Vaidas Navickas Lietuvos politikoje ilgai neužsibuvo. Su socialdemokratais nepatekęs į Seimą ekonomistas kelerius metus dirbo premjerės Ingridos Šimonytės patarėju, o po to grįžo namo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur šiuo metu ruošiasi tarptautinių santykių magistro studijoms.
Ką V. Navickas suprato per tuos 4-erius metus, kuriuos, kaip pats sako, „ištvėrė“ Lietuvoje?
„Kažkam ateiti iš išorės, nepademonstravus savo šimtaprocentinio lojalumo, labai sudėtinga“, – interviu LRT.lt sakė jis.
Pašnekovas pesimistiškai nusiteikęs ir dėl Lietuvos ateities perspektyvų.
„Šita Vyriausybė buvo ta, kuri turėjo didžiąsias problemas išspręsti. Kadangi to padaryti nepavyko, dabar esame labai pažeidžiamoje padėtyje, kalbant apie socialinę ir gynybinę sritį“, – svarstė V. Navickas (48 m.).
– Vaidai, jūs gimęs ir užaugęs Lietuvoje, bet aukštąjį mokslą baigėte JAV, turite fizikos ir ekonomikos magistro laipsnius, iki 2019 m. dirbote ir užėmėte aukštas pareigas didelėje korporacijoje. Tačiau nusprendėte grįžti į Lietuvą. Kodėl?
– Paprasčiausiai susidomėjau Lietuvos politika ir jaučiau, kad galėčiau kažkuo ten prisidėti. Dar tebedirbdamas San Franciske investicijų valdymo įmonėje „Charles Schwab“ pradėjau reikštis lietuviškame feisbuke. Nuo to prasidėjo mano politinė karjerytė.
Mačiau dvi grėsmes. Pirma, 2016 m. buvo išrinktas Donaldas Trumpas ir buvo gandų apie galimą JAV pasitraukimą iš NATO. Man kilo klausimas, ką tada reikėtų daryti su Lietuvos gynybos politika? Antras klausimas buvo susijęs su ekonomine politika, nes matėsi, jog judame žlungančios valstybės link, neinvestuodami tiek, kiek reikia į savo viešąsias paslaugas.
Man atrodė, kad surėmus pečius su kitomis politinėmis jėgomis Lietuvoje būtų įmanoma tai ištaisyti. 4-erius metus ištvėriau Lietuvoje, sau įsirodžiau, kad tų dalykų pataisyti nebuvo įmanoma.
4-erius metus ištvėriau Lietuvoje, sau įsirodžiau, kad tų dalykų pataisyti nebuvo įmanoma.
– Su socialdemokratais dalyvavote Seimo rinkimuose, nesėkmingai. Kaip manote, kodėl?
– Mano asmeninis rezultatas buvo toks, koks buvo. Kandidatavau Pilaitės ir Karoliniškių apygardoje, kur buvau gavęs vienmandatę. Tai buvo mano gimtoji apygarda. Aš ten norėjau kandidatuoti ir likau penktas. Aukščiau buvę keturi kandidatai visi pateko į Seimą (Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Saulius Skvernelis, Ieva Pakarklytė, Eugenijus Gentvilas). Sakyčiau, neblogus turėjau varžovus toje apygardoje, tai ir rezultatas visai neblogas, Pavyzdžiui, Vytautą Sinicą aplenkiau.
Man atrodo, įdomiausias klausimas buvo dėl socialdemokratų pasirodymo. Nes ten buvo tokia atsinaujinimo retorika, jie buvo pasitraukę iš koalicijos su Ramūno Karbauskio valstiečiais-žaliaisiais, buvo suskilę. Atrodė, kad yra vakarietiškos kairiosios partijos galimybė. Net ir konservatoriai grąžė rankas, kad Lietuvoje labai reikėtų normalios kairiosios jėgos. Galvojau, kad galima Lietuvoje iš tų postkomunistinių socialdemokratų padaryti kažką naujesnio. Dabar supratau, kad Lietuva nėra labai vakarietiška.
Dabar supratau, kad Lietuva nėra labai vakarietiška.
Beje, dar buvau užsiminęs ir Ingridai Šimonytei dalyvaudamas rinkimuose – ar ne puiku būtų kažkokią vaivorykštinę koaliciją sudaryti po rinkimų ir išspręsti esminius skaudulius? I. Šimonytė tuomet sakydavo, kad reikia naujo socialinio kontrakto. Jis turbūt ir turėtų būti sutartas tarp kairės ir dešinės. Dabar žinau, kad tai buvo naivu, kvaila tokį projektą pasiimti. Manau, kad bent jau išmėginome. Kiek nusisekė, tiek. Gal kažkas kitas padarys geriau.
