Pastaruoju metu visuomenėje kartais nuaidi balsų, reikalaujančių tvirtos rankos politikos valdžioje, o radikaliausi rėžia apskritai nepasitikintys demokratine sistema. Tačiau filosofas ir apžvalgininkas Paulius Gritėnas ragina nepamiršti, kad demokratija – trapi struktūra: „Mes turėtume suvokti, kad demokratija yra trapi struktūra, ir turėtume reaguoti jautriau į atvejus, kai skatinama nepasitikėti demokratine sistema ar kai yra raginama keisti ją.“ Vilniaus universiteto (VU) profesorius ir filosofas Alvydas Jokubaitis taip pat laikosi pozicijos, kad demokratija šiuo metu yra vienintelis saugiklis, leidžiantis autoritarinėms jėgoms neprasiskverbti į politiką, tačiau priduria, kad demokratijoje niekada nereikia nustoti kelti klausimų apie santvarką, kurioje gyvename.
Lietuvos visuomenei tvirta ranka yra paklausi?
Anot filosofo ir apžvalgininko Pauliaus Gritėno, Lietuvos visuomenėje yra paklausa ir simpatija policinės valstybės arba autoritarinėms priemonėms. Tiesa, pabrėžė jis, terminas „policinė valstybė“ kartais vartojamas netinkamai ir policija asocijuojama su blogais dalykais. Šis terminas, teigė jis, yra labiau nusakantis neigiamą kontekstą, kai valstybės institucijos perima viena kitos pareigas ir valstybė pradeda atlikti galios primetimo funkciją.
„O policija, kaip žinome, teisiškai turi platesnes ribas veikti vien todėl, kad jos principas yra tų ribų užtikrinimas, ir užtikrinimas, kad žmonės laikysis teisės“, – kalbėjo P. Gritėnas.
Pasak filosofo, įvairūs sociologiniai ir politologiniai tyrimai rodo, jog Lietuvoje yra gajus tvirtos rankos lyderio paveikslas ir krizinėse situacijose dažnai norima aiškių ir griežtų sprendimų. Tai gali lemti daug faktorių, o Lietuvos demokratija dar gana jauna.
„Iš esmės, yra užaugusi tik viena karta, kuri dabar tik ateina į galios pozicijas, kuri turi demokratinių patirčių, kuri neturi sovietinės patirties. O sovietinė valstybė buvo būtent policinės valstybės pavyzdys, kai sovietinė valstybė užtikrindavo visose srityse kažkokį funkcionavimą ir veikimą. Jokių demokratinių praktikų nebūdavo“, – sakė P. Gritėnas.
Lietuvoje demokratijai kol kas nėra grėsmės, sakė P. Gritėnas, tačiau kai kurie žmonės ją priima kaip savaiminį dalyką ir yra nejautrūs įvairiems bandymams išjudinti demokratijos pamatus.
„Mes turėtume suvokti, kad demokratija yra trapi struktūra, ir turėtume reaguoti jautriau į atvejus, kai skatinama nepasitikėti demokratine sistema ar kai yra raginama keisti ją, stumiant autoritarizmo ar tų kitų galių įterpimo į tai, kas yra valdžių padalijimo principas, link“, – teigė jis.
Demokratijos esmė – nuolatos kelti klausimus apie egzistuojančią santvarką
Vilniaus universiteto (VU) profesorius ir filosofas Alvydas Jokubaitis samprotavo, kad demokratija šiuo metu yra vienintelis saugiklis, leidžiantis kontroliuoti valdžią, kad ši nepereitų prie autoritarinių priemonių. Tačiau pačios demokratijos esmė visgi yra nuolatos kelti klausimą, ar egzistuojanti santvarka yra pati tinkamiausia.
„Platonas gyveno demokratijoje, bet jis klausė, kuri santvarka geriausia. Niekada nereikia nustoti demokratijoje klausinėti, nepaisant to, kad tu gyveni šioje santvarkoje, ja kvėpuoji. Šitas klausimas turi būti paliktas atviras, nes kitaip turėsime problemų“, – teigė profesorius.
Lietuvių tauta, sakė filosofas, nebūtų atsiradusi be demokratijos. Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę 1918-aisiais, tik demokratija leido nubrėžti lygybę tarp buvusių baudžiauninkų vaikų ir buvusių bajorų.
Tiesa, sakė jis, objektyviai nėra ir tokios ribos, kurią peržengus demokratijai iškiltų pavojus, nes viskas priklauso nuo pačių piliečių – demos. Kitaip tariant, tas ribas braižo patys rinkėjai, piliečiai, individai. Visgi braižant tas ribas vyksta nuolatinė kova tarp skirtingų interesų.
