Iškėlus idėją, kad reikėtų griežčiau reguliuoti tai, kaip Lietuvoje dirbantys užsieniečiai moka lietuvių kalbą, idėjos šalininkai, be kitų, ne kartą vartojo argumentą, kad pažeidžiamos „Lietuvos piliečių lingvistinės teisės“. Tačiau ar toks dalykas kaip lingvistinės teisės apskritai egzistuoja? Ar būdamas Lietuvos pilietis, iš tiesų turite teisę aplink girdėti lietuvių kalbą?
Abejonių viešojoje erdvėje jau sukėlusį terminą pirmą kartą pavartojo Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos pirmininkas Audrius Valotka. Jis jį minėjo ir savo kreipimesi į rašytoją Kristiną Sabaliauskaitę, kalbėdamas apie įstaigos skiriamas baudas: „<...> ne už kokį nors taisyklingą ar netaisyklingą žodį, o už lietuvių kalbos nevartojimą aptarnavimo srityje ir Kalbos inspekcijos nurodymų ignoravimą. Tai yra Lietuvos piliečių lingvistinių teisių (jos minimos dar Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje) apsauga.“
Kad A. Valotkos terminas kelia klausimų, socialiniuose tinkluose suabejojo komikas Domas Raibys, žinomas dėl to, kad administruoja „Facebook“ puslapį „VLKK“.
„Prisipažinsiu, aš iki šiol ne iki galo suprantu, kas tos lingvistinės teisės, bet kad rimčiau atrodytų, radau profesorių Christopherį Stroudą, kuris jas apibrėžia: „Kalbos teisės ir lingvistinės žmogaus teisės sukurtos kaip atsakas į mažumų nelygiateisiškumą ir marginalizavimą“ (LRT.lt vertimas). Taigi, visiškai priešingai, nei kad teigia Valotka, <...> lingvistinės teisės yra už kalbų įvairovę, tuo tarpu Valotka sąmoningai tą įvairovę naikina“, – pastebėjo jis, primindamas skandalą, kai A. Valotka viešai pavadino užsieniečius darbuotojus „čiurkomis“. (Vėliau jis teisinosi, kad turėjo omenyje žodį „tiurkai“ – LRT.lt).
Anot D. Raibio, toks termino iškraipymas yra „labai puikus rebrandingas“.
„Daug rimčiau skamba „bauda už lingvistinių teisių pažeidimus“ negu „bauda už gramatines klaidas“, – ironizavo jis.
Beje, iš A. Valotkos mistinį terminą pasiskolino ir politikai, juo remiantis Seime siūlyta net keisti Valstybinės kalbos įstatymą. Pirmą kartą jis buvo paminėtas pavasarį, rašte Seimo Švietimo ir mokslo komitetui. Tada A. Valotka aiškino, kad inspekcija pastebi vis daugiau nusiskundimų, kad Lietuvoje įsidarbinę ukrainiečiai su klientais nekalba lietuviškai.
„Dauguma nusiskundimų atkeliauja iš prekybos tinklų ir vaistinių. Vertinant teisiškai, tai yra Lietuvos piliečių lingvistinių teisių pažeidimas“, – sakė A. Valotka.
Terminą „lingvistinės teisės“ iš A. Valotkos perėmė ir Seimo narys liberalas Raimundas Lopata, aktyviai siekiantis keisti įstatymus dėl kalbos mokėjimo.
„Kaip sakė susitikime dalyvavęs Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka, Lietuvoje valstybinė kalba turi aukščiausią statusą ir visi Lietuvos piliečiai turi teisę būti aptarnaujami lietuvių kalba. Lingvistinės piliečių teisės turi būti aukščiau visų kitų, nors dabar mes turime lingvistinį gyvulių ūkį“, – rašė jis feisbuke, iškeldamas problemą, kad pavežėjų paslaugas vykdantys užsieniečiai kartais nekalba lietuviškai.
Teisininkai abejoja
Išgirdęs terminą „lingvistinės teisės“, juo suabejojo ne vienas LRT.lt kalbintas teisininkas ir minėjo, kad praktikoje jo nebuvo sutikęs.
Anot jų, lietuvių kalbos vartojimą apibrėžia Valstybinės kalbos įstatymas, Konstitucija, kuri nurodo, kad valstybinė kalba yra lietuvių, Lietuvių kalbos komisijos ir Lietuvių kalbos inspekcijos įstatymai, poįstatyminiai aktai, pavyzdžiui, Vyriausybės nutarimas, nustatantis darbuotojų kategorijas, kurios atitinkamų lygiu turi mokėti lietuvių kalbą.
Bet kas tos lingvistinės teisės? LRT pašnekovai linkę sutikti, kad tai yra žmogaus teisių dalis. Bet jei taip, tai negalime sakyti, kad tokia teisė yra būti užkalbintiems, aptarnaujantiems lietuviškai, o tai, kad Lietuvoje dirbantieji kai kuriais atvejais turi mokėti lietuviškai ir bendrauti su klientais valstybine kalba, yra ne teisė, o Valstybinės kalbos įstatymo nuostata.
Pasak Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docento, „Ellex Valiūnas“ advokato Donato Murausko, negalima sakyti, kad, kai nesam aptarnaujami lietuvių kalba, yra pažeidžiamos mūsų teisės ir laisvės.
„Jeigu valstybinės kalbos vartojimas diskusijoje siejamas su žmogaus teisėmis, apie kokius konkrečius teisių pažeidimus kalbame? Žmogaus teisių pažeidimai turi būti siejami su realiai asmens patiriamu poveikiu jo teisėms ir laisvėms. Todėl teigimas, kad egzistuoja tam tikros teisės be konkretaus tos teisės pažeidimo pagrindimo, kelia klausimų“, – A. Valotkos pasisakymą komentavo A. Murauskas.