– Kaip suprantu, I. Šimonytė pakvietė jus dirbti patarėju, ar ne? Kaip tai įvyko?
– Buvome su ja porą kartų susirašę, tuo metu buvo kovido krizė. Turėjau pasiūlymų, žiniasklaidoje rašiau dėl paskolų moratoriumo. I. Šimonytė buvo mane pasikvietusi prisijungti prie Ekonomikos komiteto posėdžio Seime. Buvome šį tą kartu padarę dar tada, kai konservatoriai buvo opozicijoje. Prisijungiau prie Ingridos komandos po rinkimų.
Taip pat skaitykite
– Dirbote su, atrodytų, amžinais priešais – tiek socdemais, tiek konservatoriais – ar toks konkuravimo tarp partijų įvaizdis nėra tikslus?
– Turbūt yra kažkokia vyresnio amžiaus rinkėjų grupė, kurioje ta Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio priešprieša tebėra gyva. Bet aš manau, kad jau daug laiko praėjo nuo tų laikų. Ypač jaunimui, kurie tada dar nebuvo gimę, o dabar balsuoja, ta skirtis nėra aktuali.
Vis dėlto, manyčiau, kad mūsų politinės partijos yra nomenklatūrinės. Andrius Kubilius padarė neblogą pertvarką konservatorių viduje ir tuo metu atėjo jaunesnių. Ji dabar yra transformuota, tapo jaunimo ir didmiesčių partija.
O socialdemokratų partija tebeliko nomenklatūrine tų pačių žmonių partija, kokia buvo nuo senų laikų. Manyčiau, kad yra nuoširdžios inercijos, kai Vilija Blinkevičiūtė pareiškia, jog su Remigijumi Žemaitaičiu į koaliciją eitų, bet, gink Dieve, su konservatoriais neitų. Manau, ji tai sako nuoširdžiai.
– Jums pačiam nebuvo nejauku, kad iš pradžių vienoje stovykloje buvote, o po to į kitą perėjote?
– Niekada savęs taip nemačiau, kad būčiau kažkieno stovykloje. Nebuvau socialdemokratų partijos narys, nesu konservatorių partijos narys. Pabuvęs su jais dabar matau, kad socialdemokratų partija (tai matysime ir dabar rinkimuose) yra nykstanti. Ar kas nors galėtų išvardinti 14 socialdemokratų, kurie galėtų užimti ministrų pareigas kitoje vyriausybėje? Dar nesu matęs tokio sąrašo.
Kiek mačiau, ten yra daugiau toks gero laiko praleidimo drauge būrelis. Sąskrydžiai, žygiai miškuose, o ne politikų ar ideologinių pažiūrų aptarimai. Tikrai ne ekonominės ar užsienio politikos formavimo partija. Jie nori gerai kartu praleisti laiką, nieko neužgauti ir tikėtis, kad tada juos išrinks rinkėjai, nes ant kitų bus užpykę.
Ten (pas socialdemokratus – LRT) yra daugiau toks gero laiko praleidimo drauge būrelis. Sąskrydžiai, žygiai miškuose, o ne politikų ar ideologinių pažiūrų aptarimai.
Man atrodo, ekonominė socialdemokratija yra perėjusi į konservatorių partiją. Visiems juokaudamas sakau, kad Mykolas Majauskas buvo mano mėgstamiausias socialdemokratas Seime. Nes tai, kokią ekonominę politiką jis Biudžeto ir finansų komitete bandė formuoti, buvo gana centro kairės. Matau to ir daugiau Tėvynės sąjungoje.
Man tai suprantama, nes A. Kubiliaus reforma siekė padaryti didelę skėtinę organizaciją. Kadangi Lietuvoje niekas nenori būti kairysis, tai pasivadino centro-dešiniąja partija, bet padarė tokią „didelę palapinę“, kurioje yra ir radikalus liberalas dabartinis žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, ir buvo M. Majauskas, kuris galėtų būti visai neblogas socialdemokratas kitoje valstybėje.
Dėl to, net ir po visų šios partijos būnant valdžioje padarytų klaidų, palaikymas jai apklausose vis tiek yra nemenkas. Jie užgriebia labai didelį spektrą politinių pažiūrų ir ideologijų.
Mykolas Majauskas buvo mano mėgstamiausias socialdemokratas Seime.
