Lietuvoje

2018.08.23 01:33

M. Garbačiauskaitė-Budrienė: reikia galvoti ne apie įtaką, o apie pareigą ieškoti tiesos

Lietuvos įtakingiausių asmenų įvairiose srityse sąrašus sudaręs portalas „Delfi“ trečiadienį paskelbė įtakingiausius žurnalistus. Visuomenės nuomone, įtakingiausias – internetinės televizijos „Laisvės TV“ įkūrėjas, laidų vedėjas Andrius Tapinas. Antra pagal įtakingumą žiniasklaidoje – „Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistė Rūta Janutienė, trečias – prodiuseris, laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis.

Kitoks įtakingiausių žurnalistų sąrašas sudarytas pagal elito atstovų nuomonę. Jie įtakingiausiu žiniasklaidos atstovu laiko Edmundą Jakilaitį, antra – LRT generalinę direktorę Moniką Garbačiauskaitę-Budrienę, trečiu – Andrių Tapiną.

Apklausas atliko žurnalas „Reitingai“ ir bendrovė „Spinter tyrimai“. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – pokalbis su įtakingiausiais žurnalistais pagal elito vertinimus – E. Jakilaičiu, M. Garbačiauskaite-Budriene ir A. Tapinu.

– Gerbiami kolegos, jau ankstesniuose savo pasisakymuose savikritiškai atsiliepėte apie šį įtakingiausiųjų titulą – kaip ir atidavėte duoklę kuklumui. O dabar iš tikrųjų – ką reiškia tas titulas, kaip jis pelnomas ir kaip panaudotinas?

M. Garbačiauskaitė-Budrienė: Aš į tai žiūriu filosofiškai. Manau, kad čia ta įtaka yra, čia jos nėra. Reikia neužsižaisti, neužsimiršti.Manau, kad žurnalistams pirmiausia reikia galvoti ne apie įtaką, galios žaidimus, kaip jie gali ką nors iškelti, išaukštinti, ką nužeminti, bet – apie savo pareigą ieškoti tiesos, kad ir kaip tai skambėtų nuobodžiai šiais laikais.

Bet tai yra bazinis, pagrindinis dalykas žurnalistui, svarbiausias dalykas, į tai aš ir norėčiau koncentruotis, nors lyg ir nebesu žurnalistė – dirbu administracinį darbą.Bet vis vien manau, kad tie vertybiniai klausimai yra labai svarbūs. Man atrodo, kad kai gerai atlieki savo darbą, ta įtaka savaime atsiduria kažkur šalia, ir nereikia ja pernelyg mėgautis ir užsižaisti.

– Jūsų visų trijų įtaka kol kas nepraeina su vienais ar dvejais metais. E. Jakilaitis vis laiko tą įtakingiausiojo titulą ir vis su šypsena jį vertina. Niekas nesikeičia, kai taip kelerius metus iš eilės Olimpe įtakingiausių pabūni?

E. Jakilaitis: Nežinau, ar kas keičiasi, turbūt, ypatingai nesikeičia. Ketvirtus metus tas titulas, juokavau, kad tuoj priprasiu ir bus keista, kai kas nors pakeis – tikiuosi, kas nors pakeis. O kalbant rimčiau – man šis titulas nereiškia nieko, jis manęs nei įkvepia, nei motyvuoja.

Mane įkvepia ir motyvuoja mano profesija, kurią aš pasirinkau prieš daugiau nei 20 metų, stengiuosi dirbti savo darbą sąžiningai ir profesionaliai, ir tai man yra didžiausias įkvėpimas. Tie titulai – jie man reiškia tik tiek, kiek kokios nors spalvos ar poskoniai gyvenime, tiesiog suteikia spalvų.

Šiuose rinkimuose aš pats niekada nebalsuoju. Man atsiunčia anketą, aš ją ignoruoju.

Bet jeigu šiemet būčiau sugalvojęs dalyvauti, būčiau balsavęs už A. Tapiną, ir žinau, kodėl. Turbūt iš praėjusio sezono išskirčiau vieną, gal ir nelabai žurnalistinį veiksmą, bet pilietinį, visuomeninį. Man tas spontaniškas mitingas Nepriklausomybės aikštėje prieš „apsidirbusį“, „apsikiaulinusį“ Seimą, kuris neatėmė mandato iš žmogaus, iš kurio turėjo atimti, man tas spontaniškas mitingas buvo toks malonus gaivalas mūsų visuomenėje, ir tą gaivalą išleido A. Tapinas.

Tai aš turbūt būčiau balsavęs taip. Man atrodo, kad taip ir turėtų būti, nes tai ir yra tam tikra įtaka. Ar tai žurnalisto veikla, ar labiau visuomenininko, mes čia galime diskutuoti ir, matyt, tai ne tiek svarbu. Svarbu, kad tai gali daryti poveikį, ir Seimas išsigando. Antrą kartą jie taip grubiai, matyt, nebedarytų, bijodami tokios pačios reakcijos. Mano atveju aš galėčiau prisiminti klausimus R. Karbauskiui.

