Leidinys „Politico“ paskelbė 28 įtakingiausių žmonių, formuosiančių kitų metų politiką, pavardes. Jie buvo suskirstyti į tris grupes: „vykdytojų“, „trikdytojų“ ir „svajotojų“.
Įtakingiausia „vykdytoja“ „Politico“ paskelbė Italijos premjerę Giorgią Melonį, „trikdytoja“ – Vladimiro Putino bankininkę, Rusijos centrinio banko valdytoją Elvirą Nabiuliną, „svajotoju“ – Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį.
Įtakingiausiu asmeniu Europoje paskelbtas buvęs Lenkijos premjeras, kurio vadovaujama koalicija gavo daugiausia vietų parlamento rinkimuose, Donaldas Tuskas. „Po aštuonerių Kaczynskio valdymo metų, šalis atsidūrė ant naujojo D. Tusko amžiaus slenksčio, ir vėl pučia permainų vėjas“, konstatuoja „Politico“.
Dešimties „trikdytojų“ sąraše buvo ir Lietuvos užsienio reikalų viceministrė, kitąmet pradėsianti savo karjerą kaip Europos Sąjungos ambasadorė Jungtinėse Valstijose Jovita Neliupšienė.
Pokalbis su viceministre – „Savaitėje“.
– Netapote svarbiausia „trikdytoja“, bet tai, kad esate vienintelė lietuvė, kuri buvo įtakingiausiųjų sąraše, jums ką nors reiškia?
– Manau, kad tai yra įvertinimas Lietuvai, nes Lietuvos keliami klausimai dėl Ukrainos, dėl to, kad turi būti užtikrina visa parama Ukrainai, ne tik humanitarinė, ekonominė, bet ir karinė, ir kad mes labai puikiai žinome, iki kada ta parama turi būti tiekiama – iki Ukrainos pergalės, o ne iki kažkokios abstrakčios datos. Sakyčiau, kad tas apdovanojimas, tas pažymėjimas tikriausiai yra būtent už tai.
– Bet jis, aišku, susijęs su jūsų naujuoju darbu, t.y. Europos Sąjungos ambasadorės JAV pareigomis. Kada prasideda jūsų kadencija?
– Sausio 1 dieną.
– Sausio 1 dieną jūs jau nebūsite Lietuvoje?
– Ne.
– Prasidėsiantys metai bus svarbūs ne tik Amerikai, Europos Sąjungai taip pat. Apskritai visam pasauliui. Aš kalbu apie rinkimus. Šiandien mes nežinome, kaip jie baigsis, bet matome, jog Donaldas Trumpas įgauna vis daugiau jėgos, jis svarbiausiose valstijose pirmauja prieš Joe Bideną. Ukrainos rėmėjai nerimauja, Europos Sąjungoje taip pat yra nuogąstavimų, kad laimėjęs D. Trumpas gali palikti Ukrainą be Amerikos paramos, NATO be aktyvios Amerikos taip pat. Ką, jūsų požiūriu, D. Trumpo pergalė reikštų Vakarų pasauliui?
– Pasakyti, ką reikštų – galbūt nesinorėtų nuo to pradėti. Tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kad iki rinkimų JAV, kurie vyks kitų metų lapkritį, dar yra labai daug laiko. Ir vienos, ir kitos apklausos dar gali pasikeisti, parodyti visai kitus rezultatus. Todėl, matyt, yra labai svarbu susimobilizuoti, nes Rusijos agresija Ukrainoje buvo tas elementas, kuris tikriausiai per pastaruosius 20–30 metų istoriškai arčiausiai suvedė Europos Sąjungą ir JAV. Parama Ukrainai buvo labai vieninga ir ėjo ranka rankon, lygiai taip pat, kaip ir įvairūs sankcijų paketai, tam, kad būtų galima kaip įmanoma labiau apriboti Rusijos veiksmus. Manau, kad šiuo metu reikia koncentruotis į tai. Šiuo metu Ukrainai tikrai reikia labai didelės paramos tam, kad galėtų toliau aktyviai gintis ir ginti mus, mūsų visų laisvę ir demokratiją, nes tai, kas būtų, jei atsitiktų kaip nors kitaip, tikriausiai mums nekyla nė vienam tas klausimas. Dėl to manau, kad [svarbiausia] yra ta koncentracija, kad tiek JAV paramos paketas Ukrainai būtų kuo greičiau priimtas, tiek ES, nes dabar procesas nėra nei lengvas, nei paprastas.
– Bet jeigu vis dėlto taip atsitiktų, kad D. Trumpas laimėtų rinkimus, aš suprantu, kad jūsų užduotis būtų įtikinti D. Trumpą ir skeptikus, kad Ukrainą reikia ir toliau remti? Ar tai yra įgyvendinama užduotis?
– Žinote, jeigu apie kiekvieną sudėtingesnę užduotį galvotum, kad ji nėra įgyvendinama, tikriausiai net nereikėtų pradėti. Manau, tikslas, visų pirma, yra susirasti tuos komunikacijos kanalus. Visų pirma, žinoma, Kongresas ir Senatas. Jie priiminėja esminius sprendimus dėl paramos ir kartais trukdžiai kyla būtent ten. Aišku, labai svarbu dirbti su bet kuria administracija, kuri bus išrinkta. Tikrai neabejoju, kad Ukrainos draugų ir suprantančių žmonių, kokios svarbos yra Ukrainos pergalė šiame kare, tikrai tiek respublikonų, tiek demokratų pusėje yra pakankamai.
