„Kai premjerė Ingrida Šimonytė pasiūlė ir paprašė būti švietimo ministre, pirmiausia giliai atsidusau suprasdama visus iššūkius“, – pirmąją savo kaip švietimo, mokslo ir sporto ministrės dieną sakė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Naujoji švietimo, mokslo ir sporto ministrė tikina daug nežadėsianti, bet yra pasirengusi pasimokyti iš per šią kadenciją švietimo valdžios pridarytų klaidų ir jų nebekartoti.
Ne vienus metus Švietimo ir mokslo komitete Seime dirbusi R. Morkūnaitė-Mikulėnienė prisiminė ir mokytojų streiką, kai išgirdo skausmingų mokytojų emocijų dėl per menko atlygio. Naujoji ministrė sako ir pati tuomet jautusi nuoskaudą.
Ji tiesiai šviesiai sakė, kad rugsėjį nebus ir visų vadovėlių, bet patikino užsibrėžusi, kad mokytojus pasiektų naujoms ugdymo temoms reikalinga medžiaga, galbūt skaitmeniniu formatu.
– Tai jums bus pirma ministro darbo patirtis. Esate anksčiau planavusi, norėjusi tapti ministre?
– Ne, niekada nekėliau sau tokių tikslų. Į politiką atėjau pirmiausia iš įdomumo, dar moksleivė būdama. Iš to įdomumo – ir į jaunimo organizaciją, ir į partiją. Šeimoje visuomet kalbėdavome apie aktualijas ir būdama mokinė galvodavau, kad būtų įdomu diplomato darbas. Mano mokykliniais laikais Ugnė Karvelis buvo ambasadorė UNESCO. Man tai darė didžiulį įspūdį, atrodė, kad tai kilni misija, įdomus darbas.
Priesaikos būti ministre momentas buvo jaudinantis. Nors galiu pasakyti, kad pradėdama savo kelią kadaise tikrai negalvojau, kad kada nors atsidursiu šiame taške.
Šią poziciją suprantu kaip didelę atsakomybę, suprantu, kad tai tikrai nelengva, nors ir pažįstama sritis. Tai, kad pažįstama, nepadaro jos lengvesnės. Visur, kur yra daug žmonių, kur sprendžiamas ateities klausimas, sprendimus priimti yra dar sudėtingiau, nes ši sritis – ne robotai, ne mašinos, ne laidai, o žmonės. Mano supratimu, tokie portfeliai yra sudėtingesni.
Bet ambicijos būti ministre tikrai neturėjau. Ir kai premjerė Ingrida Šimonytė pasiūlė ir paprašė, pirmiausia giliai atsidusau suprasdama visus iššūkius. Bet suprantu tai ir kaip atsakomybės dalyką. Ne vien savo, kaip komandos žaidėjos, kad jei jau čia esu, tai kartu dėl bendro tikslo dirbame, bet ir mūsų politinės bendruomenės, nes švietimo sritis tikrai mums yra prioritetinė.
Gali skirtis požiūriai, kaip tvarkyti vieną ar kitą klausimą ar spręsti vieną ar kitą problemą, ir tai turbūt normalu, bet švietimas yra labai aukštai mūsų darbotvarkėje ir, manau, kad per daugiau nei trejus metus buvo daug padaryta, ką pamatyti galbūt sunku artimoje perspektyvoje, bet tolimoje tai duos geresnių rezultatų visapusiškai.
– Minsite pirmosios šios kadencijos ministrės Jurgitos Šiugždinienės pradėtą vagą ar imsitės ir korekcijų?
– Tos korekcijos bus minimalios, kurios išplaukia iš jau priimtų sprendimų. Tarkime, per pokalbį su premjere klausiau, koks požiūris dėl pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP), kurio neišlaikius nebūtų galima tęsti mokslų gimnazijoje. Šis pokytis turėjo startuoti jau netrukus. Mano galva, sveikiau, kad turėtume ilgesnį pereinamąjį laikotarpį, kad ir moksleiviai tokią perspektyvą matytų.
Manau, kad atidėti porą metų yra išmintingas sprendimas. Bet, žinoma, laikausi pozicijos, kad mokslas gimnazijoje turi būti pasiekus bent minimalių akademinių pasiekimų. Tebūnie tai nelabai aukšti pasiekimai, bet bent higieniškai tą slenkstį peržengti reikėtų.