BNS nuotr.

– Andriau, teisus kolega Edmundas, sakydamas, kam jūs naudojate savo įtaką, t. y. pilietinės visuomenės budinimui, ir ar ta įtaka yra instrumentas tokiai misijai atlikti?

A. Tapinas: Turiu pripažinti, kad taip. Mano veikla turbūt išeina iš klasikinio žurnalisto rėmų, bet situacija tokia. Yra toks senas posakis: „Ne mes tokie, gyvenimas toks.“ Situacija tokia, ribos po truputį išplaukia, socialiniai tinklai turi didelę įtaką žurnalistikos ribų išplaukimui. Kartais nesupranti, kas yra žurnalistas: ar politikas yra žurnalistas, kuris labai daug rašo, po to jo žodžius cituoja naujienų portalai ir laidos, ar žurnalistas yra visuomenininkas, kuris bando tiesiogiai išspręsti kažkokias problemas. Tai aš bandau tai daryti. Kartais labiau sėkmingai, kartais visiškai nesėkmingai, būna ir taip. Manau, kad tą pastebi žmonės.

Aš tai matau ne tiek tais balsais, nes tikrai sutinku su kolegomis – tai yra žaidimas. Įdomu lyginti, kaip keičiasi tendencijos. Įdomu žiūrėti, kaip atsiranda nauji vardai. Bet turbūt aš skaičiuoju tai kreipimaisis, žinutėmis, laiškais, kur sako – na, tavo balsas garsesnis, padėk. Kiek tame yra grynosios žurnalistikos, kiek tame yra viešojo intereso gynimo – čia galime labai ilgai diskutuoti.

E. Jakilaitis: Bet kuriuo atveju autoritetas yra, kai visuomenė kreipiasi, tai rodo autoritetą ir pasitikėjimą. Ir tai turbūt svarbiausia.

– Kaip jūs apibūdintumėte ketvirtosios valdžios, jos atstovų santykius su kitomis trimis demokratinės valstybės valdžiomis? Renkamąja – Seimu, vykdomąja – vyriausybe, teismine valdžia. Viskas gerai su tais santykiais?

E. Jakilaitis: Man atrodo, turėtų būti toks natūralus, užprogramuotas, sveikas konfliktas. Riba, kurią abi pusės žino, bet niekada neperžengia, abi pusės, esančios skirtingose tos takoskyros ar kokio skiriančio kanalo, tvoros pusėse – viena kitą žino ir gerbia. Viena vertina kitos darbą, bet viena kitai neturėtų grubiuoju būdu kenkti ir engti.

– Taip turėtų būti, bet ar taip yra?

E. Jakilaitis: Man šie praėję metai iš tikrųjų buvo pažinimo, džiaugsmo metai. Atradimų metai. A. Tapinas yra sumokėjęs kainą už ankstesnės valdžios kritiką, aš moku kainą už šios valdžios kritiką. Pirmiausia ji pasireiškia perdėtu politikų domėjimusi mano asmeniu. Pavyzdžiui, aš atvažiavau iš savo sodybos Švenčionių rajone, kurioje lankėsi Seimo nariai, kurie prisiekė visiems būti lygiai teisingi.

Kalbėjau su seniūnu, pas kurį važiavo „valstiečių” frakcijos nariai, kalbėjau su rajono meru, į kurį kreipėsi valstiečių frakcijos nariai, saugomų teritorijų įvairiausi žmonės – duokit ką nors apie tą Jakilaitį, duokit bent kokią tvorą, kaip pas Karbauskį, ar kokį danielių. Nieko nėra, niekas nieko neranda. Bet yra dedamos maksimalios pastangos žurnalistui užčiaupti už tuos pačius klausimus ir už veiklos tyrimą. Tai yra realybė, su kuria dabar susiduriu.

A. Tapinas: Turiu pripažinti, kad taip. Man veikla turbūt išeina iš tokio klasikinio žurnalisto rėmų, bet situacija tokia. Yra toks senas posakis: „Ne mes tokie, gyvenimas toks.“ Situacija tokia, ribos po truputį išplaukia, socialiniai tinklai turi didelę įtaką žurnalistikos ribų išplaukimui. Kartais nesupranti, kas yra žurnalistas – ar politikas, ar žurnalistas, kuris labai daug rašo, po to jo žodžius cituoja naujienų portalai ir laidos, ar žurnalistas yra visuomenininkas, kuris bando tiesiogiai išspręsti kažkokias problemas. Tai aš bandau tai daryti.

Aš tai matau ne tiek balsais, nes tikrai sutinku su kolegomis – tai yra žaidimas. Įdomu lyginti, kaip keičiasi tendencijos. Įdomu žiūrėti, kaip atsiranda nauji vardai. Bet turbūt aš skaičiuoju tai kreipimaisis, žinutėmis, laiškais, kur sako – na, tavo balsas garsesnis, padėk. Kiek tame yra grynosios žurnalistikos, kiek tame yra viešojo intereso gynimo – čia galime labai ilgai diskutuoti.