– Iš pradžių dar buvo rinkimų etapas – ką apie Lietuvos politiką supratote rinkimų kampanijos metu? Galbūt jau vėliau reflektavote apie kitus politikus (tuo metu partijos pirmininku buvo Gintautas Paluckas), bendražygius, kovą su konkurentais, darbą su rinkėjais?
– Prisimenu savo pirmą reakciją, kai socialdemokratai gavo aštuonias vietas daugiamandatėje. Aš likau 14-as, buvau įrašytas 15 numeriu. Pagalvojau, kad bandžiau įkalbėti žmones balsuoti už G. Palucką, o žmonės protingi ir tokių nerenka į valdžią.
Bent man per rinkimus buvo vilties momentas. Naiviai į tai žiūrėjau, nes tikėjau, kad TS-LKD yra į Lietuvos valstybės interesą orientuota politinė jėga. Rinkimų baigtis, nors pačiam buvo skaudi, galvojau, kad dar galima padaryti gerų darbų Lietuvos valstybei.
Bandžiau įkalbėti žmones balsuoti už G. Palucką, o žmonės protingi ir tokių nerenka į valdžią.
– Ar premjerės patarėjo darbas buvo įdomus? Kaip jis atrodo, ką veikėte kasdien?
– Tai turbūt buvo pats įdomiausias darbas, kokį kada nors esu dirbęs. Pamačiau, kaip funkcionuoja mūsų konstitucinė santvarka. Sakau labai nuoširdžiai. Esame teisinė valstybė ir viskam yra nustatyti procesai, kokie yra pasidalijimai tarp Seimo, Vyriausybės ir pan. Vyriausybės kanceliarijoje matosi visų ministerijų darbas.
Mano pareigos ten buvo patarėjas ekonomikos ir inovacijų klausimais, bet nubrėžti liniją, kur baigiasi energetika ar žemės ūkis, o kur prasideda ekonomika, sudėtinga. Aš ten labai daug įvairių dalykų mačiau. Pavyzdžiui, jei mes iš tiesų norėtume pereiti prie aukštos pridėtinės vertės ekonomikos, švietimas būtų labai svarbus. Daug tuo domėjausi.
Dar pastebėsiu, kad labai skiriasi vadovų stilius. Aš nebuvau vienas tų artimiausių patarėjų. Jei patarėjų komanda būtų Saulės sistema, tai aš buvau Plutonas, su labai tolima ir ekscentriška orbita. Nebuvau arčiausiai saulės. Paskui nusprendžiau, kad nekūriau tiek daug vertės Lietuvai, kad pasilikčiau iki galo ir gaučiau atlyginimą iš mokesčių mokėtojų lėšų už tai, ką ten sugebėjau padaryti. Yra gana rutininio darbo: įvairios atrankos, vyksta pokalbiai su kandidatais. Jei nesi žmogus artimiausioje sprendimų priėmėjo aplinkoje, tuomet įtaka labai ribota.
Jei patarėjų komanda būtų Saulės sistema, tai aš buvau Plutonas, su labai tolima ir ekscentriška orbita.
Pavyzdžiui, nežinojau, kad yra ruošiama mokesčių reforma. Sužinojau dieną prieš viešai paskelbiant. Man finansų viceministrė Rūta Bilkštytė parašė el. laišką, kad nori pristatyti mokesčių reformą, kuri bus viešinama rytoj. Nelabai žinau, kaip galima imti atlyginimą iš mokesčių mokėtojų ir vadintis patarėju premjerei ekonomikos klausimais ir nieko nežinoti, nebūti įtrauktam į mokesčių reformos planavimą. Savo politinėje kampanijoje (dabar žinau, kad tai buvo kvaila) daug reiškiausi mokesčių klausimais. Supratau, kad mano indėlio nelabai reikia tam darbui.
Nežinojau, kad yra ruošiama mokesčių reforma.
– Ar jūsų bėda, kad nežinojote, ar Finansų ministerijos, kuri tartum paslapčia nuo premjerės patarėjo rengė mokesčių reformą?
– Teisingo atsakymo nežinau ir nežinosiu. Bet man labai įdomus buvo šis momentas. Sakyčiau, kad tai turbūt yra galios dalykai, noras turėti siaurą ratą, kuris žino, kas bus pasiūlyta. Tai visiškai suprantama, nes tai mažina tikimybę, jog dalykai nutekės ir paskui bus iškritikuoti viešai prieš reformą paskelbiant oficialiai.