– Svarbiausia įtikinti jų galvą. Bet ar, jūsų požiūriu, amerikiečiams yra daug argumentų balsuoti už jau devintą dešimtį pradėjusį J. Bideną? Tai šiandien turbūt yra svarbiausias ir aktualiausias klausimas.
– Tikriausiai svarbu balsuoti už tai, kokias vertybes turi ir kuo tie lyderiai tiki, kaip ir bet kuriuose rinkimuose, nesvarbu, kurioje pusėje Atlanto jie vyksta. Jeigu žmonės remia tą vykdomą politiką, tai tikriausiai balsuoja už esantį prezidentą, jeigu tikisi ko nors naujo. Manyčiau, kad mums yra labai svarbu, aišku, vienas dalykas, parama Ukrainai, kitas – Amerikos likimas Europoje ir Amerikos buvimas čia, Rytų flange, siekiant apginti Rytų flango valstybes. Ir Amerikos įsitraukimas apskritai į tarptautinio saugumo architektūrą. Be Amerikos tikriausiai labai svarbu įsivaizduoti, kad mes galėtume užsitikrinti tiek savo, tiek Europos saugumą, tiek užsitikrinti tai, kad valstybės, kurios yra demokratiškos, kurios yra rinkos ekonomikos, galės laimėti ir galės po to padėti atstatyti Ukrainą.
– Europos Sąjungoje karo skeptikų irgi vis daugiau. Kuo jūs tai galėtumėte paaiškinti?
– Nepasakyčiau, kad jų daugėja. Diskusijų kambaryje nėra tiek daug. Reikia pripažinti, kad yra viena valstybė, kuri nuolat kelia klausimus ir kvestionuoja. Tenka tik apgailestauti, kad sovietmečiu sovietams tikriausiai aršiausiai besipriešinusi valstybė dabar yra atsidūrusi kitoje barikadų pusėje. Ne tiek valstybė, kiek, tikriausiai, jos lyderiai. Tai tie argumentai įtikinti tikriausiai nesikeičia. Europos Sąjungos stiprybė, kad ir koks klausimas bebūtų, ne tik Ukrainos, visą laiką yra jos vienybėje. Jeigu mes sugebame ją išlaikyti, tikriausiai sugebėsime išlaikyti ir paramą Ukrainai. Reikia, kaip ir minėjau, tiek finansinės paramos (tas Ukrainos specialusis finansinis instrumentas turėtų būti sutartas artimiausiu metu), tiek reikia ir karinės paramos, stringa ir amunicijos pirkimo, Europos taikos instrumentas. Aišku, esant labai sudėtingoms situacijoms, ES yra pakankamai laisvai, kad galėtų veikti ir izoliavusi vieną valstybę, kuri, deja, nenori prisidėti prie taikos ir prie mūsų visų klestėjimo.
– Sakote, kad skeptikų nedaugėja, bet, žiūrėkite, Lavrovas atvyksta į Europos saugumo bendradarbiavimo organizaciją, apkaltina Vakarus toleruojant „nacių“ režimą (taip jis vadina situaciją Ukrainoje), pareiškė, kad pati organizacija ant bedugnės krašto. Kam apskritai jį reikėjo kviesti? Ką tokio svarbaus buvo tikimasi, kad jis pasakys? Vienybės skaldymas yra nepaliaujamai tai, ko siekia Rusija. Ar yra pavojingos dar gilesnio skilimo tendencijos?
– Žinote, tikriausiai vienas ilgiausiai egzistuojančių principų, kad suskaldyta Europa ar „skaldyk ir valdyk“ jis yra labai parankus. Labai tikiuosi, kad to padaryti nepavyks ir visas šis dalyvavimas kaip tik darkart visiems, kurie galvojo, kad su kariaujančios valstybės, kuri pradeda agresiją ir pasikėsino į kaimyninės valstybės sieną, suverenitetą, laisvę ir visas kitas įmanomas žmogiškumo vertybes, kad tai yra įrodymas, jog su juo kalbėtis nėra apie ką ir nėra dėl ko. Organizacija buvo sukurta žmogaus teisėms ginti, žurnalistų teises, užtikrinti rinkimų laisvę. Aš neprisimenu, kad šis vadovas būtų bent kiek prisidėjęs net ir savo pačio valstybėje, nežinau, ką jis gali pasakyti kitiems lyderiams.
– Bet jį kviečia.
– Matyt, yra tikinčių ir kai kuriais atvejais, žinote, būna strateginė kantrybė išlaukti, nebendrauti, izoliuoti taip, kaip yra sutarta ES. Tikriausiai yra kažkoks stateginis naivumas, nežinau, sunku pasakyti, bet Baltijos valstybių, Lenkijos ir Ukrainos vadovų tuo metu salėje nebuvo.
– Ačiū jums.