Svarbu, kad švietimo bendruomenė jaustų įsiklausymą. Reformos, pertvarkos reikalingos, kartais atrodo – padarei, ir viskas, bet vėliau matai, kad gal kai kam reikia daugiau laiko. Tad svarbu paisyti lūkesčių, o ne „ai, nusprendžiau, ir viskas!“. Gal pasitikėjimas taip labiau lipdosi.
– Švietimo bendruomenė, o ypač būsimi dvyliktokai ir būsimi vienuoliktokai, labai laukia sprendimų dėl tarpinių egzaminų (išskaidyto egzamino dalių). Esate jau susidariusi nuomonę, ką derėtų dėl to, dėl ko skrido ir švietimo valdžios galvos, daryti?
– Prisipažinsiu, visko išsiaiškinti iki detalių dar nespėjau, bet, klausdama mokyklų direktorių, negirdėjau, kad tarpiniai patikrinimai yra blogai, sakoma tik, kad nepakankamai buvo pasiruošta.
Taip, tos klaidos kainavo gana daug tiek vieniems, tiek kitiems. Bet tikiuosi, kad pasimokius iš jų turbūt bus lengviau sustiprinti pačią sistemą ir procesus.
Eidamas palaipsniui klaidų neišvengsi – galbūt kartais geriau toks smūginis dalykas. Bet reikia pripažint, kad įtampos moksleiviams, mokytojams, tėvams, besijaudinantiems dėl savo vaikų, buvo per daug. Apgailestauju ir viliuosi, kad ateityje pavyks tokių dalykų išvengti.
– Tuomet net ministerija kalbėjo apie prastą komunikaciją. Kai kurie švietimo atstovai net žiniasklaidą kaltino, kad esą per mažai paaiškino apie tarpinius ar kad rašė tik neigiamus dalykus. Kas, jūsų akimis, kaltas?
– Pirmiausia, turbūt tiek ministerijai, tiek Nacionalinei švietimo agentūrai, tiek kitoms institucijoms, atsakingoms už švietimo politikos įgyvendinimą, reikėtų suprasti, kokia yra tavo auditorija. Mūsų uždavinys yra viską padaryti maksimaliai taip, kad būtų kuo aiškiau ir patogiau. Tiek, kiek tik galime. O ne užmesti, kad, ai, vaikas kažko neperskaitė, nemokėjo išsiregistruoti, paspausti mygtuko ar kad mokytojai turėjo kažką savarankiškai pasiruošti. Netinkamas toks požiūris. Tai mes turime maksimaliai tiek, kiek sugebame, pateikti pagalbos ir žiūrėti, kaip viskas klostosi.
Tarpinių patikrinimų situacijoje buvo daug sudedamųjų dalių. Pati esu girdėjusi tokių vertinimų, kad ir kai kurios užduotys atrodė taip, lyg būtų norima kuo sudėtingiau suformuluoti, kad tik nepasisektų įveikti. Tokia prieiga nėra tinkama, net jei tai nebuvo daroma su intencija.
– Nacionalinei švietimo agentūrai tiek ministerija, tiek Vyriausybė negailėjo kritikos. Jūs irgi paminėjote šią ŠMSM pavaldžią instituciją. Naujas vadovas išspręs problemas?
– Yra keliasdešimt kandidatūrų ir aš viliuosi, kad toje gausoje bus žmogus, kuris galės imtis šios atsakomybės.
– Akivaizdu, kad rugsėjį dar nebus visų naujų vadovėlių pagal atnaujintas Bendrąsias ugdymo programas. Švietimo valdžia dažnai pabrėžia, kad vadovėlis nėra pagrindinė mokymo priemonė, o ir senus juk galima naudoti. Na, o mokytojai sako: taip, tai nėra pagrindinė priemonė, bet juk su jais lengviau, o ir mokiniams savarankiškai ruoštis iš kažko reikia. Ką jūs pasakytumėte?
– Vadovėlių bus daugiau, nei jų yra dabar. Bet 100 proc. jų poreikis nebus patenkintas. Vadovėlių rengimas yra gana ilgas procesas, su tuo susiduria ir kitos valstybės, Lietuva nėra išimtis. Bet turbūt čia svarbi yra metodinė medžiaga, ypač kai kalbame apie naujas temas, įdėtas į ugdymą. Galbūt skaitmeniniu pavidalu, nebūtinai popieriniu. Toks yra mano vienas iš tikslų, kuris plataus pasaulio kontekste nėra labai didelis, bet per savo politinį kelią esu supratusi, kad kartais smulkmenos tikrai yra ne tokios ir mažos, kaip iš pradžių galėtų pasirodyti. Yra uždavinys, kad iki rugsėjo 1-osios toms trūkstamoms temoms būtų parengta mokomoji medžiaga.