Dar galbūt yra lietuviškas nacionalinis charakteris, kad žmogus gauni kažką pavairuoti. Tai R. Bilkštytė gavo 4-erius metus pavairuoti Lietuvos mokesčių sistemą. Turbūt yra lietuviška ir žmogiška nenorėti dalintis vairu su kažkuo kitu.
R. Bilkštytė gavo 4-erius metus pavairuoti Lietuvos mokesčių sistemą. Turbūt yra lietuviška ir žmogiška nenorėti dalintis vairu su kažkuo kitu.
Vadybos mokymuose yra kalama į galvą, kad komandos priima geresnius sprendimus nei pavieniai žmonės gali padaryti. Jei kažkas nėra patyręs vadovas, turi instinktą priimti sprendimus siaurame rate. Manau, susidėjo nemažai dalykų, kurie paskui ir nutempė į dugną tą mokesčių reformą.
Jei ją ruoši taip, kad ji yra nežinoma netgi Vyriausybės kanceliarijoje, tada neturi jokių sąjungininkų, kurie paskui galėtų ją nešti į žiniasklaidą, aiškinti, apginti. Aš kadangi prie jos neprisidėjau, jokio savininkiško jausmo jai neturiu. Dabar net neprisimenu detalių, bet nei aš su ja sutikčiau, nei galėčiau ginti viešojoje erdvėje.
Taip pat skaitykite
– Ar buvo dar dalykų, kurie nustebino dėl to, kas iš tikro vyksta Gedimino prospekte? Kaip kuriami įstatymai? Kaip atrodo valdžios darbas iš vidaus?
– Viena vertus, jis atrodo teisingai, nes esame teisinė valstybė. Viskam yra teisinės procedūros, kurių tikrai niekas nepažeidžia. Teisėkūros darbas veikia taip, kaip Konstitucija ir įstatymai juos apibrėžia.
Kitas dalykas, kaip sprendimai yra priimami ir kieno interesai paskui išlenda politikoje, kuri yra to proceso padarinys. Juk tai yra ir politinių interesų lauko dalykas – kas yra nusprendžiama.
Ten mane yra nustebinęs kai kurių dalykų radikalumas. Daug rašiau apie imigracijos liberalizavimą, buvo Vyriausybės paimtas sąrašas pakeitimų, kurių norėjo lobistai. Iš esmės dauguma tų pageidavimų buvo labai greita tvarka įrašyti į įstatymą, buvo subalsuota Seime ir turime dabar, ką turime.
Sudėtingiausias darbas teisėkūroje yra numatyti visas galimas kurio nors teisės akto pasekmes. Turi turėti gerą vaizduotę, kaip įvairios visuomenės grupės ar priešininkai ir pan. galėtų pasinaudoti juo ne taip, kaip tu nori. Turi iš anksto užkardyti. Brandžiose demokratijose tam skiriama daug laiko. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos teisėkūros procesas yra labai biurokratizuotas, daug metų užtrunka, kol sprendimas yra priimamas. Tačiau tai puikiai suprantama, nes numatyti visas galimas pasekmes ir jas užkardyti labai sudėtinga. Lietuvoje mes to nedarome ir tai mane nuliūdino.
Beje, dėl to turime įstatymų pataisų malūną. Nes neapgalvotus įstatymus paskui reikia taisyti.
– Viešojoje erdvėje daugiausiai jūsų pasisakymų yra kritikuojant Lietuvos imigracijos politiką. Kodėl? Kodėl tai problema?
– Kai esi patarėjas, reikia labai atsargiai turėti savo asmeninę nuomonę. Aš dėl daug dalykų nesireiškiau, bet dar dėl gynybos buvau susipykęs su Arvydu Anušausku.
Taigi, šios Vyriausybės buvo padaryta didžioji imigracijos liberalizacija. Buvo 2022 m. birželį priimtas tas įstatymas. Duomenys dabar jau rodo, kad leisdami neribotą pigios darbo jėgos imigraciją pasiuntėme rinkai signalą, jog investuoti į darbo našumo didinimą nereikia ir neapsimoka, „galit vežti kiek norite pigios darbo jėgos“. Tai yra grynai šios Vyriausybės ekonomikos politikos vaisius. Darbo našumo augimo kreivė pradėjo linkti žemyn.
Darbo našumo augimo kreivė pradėjo linkti žemyn.