Anot teisininko, kasdieniame gyvenime paprastai tenka ieškoti pusiausvyros tarp valstybės kalbos politikos, viešojo intereso ir konkrečių asmenų teisių.
„Žmogaus teisių katalogai gina žmogaus individualumą, jo galimybes reikšti save, saugo asmeninius pasirinkimus nuo daugumos formuojamos pozicijos.
Nors asmens tapatybė yra sudėtinga, žmogaus teisėmis siekiama išsaugoti ją per privataus ir šeimos gyvenimo gerbimo, saviraiškos laisvės, teisės nebūti diskriminuojamam ir kitas teises ir laisves“, – komentavo jis.
Pasak jo, dažniausios nuostatos, kad žmogus neturėtų būti diskriminuojamas dėl kalbos.
Tačiau kas, kaip tvirtina A. Valotka, minima Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje?
„Kiekvienas turi teisę naudotis visomis šioje Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis be jokių skirtumų, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties“, rašoma dokumente.
Anot A. Murausko, remdamasis tokia teise, Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, pavyzdžiui, kad Belgijoje gyvenantys prancūzakalbiai vaikai turi teisę lankyti tokią mokyklą, nors tai jiems nepriklausė pagal gyvenamąją vietą.
Taip pat kalba yra suprantama kaip asmens teisė, nes yra tapatybės dalis – dėl to sprendžiamos bylos dėl asmens vardo ir pavardės rašymo, o viena ypač žymi EŽTT byla buvo sprendžiama būtent dėl Lietuvos lenkės reikalavimo rašyti pavardę lenkiškai.
„Galiausiai, mažumų kultūrinės tapatybės saugojimo kontekste pripažįstama didelė kalbos svarba“, – sako D. Murauskas.
Su D. Murausku sutiko ir kiti LRT.lt kalbinti pašnekovai.
„Nėra tokio dalyko, kaip „lingvistinės teisės“ prie pagrindinių teisių, nors yra ES šalių narių teisė saugoti savo kalbą ar kalbas. <...> „Lingvistinė teisė“ yra greičiau valstybės teisė, o ne individo“, – LRT.lt komentavo teisininkas, Paryžiaus Sciences Po universiteto dėstytojas Vincentas Couronne.
Pasak jo, Europos žmogaus teisių konvencija irgi nenumato tokios teisės į kalbą.
Liublianos universiteto profesoriaus, sociolingvisto Vojko Gorjanciaus teigimu, galima skirti du dalykus: lingvistines žmogaus teises ir kalbos teises.
„Asmenys ir jų grupės, kurie dėl jų kalbos žinių trūkumo yra blogesnėje pozicijoje, <…> susiduria su situacijomis, kai jų pagrindinės žmogaus teisės gali būti pažeistos. Tai žodžio laisvės pažeidimai, teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, teisė dalyvauti politikoje, švietimo sistemoje ir taip toliau“, – pašnekovas pabrėžė, kad tokios teisės neužtikrinimas kai kuriais atvejais gresia ir asmens saugumui ir gyvybei.
Dėl to įstatymai užtikrina specialias teises migrantams, prieglobsčio prašytojams, kurie gali nemokėti valstybės kalbos, tačiau turi suprasti, pavyzdžiui, kas kalbama teisme.
„Kalbos teisės dažnai yra laikomos kolektyvinėmis teisėmis asmenims, kurie priklauso kalbinei bendruomenei. Tačiau šis požiūris gali būti problemiškas, nes teisės priklauso nuo to, ar asmuo jungiasi prie specifinės lingvistinės bendruomenės. Gali atsirasti užsieniečių diskriminacija“, – sako pašnekovas ir pridūrė asmeniškai manantis, kad teisė vartoti kalbą turėtų būti pripažįstama asmens, o ne kolektyvo teise.
Mokslininkas taip pat pažymėjo, kad kalbos teisių sąvoka pirmiausia buvo sukurta siekiant apsaugoti nykstančias kalbas, o vėliau buvo susieta su žmogaus teisėmis.
Ką sako Valotka?
LRT.lt susisiekus su A. Valotka, jis plačiau paaiškinti, ką turėjo omenyje, vartodamas abejonių sukėlusį terminą „lingvistinės teisės“, nepanoro.
„Ne, nekomentuosiu, nedomina manęs, nei ką sako, nei ką rašo Raibys, jo nuomonė manęs nedomina <...> Ką parašiau, tą, kas kaip skaito, interpretuoja, tai jų reikalas, atsakomybė <...> Aš manau, ir viskas. Aš viską pasakiau“, – sakė jis.
Priminus, kad jo išsakytas argumentas, kuriuo abejoja teisininkai, vėliau pateko ir į Seimą, kur svarstomi įstatymo pakeitimai, A. Valotka vis tiek kartojo nesantis atsakingas už savo žodžius.
„Ne, nemanau. Nekomentuosiu šito dalyko“, – sakė A. Valotka.
Teisininkai ir mokslininkai iš tiesų vartoja terminą „lingvistinės teisės“, taip pat „kalbos teisės“. Tačiau jie pabrėžia, kad tai teisė, labiausiai skirta apsaugoti tautines mažumas ir jų tapatybę, o lietuvių kalbos statusą ir tai, kur ja privalu kalbėti, įtvirtina įstatymai. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje minima, kad joje esančios pamatinės žmogaus teisės galioja, nepaisant kalbos, kuria kalba asmuo.
