Lietuvoje

2018.08.22 18:19

V. Adamkus: Rusijos prezidento šokis su Austrijos užsienio reikalų ministre – Europos eižėjimo pradžia

Indrė Makaraitytė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2018.08.22 18:19

Valdo Adamkaus vardo konferencija šiais metais prasideda lygiai kelios dienos po akibrokšto visiems sveiko proto žmonėms, kai į susitikimą su Vokietijos kanclere Angela Merkel Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atvyko atšokęs smagias vestuves. Panašu, kad jaunoji – Austrijos užsienio reikalų ministrė – ten buvo tik statistė, mat V. Putinas jautėsi patogiai it namuose – vestuvėse šėlo visa naujoji Austrijos vyriausybė su kancleriu priešaky. O štai čia, Lietuvoje, vis dar viliamasi, kad galima atnaujinti eižėjančią Europos ir JAV vienybę. Ir LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – tie, į kuriuos šia prasme nukreiptos visų akys. Tai yra prezidentas Valdas Adamkus, buvęs Ukrainos vadovas Viktoras Juščenko ir Seimo narys Žygimantas Pavilionis.

– Pone Adamkau, niekada nebuvo paslaptis, kad naujoji vadinamoji populistinė Austrijos vyriausybė turi ryšių su Kremliaus režimu, Rusija. Jūs matėte tas vestuves, jaunosios ir Putino šokį, ką vis dėlto tai reiškia?

V. Adamkus: Iš vienos pusės man atrodo juokinga, nenatūralu, suvaidinta, iš kitos pusės iš karto pagalvojau apie mūsų poziciją: tarptautinę, politinę ir apskritai Europos Sąjungos. Nesuprantama ir nesuderinama, kad Europos Sąjungos narys metasi į tokią, sakyčiau, aferą, kurios natūraliai negali priimti. Aš manau, kad Europos valstybės, bendruomenė supras ir atskirs pelus nuo grūdų.

– Bet kas vis dėlto nutiko, įvyko, pone Adamkau, kai įvyko Ukrainos įvykiai toks buvo sukrėtimas, dabar atrodo, kad viskas eižėja, vėl iš naujo reikia kalbėti, priminti elementarius dalykus.

V. Adamkus: Čia jūs labai tinkamai pasakėte – eižėja. Europos Sąjungoje matau pavojų. Kalbame apie vienybę, stiprią poziciją, ypač Rytų Europos požiūriu, ar tai Ukraina, ar Sakartvelas. Kada tokie klausimai iškyla ir atsiranda toks eižėjimas, tai kur toks principinis Europos nusistatymas? Šitos konferencijos tikslas Europos ir transatlantinio atsparumo kūrimas arba atkūrimas, grąžinti mus į vieną šeimą ir laikytis to vienintelio nusistatymo – ko mes siekiame, kur mes einame, kur mūsų idealas, kokia Europa yra ir ar mes vienu balsu kalbame. Austrijos įvykiai kartu sustiprina tą įspūdį, kad kažkas yra ne taip, kažkas pradeda judėti netinkama, nepriimtina linkme. Kyla klausimas, ar pas mus išliko tas idealas – Vakarų pasaulio vienybės idealų išlaikymas, laisvas žmogus, laisvas apsisprendimas, laisvas žodis, laisvas nuomonių reiškimas.

E. Genio/LRT nuotr.

– Pone Juščenka, kaip Jūs galvojate, kodėl po Krymo įvykių, nors karas Ukrainoje tęsiasi iki šiol ir skaudus tai yra karas, Ukrainos veiksnys nebėra tas vienijantis faktorius, nebėras tas faktorius, kuris vienytų ir Europą, ir JAV?

V. Juščenka: Jeigu pažiūrėtume į politinį Europos žemėlapį, pamatytume, kad Rytų Europoje vyksta jau 6 kariniai konfliktai. Tai yra Kalnų Karabachas, Pietų Osetija, Abchazija, Krymas, Padniestrė ir Donbasas. Seniausiems konfliktams – Padniestrei  ir Kalnų Karabachui – yra 27 m. Sakartvelo konfliktai trunka dešimtmetį. Ukrainos ir Rusijos konfliktams – 4 m.

Didžiausia problema, kad, man regis, iki šios dienos neteisingai suprantame, kas su mumis vyksta. Čia, Rytų Europoje. Iš tikrųjų kiekviename šiame konflikte okupanto vaidmenį kuria viena šalis, t. y. Rusija. O dabar tą, kas vyksta Ukrainoje, kažkodėl vadiname Ukrainos konfliktu.

Kodėl Ukrainos? Pas mus šimtus metų nebuvo pilietinio karo. Pas mus ano amžiaus 3-iajame dešimtmetyje nebuvo pilietinio karo. Tai buvo atneštas konfliktas. Ir šiandien pas mus nėra vidinio konflikto. Tą patį galima pasakyti apie Donbasą, apie Krymą, apie Padniestrę. Apie Abchaziją. Apie Osetiją. Iš tikrųjų Rusija vykdo imperinę politiką, kuri... Man reikia parinkti tinkamus žodžius... Kuri niveliuoja, devalvuoja visas tos saugumo politikos pastangas ir pasiekimus, kuri nuo 8-ojo dešimtmečio vyravo ir gyvavo Europoje.

– Norėčiau paklausti, kodėl posovietinė erdvė, Rytų Europa mato, bet Vakarų Europa to nemato?