– Penktadienis buvo pirmoji jūsų darbo diena ministerijoje. Kaip visą informaciją dedatės į galvą? Išmanymas ateina iš ankstesnio domėjimosi, o gal pažindinotės vos sulaukusi premjerės prašymo ar ministerijos darbuotojai vienas po kito ėjo pas jus ir apie viską pasakojo?
– Toms labiausiai viešumoje girdimoms problemoms negali būti abejingas ir negali jų negirdėti.
Mano pažintis su švietimu – etapiška. Dirbau Švietimo ir mokslo komitete, kiekvieną trečiadienį girdėdavau ministrės ataskaitas, visuomet tai buvo mano klausos radare.
Dar kitas etapas – mokytojų streikai. Bendravau su streikuojančiais mokytojais. Buvo įvairių emocijų – ir pykčio, ir nuoskaudų, ir ašarų. Visa tai suprantama. Kita vertus, paskui daug apie tai galvojau, – aš taip pat jaučiu nuoskaudą, nes Vyriausybė skyrė tiek pinigų, kiek anksčiau niekada į švietimą nebuvo įdėta. 2020 m. bendrojo ugdymo sistemoje dirbančių atlygiui skirta 800 mln. eurų, 2024 m. – 1 milijardas 792 milijonai.
Ir kai mokytojai sako „Bet mes to nejaučiam“, tada irgi atrodo – skausmo taškas. Žinoma, visi jaučia skirtingai: vieniems tiek padidėja alga, kitiems – mažiau dėl įvairių priežasčių – krūvio, stažo, kitų dalykų.
Man tuomet buvo skausminga, tad stengiausi labiau pasigilinti į mokytojų atlyginimų reikalus.
Mažiausiai norėtųsi nesusikalbėjimo lengvabūdiškai pasakant „Oi, viskas labai gerėja, auga“, kai žmogus sako „Bet palauk, man taip nėra“. Visuomet stengiuosi po kablelio pasakyti: „Taip, rudenį bus atlyginimams skirta 30 mln. eurų papildomai ir tai bus kėlimas ne 10 proc., kaip kad su didžiąja dalimi profsąjungų buvo sutarta, bet 15,5 proc. Ir bus galima pasiekti 130 proc. VDU.“ Bet taip, po kablelio visuomet reikia pasakyti, kad kalbame apie vidutinį darbo užmokestį.
– Viena profesinė sąjunga, laukdama naujo ministro, sakė, kad jei nebus su kuo derėtis dėl kolektyvinės sutarties, gali netgi protestuoti.
– Kalbėsimės, tarsimės. Faktas, kad tie pokalbiai yra neišvengiami.
– Imsitės kokių nors pokyčių ministerijos viduje? Keisis vadovų grandis?
– Neturiu tokio matymo dabar. Liko nedaug laiko iki kadencijos pabaigos.
– Sieksite nuraminti, sutelkti bendruomenę?
– Ir to sieksime. Nuraminti ir dėl mano minėto PUPP, ir dėl mokyklų tinklo. Nenoriu, kad skambėtų kaip pažadas, kad kažkas labai stipriai pasikeis. Bet manau, kad kiekvienas Lietuvos vaikas nusipelno gauti vienodas galimybes pasirinkti. Ir mažų miestelių, ir mažų gimnazijų vaikai turi turėti galimybę rinktis platų ugdymo planą, kaip kad didesniųjų. Norėčiau, kad visi vaikai turėtų galimybę išmokti ir paskui laikyti egzaminus tokių dalykų kaip fizika ar chemija, o tai nėra labai populiaru dabar. Noriu, kad atokiau gyvenantis moksleivis nebūtų atkirstas nuo galimybių siekti aukščiausių rezultatų – tarkim, mokslininko karjeros.
– O kaip dėl rusakalbių mokyklų?
– Kaip problemą mes matome nepakankamas lietuvių kalbos žinias. Reikia daugiau dėmesio valstybinei kalbai. Žinoma, kiekviena tautinė mažuma turi teisę savo kalbą ir savo kultūrą, tradicijas puoselėti. Bet valstybės interesas, kad kiekvienas žmogus nuo mažumės atrastų savo vietą valstybės gyvenime, nes užsidarymas savo terpėje nei valstybei, nei užsidariusiems žmonėms nieko gero neduoda.
