausti. Žinojau už ką, tik nežinojau už kurį kartą. Tėvų paprašė, kad pabūtų virtuvėje, mane uždarė kambaryje. Paaiškino, kad puikiai suprantu, jog tai viskas. Tai labai slėgė. Pareigūnas pradėjo pildyti dokumentus. Mano brolis turėjo žurnalą, kur galėjai išsikarpyti, daryti laivus, lėktuvus, tankus. Pareigūnas pamatė ir paklausė, ar mano daryta. Kadangi ten buvo mano brolio kambarys, pasakiau, kad ne mano, o brolio. Sako: „Gal šešto mėnesio turi?“ Mano brolis buvo pedantas, atidariau stalčių ir pareigūnas paklausė, ar gali nusipirkti. Sakau: „Imkit dovanų, dėde.“ Jis pasiėmė ir išėjo, o aš likau sėdėti kambaryje. Tada supratau, kad brolio buvimas mane gelbėjo“, – teigia D. Mackela.
Pašnekovas neslepia, kad būtent tada kilo noras tapti policijos pareigūnu. „Pradėjau vengti tam tikrų susibūrimų, išėjimų. Pasirinkimas buvo paprastas – kaip paauglys norėjau daryti gera. Pagalvojau, kad gal reikia tapti pareigūnu. Tai buvo šovimas į visiškai kitas paraštes iš savo esamos padėties. (...) Kiekvienas pasirinkimas turi pasekmių, tai pasirinkau būti geru“, – pasakoja jis.
Kaip sako D. Mackela, pasirinkimas tapti pareigūnu tuo metu buvo itin nepopuliarus. O kiemo draugai nuėjo ne tik klystkeliais, bet ir įvykdė kraupų nusikaltimą.
„Tais metais, kai stojau į policiją, mano kiemo draugai buvo sulaikyti už ypač sunkų nusikaltimą. Jie važiavo trise, norėjo atimti 5 tūkst. dolerių, nes draugas pardavė butą. Bet kadangi pasimaišė sugyventinė, kuriai buvo 17 metų ir buvo nėščia, ją nušovė ir nušovė bičiulį. Tada grįžo tos merginos paauglys brolis ir jį nušovė. Tai viena iš mano aplinkos istorijų, kai tuo metu rinkausi labai nepopuliarų, nemadingą dalyką – tapti pareigūnu“, – prisimena jis.
Skaudi vyresnio brolio netektis
Vyresnio brolio netektis, anot D. Mackelos, tapo skaudžiausiu išgyvenimu jo šeimai. „Jo išėjimo istorija buvo tokia, kad jis buvo užsiėmęs darbais ir per mažai skyrė laiko sau. Jį ištiko liga, kuri dažnai būdinga žmonėms, labiau vartojantiems alkoholį, – pankreatitas. Pas jį to nebuvo, bet buvo greičiausiai diabetas, kuris sudegino kasą. Brolis pateko į reanimaciją. Jis man paskambino, o kai skambina, tai ne šiaip sau. Jis sako: „Daliau, man blogai.“ Brolis buvo atvežtas greitosios medicinos pagalbos į Santariškes. Tuo metu jis dar nebuvo reanimacijoje“, – išgyvenimais dalijasi pareigūnas.
Jis neslepia, kad šeima gyveno viltimi ir tikėjo, kad viskas klostysis gerai, tačiau brolio gyvybė užgeso po pusmečio reanimacijoje.
„Sustojau degalinėje ir nupirkau du žurnalus: vieną apie žvejybą, kitą apie automobilius, kas jam visiškai neimponavo – kad pralinksminčiau brolį. Jis kentė labai didelius skausmus, kitą dieną jį prižiūrėjo reanimacijoje. Ten jis išgulėjo 170 parų ir užgeso. Ta mirtis buvo nelengva. Nelengva artimiesiems, kurie stebėjo. Gyvenome viltimi, kad viskas bus gerai. Deja, jis išėjo, bet paliko labai daug savęs mums. Jam buvo 45-eri“, – neslėpdamas emocijų pasakoja D. Mackela.
„Gyventi šiandien, džiaugtis mažais ir dideliais dalykais, vertinti žmones“
Pareigūnas tikina – brolis juo didžiavosi. D. Mackelos teigimu, brolis paliko didžiausią pėdsaką jo gyvenimo pasirinkimuose.
„Žinau, kad jis didžiavosi manimi. Vyrams sunku pasakyti komplimentą vienas kitam. Jo dėka viskas, kas [vyko – LRT.lt] toliau, gyvenime paliko labai stiprų pėdsaką. Jis tai puikiai žino, bet niekada to neakcentavo. Man patiko, kaip tėtis ir brolis mane auklėjo vaikystėje – man būdavo paaiškintos aplinkybės ir pasakyta, kad galiu rinkis, ką noriu“, – dėsto jis.
D. Mackela sako, kad po netekties gyvenimas įgavo kitą prasmę. Vyras suvokė, kad reikia džiaugtis kiekviena akimirka.
„Gyvenimas yra labai laikinas dalykas ir reikia gyventi šiandien. Jeigu tu kažką suplanavęs labai tolimoje ateityje, tai perspektyvoje gali būti taip, kad tai liks tik planas. Gyventi šiandien, džiaugtis mažais ir dideliais dalykais, vertinti tuos, kurie yra šalia tavęs. Nepamiršti padėkoti, paskambinti kitiems, dėmesį rodyti čia ir dabar“, – pasakoja pareigūnas.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Goda Ponomariovaitė