V. Juščenka: Žinote, pagalvojau apie analogiją su 1938-ųjų spalio mėnesiu. Pamenate, kai vienas premjeras, išlipęs iš lėktuvo, rodė 2 popieriaus lapus sakydamas: „Aš jums taiką atvežiau“. Tai buvo Čemberlenas. Atidavusi Sudetų kraštą, Europa manė ir tikėjosi, kad tokiu būdu galima išsigelbėti, bet iš tikrųjų buvo prieita prie pačios didžiausios kada nors žmonijos išgyventos tragedijos. Norėdami atiduoti Rusijai Kalnų Karabachą, Padniestrę arba Krymą, arba Donbasą, didžioji dalis Europos politikų tiesiog užsiima pasyvios politikos pozicijas. Ir suvokia kaip užmokestį už tai, kad neįvyktų kas nors blogesnio. Bet iš tikrųjų mes peržengiame liniją, už kurios, žinote, jei nesugebame atsakyti į saugumo politikos iššūkius, tai negalime atsakyti į jokius kitus iššūkius, kurie laukia ir jau yra iškilę Europos visuomenėms.

E. Genio/LRT nuotr.

– Pone Pavilioni, kas įvyko, ar gali būti, kad Europa, ypač Vakarų Europa, pavargo nuo Ukrainos problemų, nuo tų Rytų šalių problemų ir tas susikalbėjimas su Rusija yra aiškesnė, racionalesnė perspektyva. Dar yra D. Trumpas, atsiradęs tarp Vakarų Europos ir Rytų Europos, toks trikdantis veiksnys, nesuprantamas iki šiol. Kaip Jums atrodo?

Ž. Pavilionis: Aš manau, jeigu į šitas istorines figūras, kurios sėdi šalia mūsų, pasaulis būtų įsiklausęs, tai daug ko, apie ką jūs šnekate, nebūtų, bet, kad rytoj iš esmės visos NATO sostinės atsiunčia savo geriausius strategus, politikus įsiklausyti į šiuos žmones iš naujo, man sukelia tikrą vilties ženklą. Prisiminkime 2002 m., 2003 m., šie prezidentai kartu su amžiną atilsį Kačinskiu prieštaravo įvairioms sutartims su Rusija, kurios įgalintų diktatorių sustiprinti savo jėgas tuo metu, kai jis naikino demokratiją. Jie sakė: sunaikinsi demokratiją, anksčiau ar vėliau tankai peržengs į mūsų teritoriją. Niekas mūsų neklausė.

Šitie prezidentai bandė lygiai taip pat suremti jėgas Bukarešto NATO susitikime, žiūrėdami Merkel ir Sarkozy į akis, sakė: duokite NATO narystę Ukrainai ir Gruzijai, gal taip sustabdysime Rusiją. Neįsiklausyta, abi šalys okupuotos, tačiau šiandien visi šitie politikai atsiunčia savo atstovus, kongresas atsiunčia stipriausią delegaciją, visos sostinės įsiklausys į juos. Prisiminkime 2006 m., šitie vyrai sukvietė visus dėl energetikos, po metų ES priėmė energetikos politiką kaip bendrą, rytų partnerystė taip pat mūsų sėkmė. Tačiau dėl Rusijos mes dar nesame sutarę, Rusija yra labiausiai mus skaldantis faktorius ir laimintis faktorius, nes mes patys neturime politikos Rusijos atžvilgiu.

– Prezidente, kodėl mes esame nesutarę dėl Rusijos. Jūs esate vienas iš tų žmonių, kuris sako, kad reikia kalbėtis su Rusija bet kokiu atveju. Bet kaip kalbėti, jei nėra sutarimo, kas Rusija yra?

V. Adamkus: Sunku atsakyti logiškai. Visos kitos Europos valstybės pergyveno XX amžiaus tragediją, matė naikinimus, matė visišką žmogaus devalvavimą, vertybių sunaikinimą. Dabar praėjo gana didelis laikotarpis, atėjo nauja karta, ji tą patirtį išgauna iš tėvų arba bendrosios besivystančios politikos, gal ji neįvertina tų visų nelaimų, kurios ištiko mūsų tėvus ir mūsų kartą. Mūsų pareiga visą tai pripažįstant imtis priemonių, pristatyti tai tikroje šviesoje, kad pasauliui nėra pasirinkimo, pasirinkimas yra vertybės, kurios yra nesunaikinamos, ir grįžti prie tų idealų, vertybių įgyvendinimo. Tokie dabartiniai pasireiškimai, mano gerbiamos Angelos Merkel užsispyrimas pravesti antrąjį „Nord Stream“, kuris aiškiai prieštarauja mūsų vakarietiškai pažiūrai, ekonominių požiūriu, mūsų tvirtybei sutvirtinti, sunkiai paaiškinama, kad ginant savo nacionalinius interesus, nemanau, kad tai yra atsakymas, aš manau, kad tai yra politinių ir mūsų moralinių vertybių išdava.

E. Genio/LRT nuotr.

– Pone Juščenka, Valdas Adamkus yra iš tų šalininkų, kurie sako, kad reikia kalbėtis su Rusija, Jūs su Vladimiru Putinu esate kalbėjęs, kokią patartumėte pasirinkti kalbą, nes kalbėjote ir gavote labai aiškų atsakymą?

V. Juščenka: Su Putinu reikia kalbėti viena kalba. Su Putinu reikia kalbėti solidarumo kalba. Reikia suprasti, kad Putinas baiminasi vieno – Putinas bijo solidarumo. Vieningų Europos ir pasaulio veiksmų. Ir Rusijos politikos esmė yra Europos šeimą paversti daugiabalse, skirtinga, kad būtų galima ja manipuliuoti. Mūsų užduotis – išmokti Europoje kalbėti viena kalba. Toks balsas būtų pats geriausias ginklas, kuris mus atvestų prie pačių sudėtingiausių problemų ir pirmiausia – saugumo – problemų sprendimo.

Populiariausi