E. Jakilaitis: Bet kuriuo atveju autoritetas yra, kai visuomenė kreipiasi, tai rodo autoritetą ir pasitikėjimą. Ir tai turbūt svarbiausia.

BNS nuotr.

– Ponia Monika, ar jūs sutinkate, kad Lietuvoje dabar yra tokių situacijų, kai reikėtų ginti žiniasklaidą nuo tradicinės valdžios? Turiu galvoje net ir fiksuojamus tyrimus, žiniasklaidos laisvės indekso kritimus Lietuvoje, tiesa, mažėja ir pasitikėjimas žiniasklaida. Kas dėl to kaltas? Ar pati žiniasklaida, ar perdėtas ir toks specifinis, veikiausiai, smerktinas valdžios dėmesys žurnalistams, kurie jiems rodo dėmesį ir užduoda nepatogius klausimus?

M. Garbačiauskaitė-Budrienė: Manau, kad žiniasklaidos laisvę reikia ginti nuolat. Įvairios valdžios kėsinasi į tą laisvę. Mes matėme ne tik šio Seimo elgesį, matėme ir kitų politikų ar institucijų elgesį – pažymos, skandalai, kai žurnalistai buvo tampomi baudžiamosios atsakomybės tvarka ir panašiai.

Mes stebėjomės, kad Vakaruose reikia tą žodžio laisvę ginti, to užsienio profesoriai dar žurnalistikos institute mokė – kad tai teks daryti nuolat. Nuo tų laikų niekas nepasikeitė, ir tai vyksta. Dėl jūsų klausimo apie žiniasklaidos reitingą – ar žiniasklaida yra savikritiška savo atžvilgiu ir ar savireguliacija visiškai veikia, – manau, kad situacija galėtų būti ir geresnė.

– Andriau, suprantate, kad visuomenė į jus deda didelius lūkesčius. Turiu omenyje ne tik asmeniškai jus, bet visus tuos žurnalistus, kuriuos dažnai mato, klauso jų žodžių. Tie lūkesčiai dažnai nebėra susiję su jūsų profesine sfera. Pavyzdžiui, pakviečia A. Tapinas į mitingą prie Seimo ir netrukus susilaukia kritikos, kuri tęsiasi nuo pavasario iki šiol: o kodėl nesiryžo išvesti į gatves didelių masių protestuotojų, nepatenkintų dabartine valdžia? Paskui A. Tapinas savo komentare parašo, kad artimiausiuose Seimo rinkimuose turbūt reikia naujos politinės jėgos, kuri galėtų pasipriešinti dabar valdančiai daugumai. Kitaip tariant, gerai su ja konkuruoti, nes dabartinė opozicija yra nepakankamai veikli. Ir visi pradeda siūlyti – Tapinai, tai kurk naują politinę [partiją]. Tai gal pats ir kursite tą naują politinę partiją. Ką jūs galvojate apie tokius lūkesčius?

A. Tapinas: Aš manau, kad žmonės visada linkę savo lūkesčius transformuoti į ką nors kitką. Nes pats paprasčiausias dalykas yra sakyti – štai mintis, be tu eik padaryk. O aš pasėdėsiu, pažiūrėsiu. Manau, kad viskas gerai, gali būti bet koks visuomeninis veiksmas, kol tie veiksmai ar tos idėjos yra sveikintinos ir skatina demokratiją. Mano mėgstamiausia visų laikų Lietuvos prezidentų citata priklauso K. Griniui: „Kalbėti apie demokratiją ir kovoti už demokratiją gali būti tik per vėlu, bet niekada ne per anksti.“ Manau, kad ši frazė labai tinkama ir mūsų santykiams su valdžia, ir visuomenės lūkesčiams todėl, kad iš principo mes matome priekyje tokius debesėlius. Mes matome Čekiją, Vengriją, Lenkiją, ir tai yra debesėliai – kol kas mes tai matome tik kaip potencialią ir labai nemalonią galimybę.

BNS nuotr.

– Kad galėtumėte aktyviau dalyvauti politikoje, veikiausiai jau reikėtų keisti amplua iš žurnalisto į politiko. Ar ketinate tai daryti per artimiausius Seimo, Europos Parlamento rinkimus, gal per prezidento rinkimus?

A. Tapinas: Aš nežinau, ką rytoj darysiu. Tai sakyti, kas vyks po trejų metų...

M. Garbačiauskaitė-Budrienė: Aš neketinu, nebent nutiktų kas nors netikėto.

E. Jakilaitis: Visiškai neketinu. Ir dar šis tas – tai, ką sakiau apie valdžios santykį su manimi: toli gražu nesiskundžiau, man tai teikia tam tikrą malonumą, ir aš tai priimu kaip dovaną. Tai neturėtų skambėti kaip guodimasis.