„Bet šios kovos sprendėjas vėlgi turi būti liaudis, kuri turi pasakyti, kiek galima, kiek negalima. Kai iš Sovietų Sąjungos išsivaikščiojo 15 respublikų, tu gali pamatyti, kaip skirtingai mes nubrėžėme ribas ir kokie mes esame skirtingi, kaip skirtingai suprantame tas ribas (...). Nėra [vieno – LRT.lt] atsakymo. Jei nori tvirto atsakymo, reikia geležinio kumščio, kuris visus privers mąstyti tam tikru būdu apie demokratiją“, – pasakojo A. Jokubaitis.
„Ar yra alternatyvų? Jų nuolatos yra. Bet jeigu tu klausi, ar įmanoma iš viso alternatyva tai legitimacijai, kur liaudis legitimuoja valdžią, – ne, neįmanoma. Bet tada žmonės pajunta, kad jie yra uždaryti sistemoje. Įvyks rinkimų karnavalas, aktoriai pasikeis, bet ar pasikeis kas nors tikrovėje? Ne, sistema save išsaugo. (...) Jeigu žmonės nori greitų permainų, tegul eina į parduotuvę arba į darbą“, – sakė pašnekovas.
Artėjanti technologinė ateitis – dar vienas iššūkis demokratijai
Dėl gana jaunos demokratijos ir žmonių nesuvokimo, kaip ja naudotis, žmonės nori tvirtų priemonių, dažnai atsiriboja nuo vykstančių procesų ir mano, kad kažkas kitas turėtų viską padaryti, sakė P. Gritėnas. Tačiau jis mato ir kitą tendenciją, kelsiančią daug klausimų visuomenei ir žmogui kaip tokiam – artėjanti modernių technologijų kaita, pvz., dirbtinis intelektas ar „deepfake“ technologijos.
„Viešoji erdvė yra tapusi labai atvira ir laisva. Įvairios galimybės keliauti, kurti verslą ir panašiai plėtojasi, bet tuo pačiu metu paradoksaliai visos šios galimybės sukelia nemažai komplikacijų, į kurias mes dar nemokame atsakyti. Ir tada žmonėms kyla noras, kad tai būtų išspręsta greitai, aiškiai ir paprastai“, – tvirtino pašnekovas.
Pavyzdžiui, didėjant internetinių sukčiavimų skaičiui, sakė jis, žmonės linkę palaikyti poziciją, kad reikia griežtai ir greitai nubausti. Todėl tas policinės valstybės patrauklumas nulemtas ne tik sovietinės patirties, bet ir vis labiau komplikuojančios tikrovės.
„Ir tada norisi, kad valstybė greitai imtųsi priemonių ir greitai spręstų klausimą“, – sakė P. Gritėnas.
A. Jokubaitis taip pat teigė, kad vertėtų pamąstyti, ar pasaulis nepasikeitė taip, kad demokratija nebesugeba padaryti savo lyginamojo darbo. Anksčiau demokratija buvo reikalinga, kad darbininkai ir valstiečiai būtų reprezentuojami, o šiandien lygūs yra beveik visi.
„Nebėra pasidalijimo, į kurį žmonės žiūrėtų rimtai ir norėtų, kad žmonėms būtų atstovaujama (...). Situacija yra pasikeitusi. Reikia žiūrėti, kad pati demokratija šioje vietoje save keičia, save niveliuoja. Gal net pavartokime žodį „griauna“ iš vidaus. Ir mes čia nieko nepakeisime“, – sakė jis.
Paklausus, kodėl neįmanoma kažką pakeisti, A. Jokubaitis teigė, kad tai yra natūralus procesas, nes šiandieninis pasaulis su šiuolaikinėmis technologijomis ir permainomis vis sunkiau telpa į šios santvarkos rėmus. Klausimas, ar mokslo ir technikos sukurtame pasaulyje demokratija kaip tokia dar gali egzistuoti, sklando jau seniai, – kažkada vis tiek iškils konfliktas tarp mokslo ir laisvės.
„Vis labiau didėja ekspertų vaidmuo. O kas yra ekspertai? Tie, kurie yra naujieji aristokratai. Tie, kurie turi žinojimą, duomenis. Tai jau yra ne demokratiškas iššūkis. Jeigu nori, gali taip sakyti. Arba gali sakyti, kad viskas taip pasikeitė ir kad mūsų demokratija turi susitaikyti su šituo. Bet jeigu valdo ekspertai, tai 1918-ųjų metų visų sulyginimas nustoja galioti tam tikra apimti, t. y. atsiras tas, kas žino geriau. Bet tai yra pasaulio realija“, – sakė A. Jokubaitis.