Mano supratimu, taip ne tik atbaidėme investicijas į automatizavimą, darbo procesų našumo didinimą ir pan., bet ir auginame ekonomikos sritis, kurios darbo užmokesčiui kylant būtų apmirusios arba išsikėlusios į kitas šalis. Vietoj to davėme pliūpsnį naujos pigios darbo jėgos.
Taip pat skaitykite
– Bet juk reikia darbo rankų, kurios imtųsi pavežėjų, maisto išvežiotojų darbų, kuriuos dabar atlieka, pavyzdžiui, žmonės iš Vidurinės Azijos. Kitu atveju šios paslaugos būtų brangesnės.
– Taip, tai yra politinis pasirinkimas. Kas yra svarbiau, ar pigūs santechnikai ir statybininkai, ar lietuvių kalbos išsaugojimas, atlyginimų augimas ir pan.? Man nuostaba kilo, kad Vyriausybė buvo įsirašiusi į savo programą priemones, kaip jie nori didinti aukštos pridėtinės vertės dalį Lietuvos ekonomikoje, o iš tiesų ekonominė politika buvo priešinga.
Būtent dėl to viešai komentavau, nes tie veiksmai lenkėsi su tarp koalicijos partnerių sutarta Vyriausybės programa. Aišku, Lietuvoje yra logistikos verslas, kurį valdo turtingiausi šalies žmonės, milijardieriai. Tada man visai suprantamas tas imigracijos liberalizavimas, nes transporto sritis gyvena grynai darbo užmokesčio arbitražo principu. Jei pigios darbo jėgos importas nebūtų leistas, tada nebeliktų mūsų milijardierių su „girtekomis“.
Tie veiksmai lenkėsi su tarp koalicijos partnerių sutarta Vyriausybės programa.
Suprantu, kai stambūs verslai turi politinę įtaką Vyriausybėje ir gauna sau palankius sprendimus. Tada tiems, kam svarbus pigus maisto vežimas, pigūs „boltų“ vairuotojai, turbūt džiaugiasi mūsų imigracijos politika. Tie, kam tai nepatinka, gali rinkimuose išsirinkti kažkokią kitą partiją, kuri siūlytų kitokį sprendimą. Vis dėlto, sutinku, kad Lietuvoje yra populiaru turėti pigias paslaugas ir per daug negalvoti apie lietuvių kalbos išsaugojimą, gynybines grėsmes, kurios kyla iš tos masinės imigracijos.
– Ar buvo dar kažkokių Lietuvos ekonominės politikos problemų, kurias matėte, bet galbūt neleidote sau jas pakritikuoti viešai?
– Daugiau tokių baisių dalykų, kaip ką mes padarėme su imigracija, aš nemačiau. Manau, kad galima ginčytis dėl bankų solidarumo mokesčio, bet tai ginčas, kur abi pusės teisios. Reikėjo pinigų gynybai, dėl to buvo nuspręsta nusausinti bankų pelną. Tas suprantama. Kita vertus, verslas paskui skundžiasi, kad negali gauti paskolų. Visi laukiame, kol koks nors naujas bankas įžengs, o tam nepadeda tokie žingsniai.
– Šiuo metu gyvenate Vašingtone. Kuo užsiimate?
– Pasivadinsiu investuotoju, gyvenu iš savo investicijų grąžos. O po poros savaičių pradėsiu tarptautinių santykių magistro studijas. Nusprendžiau nuodugniau pasidomėti tarptautiniais santykiais, nes manau, kad net ne ekonomika pas mus pagrindinė problema, o užsienio politika.
Man atrodo, užsienio politikoje ruošiamės dailiojo čiuožimo čempionatui, o pasirodo, kad pasaulis yra ledo ritulio rungtynės. Ten išėję su savo šypsenomis ir blizgučiais pašokti ant ledo galime labai lengvai gauti į dantis su lazda. Yra rimtų problemų, kur mes ne taip supratę pasaulio sąrangą, manome, kad labai gerai gyvename Vakarų valstybių pažadų pasaulyje. Kad jie čia tuoj atlėks mūsų ginti ir nereikia nei tų 4 proc. BVP gynybai, kur lenkai išleidžia, nieko. Man atrodo, mūsų užsienio politikoje yra tokių pavojingų prielaidų, kurios gali greitu metu atsisukti kitu galu.
Mūsų užsienio politikoje yra tokių pavojingų prielaidų, kurios gali greitu metu atsisukti kitu galu.
– Būtent dėl studijų grįžote į Ameriką?
– Grįžau kaip ir namo. Nes iš Lietuvos išvažiavau 16-os metų, didžiąją dalį gyvenimo praleidau čia.