– Dar vienas svarbus reikalas švietime – kolegijų tinklo pertvarka. Ne visos jos nori jungtis taip, kaip numačiusi ministerija.
– Panašu, kad 90 proc. pertvarkos yra įgyvendinta. (...) Tokios pertvarkos visuomet sukelia šurmulį, pasipriešinimą, bet, mano galva, pavyko visai neblogai daug kam susitarti.
– Neseniai baigėsi brandos egzaminų sesija. Kokį rašinį rašyti būtumėte rinkusis, jei šiemet būtumėte laikiusi valstybinį lietuvių ir literatūros brandos egzaminą? Temos buvo tokios: „Kaip vaizduotė veikia santykį su tikrove?“, „Kada prieinama prie kraštutinumų?“, „Muzikos reikšmės literatūroje“ ir „Intymumo vaizdavimas literatūroje“.
– Gal apie muziką...
– Ši tema sulaukė daugiausia mokytojų kritikos – sako, kad per menkai šis aspektas numatytuose kūriniuose atskleidžiamas.
– Sunku dabar jau įsijausti į gimnaziją baigiantį žmogų iš savo jau patirties sukaupusios pozicijų. Bet mano atsakymas orientuotas į įsijautimą, į tai, kas yra įdomu.
– Gal muzikos reikšmių temą pasirinkote todėl, kad baigėte Lietuvos muzikos ir teatro akademiją? Fortepijonu vis dar skambinate?
– Labai retai. Tai atrodo jau kaip praeitas gyvenimas. Norėtųsi pagroti tuos kūrinius, kuriuos kadaise skambinau, bet pirštai nebe tie. Tam reikėtų daug treniruotis, kad pasiektum nors kokį lygį, o laiko nėra.
Prieš šešiolika metų iš greta esančios Vilniaus dailės akademijos atsiėmiau ir UNESCO kultūros vadybos magistro diplomą. Šiandien kaip tik ten irgi teikė diplomus. Akademijos valgykloje ir papietavau.
– Jūs labiau tiksliukė ar humanitarė?
– Pagal stereotipinį skirstymą turbūt turėčiau sakyti, kad humanitarė. Mokiausi Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, tad profesinė kryptis buvo stipri nuo mažumės.
– Pamenate savo pirmąją mokytoją?
– Taip, gerai prisimenu. Pradinėse klasėse turėjau dvi mokytojas – Dalią Gineikienę ir Brigitą Portnojienę. Šiltai prisimenu savo klasės auklėtoją Dalią Strelčiūnienę. Ji iš tų mokytojų, kurie išeidavo plačiau nei vadovėlio ribos. Ji buvo geografijos mokytoja, labai mylėjo savo darbą. Dabar ji mokykloje jau nebedirba. Gavau sveikinimo žinutę iš jos. Na, ir muzikos mokytoja Rymantė Šerkšnytė. Man ypač patinka tie žmonės, kurie neužsiveria siauroje srityje ir domisi platesniais dalykais, su ja aptardavome ir politines, ir kultūrines aktualijas.
– Kartais problemas pamatyti mus paskatina asmeninis interesas. Auginate du vaikus. Vesdama juos į darželį pamatote, kas ne taip, o kas gerai ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo sektoriuje?
– Labiau matau buities, o ne turinio dalykus. Didžiuosiuose miestuose stinga darželių. Viena vertus, džiugu, nes daug vaikų. Kita vertus, suprantame, kad infrastruktūra nespėja.
O kai galvoju, kad ir apie mokyklų tinklą, suprantu, jog norėčiau, kad mano vaikai turėtų galimybę pasirinkti ir pasiekti kuo geresnių rezultatų.
– Save įsivaizduotumėte mokytojos kailyje?
– Su dabartine patirtimi gal jau lengviau tai įsivaizduočiau. Bet kai tenka kalbėtis su moksleiviais, galvoju, kad mokytojo darbas šventas, svarstau, kaip jie prakalbina vaikus, kaip atranda tą raktą į širdis. Tame matau labai didelę prasmę. Tai vienas prasmingiausių darbų. Kai studijavau, buvo galima rinktis pedagoginę kryptį. Nesirinkau, atrodė, kad tai ne mano, kad tai sudėtinga, sunku tapti tuo tikruoju palydėtoju. Bet bėgant metams tai atrodo vis labiau įmanoma, tad nespjaunu.