Pasimetusi ir įsitempusi visuomenė
Kad visuomenė yra įsitempusi, tai tiesa, teigė P. Gritėnas, tačiau tokiais atvejais reikėtų klausti pačių žmonių, kaip jie tas grėsmes iš tikrųjų mato. Vieni bijo tiesioginės Rusijos grėsmės, kiti, pasitikintys institucijomis, bijo vidinių pavojų. Dar vieni bijo spartėjančios skaitmenizacijos ir technologinio progreso.
Pasak jo, pats žmogus turi klausti savęs, kokias baimes jis jaučia, kaip jis jas vertina ir kaip su jomis būtų galima tvarkytis. Kaip pasiruošti toms grėsmėms, kaip grėsmės atveju padėti sau ir savo šeimos nariams.
„Jeigu taip mąstytume valstybiškai ir norėtume gero visuomenei, tuomet pradėtume nuo to, kad mes įsivertintume tas grėsmes, įsivertintume, kiek mes individualiai ir kaip visuomenė esame pasiruošusi tų grėsmių atveju. Kiek mes suvokiame racionalumą, struktūras, kažkokių veiksmų mechanizmą? Paprastai sakant, kad mes patys įsivestume tos vidinės ir visuomeninės kontrolės, nelaukdami, kol kažkas ateis iš išorės, kažkoks lyderis, kažkokia partija, ir ta viena partija už mus pasakys, kur mums eiti, ką mums daryti“, – kalbėjo P. Gritėnas.
Žmonės dažnai nežino, ko nori, ir dažnai prieštarauja sau, o į priekį veda kokie nors impulsai. Tai sukuria tam tikrą emocinį foną, kuriame žmonės laksto nuo vieno sprendimo prie kito, sakė P. Gritėnas.
„Paprasčiausias sprendimas, kurį dažniausiai renkasi, yra tvirta ranka. Mes matome, kaip dažnai apsisuka [žmonių nuomonės – LRT.lt]. Geras pavyzdys turbūt buvo nekilnojamojo turto mokesčio procesas ir protestai dėl to. Viena vertus, žmonės nori, kad tie, kurie turi daugiau turto, mokėtų daugiau mokesčių.
Lietuvoje tas socialinio ir ekonominio teisingumo noras yra didelis. Kita vertus, kai tai paliečia juos arba tas mokestis tampa gana platus ir įtraukia įvairias visuomenes grupes, tada žmonės sako: „Ai, tada mes nebenorime, čia yra tironija, iš mūsų atiminėja turtą, mes grįžtame į komunizmą.“ Tai yra ta nuolatinė trintis, kad masės ir individai dažnai juda savo tikslų, kurie padiktuoti impulso, link, bet nemato platesnės perspektyvos ir negeba jos įvertinti“, – tikino jis.
Anot P. Gritėno, reikalavimas kalbėtis su tauta ar kalbėtis su masėmis dažnai tampa ydingas, nes girdimos emocijos, tačiau politiniu požiūriu tai pastumia į nesugebėjimą įgyvendinti ar priimti rimtų sprendimų dėl nenoro turėti nepatenkintą visuomenę.
„Tai jeigu mes visą laiką vadovausimės principu, kaip patenkinti tiek atskirų individų poreikius, tiek atskirų bendruomeninių grupių, tiek visos visuomenės poreikius, mes negalėsime niekur nieko padaryti. Visuomenė kartais turėtų pažiūrėti į save ir įvertinti, ar tai, ko jie reikalauja, nėra dviprasmiška“, – sakė pašnekovas.
A. Jokubaičio teigimu, Lietuvoje vyrauja dvi demokratijos – kai renkama valdžia ir kai išrinktą valdžią reikia suvaldyti. O visuomenė, sakė jis, yra dvilypė ir dažnai pati nežino, ko nori, tai ir pasireiškia nuolatine valdžios kaita.
„Pats susikuri sau problemą. Kai mūsų išrinkti atstovai pradeda nepaklusti mūsų valiai arba pradeda mūsų nesuprasti, mes turime dėti didžiules pastangas, kad juos reikia kontroliuoti: kalbėti spaudoje, organizuoti piketus, reikia nevyriausybinių organizacijų. Keistas dalykas, – tie, kurie yra mūsų kūriniai, patys atsisuka prieš mus. Žmonės beveik visada todėl, kad visa tai yra netikra, po metų ar dvejų yra nepatenkinti savo pačių išrinktais atstovais“, – kalbėjo A. Jokubaitis.