– Koks buvo atsisveikinimas su I. Šimonyte? Kaip sutapo, kad į jūsų vietą iškart atėjo ką tik darbą Lietuvos banke baigęs Raimondas Kuodis?
– Labai džiaugiausi, kad Raimondas prisijungė prie komandos, tikrai pastiprino savo žiniomis, požiūriu ir drąsa komunikuojant, sakant dalykus, kurie galbūt kertasi su Vyriausybės programa ar premjerės požiūriu.
Jis yra stipri asmenybė, turi stiprų prekių ženklą Lietuvos viešojoje erdvėje. Kai aš kažką pasakydavau, antraštė būdavo „premjerės patarėjas kritikuoja Anušauską“, o jei kolega R. Kuodis kažką pasako, antraštė bus „Kuodis kažką pasakė“. Jis neturi neigiamo poveikio Vyriausybės komunikacijai, kiek aš galėjau turėti kažką sakydamas.
Manęs neišmetė, pats savo noru išėjau. Jau buvo laikas grįžti ir jaučiausi nesukuriantis tiek pridėtinės vertės, kad pateisinčiau gaunamą atlyginimą (apie 3720 eurų popieriuje).
Taip pat skaitykite
– Yra tikimybė, kad kada nors grįšite į Lietuvą, vėl dalyvausite rinkimuose?
– Politikoje niekada nesakome niekada. Bet tikrai nematau tokių galimybių. Manau, bandant į rinkimus eiti su viena iš pagrindinių partijų, būtų sudėtinga. Pavyzdžiui, Aurimas Navys neseniai bandė eiti su konservatoriais, paskui neįtraukė jo į sąrašą.
Kaip suprantu nomenklatūrinę mūsų partijų veikimo tvarką, ji pagrįsta lojalumu. Yra keli lyderiai, kurie formuoja sąrašus, politiką, o dauguma žmonių, kurie paskui gauna ministrų portfelius ir pan., yra lojalūs žmonės. Tai puikiai suprantama. Jei esi premjeras, nori lojalių ministrų. Kažkam ateiti iš išorės, nepademonstravus savo šimtaprocentinio lojalumo, labai sudėtinga. Pavyzdžiui, mano kolega Rolandas Kriščiūnas, kuris tapo pirmuoju vicekancleriu, su premjere nuo Finansų ministerijos laikų yra dirbęs. Geriau turėti ilgus ir nusistovėjusius ryšius su politikais, kad būtų įmanoma prasimušti.
– Ko tikitės iš artėjančių Seimo rinkimų? Kaip jie atrodys, kokie bus rezultatai?
– Aš skeptiškas. Manau, turėjome paskutinį šansą tuos sopulius išspręsti šioje Vyriausybėje. Matau, kaip švietimo sistema, sveikatos apsaugos sistema tiesiog griūva mūsų akyse.
Kaip yra su gynybos politika, mes pamatėme išeinant Arvydui Anušauskui. Kai buvo pasakyta buvusio amerikiečių generolo Beno Hodgeso, kad Lietuva turėtų apsiginti bent dvi savaites su tuo, ką turi (savo ir sąjungininkų, kurie yra Lietuvoje, pajėgomis). A. Anušauskas tuo abejojo ir iš to aišku, kad jis net neplanavo, kad mes galėtume dvi savaites atsilaikyti. Žinau, kad ir gynybos srityje yra labai prastai.
Šita Vyriausybė buvo ta, kuri turėjo tas didžiąsias problemas išspręsti. Kadangi to padaryti nepavyko, dabar esame labai pažeidžiamoje padėtyje, tiek socialiniu, tiek gynybiniu požiūriu. Kitai Vyriausybei bus labai sudėtinga.
Esu dirbęs su socialdemokratais, o ir apklausose matosi, kad jie pradeda smukti, nes jie neturi talentų. Vėl atrodo, kad žmonėms vėl pasiseks daug prasčiau, nei jie tikisi.
Bijau, kad turėsime sąšlavų koaliciją.
Bijau, kad turėsime sąšlavų koaliciją. Manau, kad dabar rizika tokia. Socialdemokratai nelabai ką surinks ir tada eis su visais kitais, net su ta „Taikos koalicija“, kur akivaizdžiai Kremliaus projektas, su R. Žemaitaičiu. Jie to net neatmeta. Yra rizika, kad po šių rinkimų bus labai marga sąšlavų koalicija ir nostalgiškai žiūrėsime netgi į šios Vyriausybės veiklą.
