„Litvinizmo tema visuomenėje iškyla ne pirmą kartą, apie tai kalbėjome ir 2014 metais“, – taip apie viešojoje erdvėje aršias diskusijas keliantį klausimą LRT.lt portalui komentuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Mariuszas Antonowiczius. Nors tema viešajame diskurse iškyla ne pirmą kartą – skirtingų sričių ekspertams ir politikams dėl to, kaip vertinti litvinizmą, susitarti vis dar nepavyksta. Vieniems tai akivaizdi grėsmė nacionaliniam saugumui, kitiems – uždaros radikalų grupės tema ar pseudomokslas, nepripažintas Vakarų mokslininkų bendruomenėse.
Valstybės saugumo departamentas (VSD) konstatavo, kad litvinizmo šalininkų veikla gali padidinti etninę įtampą Lietuvoje tarp lietuvių ir baltarusių bendruomenių, nors šiuo metu nekelia realios grėsmės Lietuvos saugumui ar teritoriniam vientisumui.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko pavaduotojas Dainius Gaižauskas mano, kad toks apibrėžimas nėra tikslus ir dėl formuluotės vertėtų susirinkti uždarame posėdyje.
„Seniai laukiame VSD darbuotojų savo komitete, <...> įstatymų bazės reikia, įstatymiškai turi būti nurodomas klausimynas, pateikiamas Migracijos departamento, įdedant litvinizmo ideologijos tematiką, ar jie pripažįsta tai, ar ne. Be jokios abejonės, reikėtų įtraukti ir karą Ukrainoje“, – teigia D. Gaižauskas.
Pasak politiko, grėsmės nepastebėti neįmanoma – istorinių faktų interpretacijos buvo vienas pagrindinių faktorių, leidusių Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui paruošti šalį Ukrainos invazijai, ir tokių momentų praleisti neturėtume ir Lietuvoje.
„Panaši propaganda buvo vienas ginklų arba net pagrindinių ginklų, kuris buvo ruošiamas prieš pradedant karą Ukrainoje. Jie „užzombino“, paruošė visuomenę vienokiais ar kitokiais suklastotais faktais. Dėl to Rusijos piliečiai ir dabar, kai vyksta karas Ukrainoje, kai išlaužomos rankos vaikams, išduriamos akys ir kapojamos galūnės, – jie tai skatina ir pripažįsta, nes Putinas kadaise iškraipė istorinius momentus ir įtikino, kad tai teisingi faktai“, – sako jis.
Nacionalinio susivienijimo vicempirmininkas Vytautas Sinica taip pat atkreipia dėmesį į istorinį litvinizmo pagrindą. Pasak jo, jau LDK pavadinime turėtume pastebėti užuominas, kuriai tautai priklausė pirmykštės žemės ir istorija.
„Tai alternatyvi istorijos interpretacija ir, mano supratimu, neteisinga. Nėra tas pats sakyti, kad šalyje gyvena įvairių tautybių žmonės, ir sakyti, kad tai buvo visų tautybių valstybė.
LDK ne vien pavadinimas. Jis sufleruoja, kad buvo lietuvių tautos įsteigta valstybė, tai nebuvo lygiai taip pat baltarusių, rusų ar dar kokios nors tautos. Jos gyveno, turėjo teises ir statusą, bet valstybė buvo lietuvių tautos, kaip ir parašyta mūsų Konstitucijos preambulėje“, – pastebi Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas.
Litvinizmas – būdas priartėti prie Vakarų?
Viešojoje erdvėje bei ekspertų bendruomenėse litvinizmo sąvoka aiškinama nevienodai – kraštutinė litvinizmo teorija, turinti stiprų nacionalistinį pamatą, grindžiama tuo, kad Lietuva nėra tikroji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtoja. Kita, mažiau radikali, teorija remiasi tuo, kad didžioji dalis LDK gyventojų, dabartinių baltarusių protėvių, buvo gudai, o ne lietuviai, kalbantys lietuvių kalba.
Nevienodai aiškinamas ir litvinizmo šalininkų siekis. Vieni tai sieja su pasikėsinimu į Lietuvos istoriją, kiti su pasikėsinimu į šalies sostinę, tačiau, pasak VU TSPMI docento Justino Dementavičiaus, neradikalųjį litvinizmą iš esmės galėtume vertinti kaip tam tikrą tautinio identiteto paiešką.
„Viena vertus, tokia saviidentifikacija reiškia ir atsiribojimą nuo Rusijos – ne kažkokie „balti rusai“, o litvinai, savarankiška tautinė grupė, susidariusi iš suslavėjusių baltų. Kita vertus, litvinistai kelia abejones dėl lietuvių, kaip istorinės tautos, sukūrusios Lietuvos valstybę, svarbos. Neatsitiktinai litvinizmo fenomenas siejamas su romantiška ar radikalia baltarusiško nacionalizmo atmaina, kuri tiek priešiška Rusijos imperializmui, tiek gali kalbėti apie Vilnių kaip iš esmės baltarusišką miestą“, – svarsto J. Dementavičius.
Apie litvinizmą, kaip baltarusiško identiteto paieškos procesą, kalba ir istorikas Rūstis Kamuntavičius. Jo teigimu, LDK ir Vilniaus, kaip baltarusių tautai svarbaus kultūrinio taško priartinimas prie istorijos, yra būdas atsiriboti nuo Maskvos ir autoritarinio režimo skiepijamo tapatumo su agresore Rusija.
„Jeigu LDK ir Vilnius tampa jų istorijos dalimi, jie tampa arčiau mūsų ir toliau nuo Maskvos. Jeigu darysime viską, kad jie neturėtų nieko bendro su mumis, jie links į Maskvą“, – įžvalgomis dalijasi LDK instituto direktorius.
Pasak R. Kamuntavičiaus, svarbu akcentuoti, kad abiejų tautų, tiek lietuvių, tiek baltarusių, vizijos apie LDK istoriją yra vertingos ir teisingos. Reikia suprasti, kad nei viena, nei kita pusė nesiims veiksmų praeities vizijomis grįsti dabartinės istorijos – eiti atsiimti ginčytinų teritorijų.
„Vilnius yra ir baltarusių, kur buvo leidžiamos pirmos knygos, buvo pirmos baltarusiškai mokančios mokyklos, ir lenkų – ten buvo svarbiausias Lenkijos universitetas, bet nei lenkai, nei baltarusiai nesiruošia eiti ir jo atsiimti. Jeigu litvinistai ateitų ir pasakytų: „Mes susirenkame ketvirtadienį su tankais ir šautuvais, eisime atsiimti Vilniaus“, tada būtų galima pradėti rūpintis“, – aiškina jis.
Istoriko teigimu, baltarusių siekį priartėti prie mūsų galėtume laikyti tam tikra terpe stiprinti tarpkultūrinius ryšius, o ne priežastimi Baltarusiją pasiųsti Rytų kryptimi, arčiau Rusijos.
„Mes, lietuviai, esame labai skeptiški, sakome, kad nieko nepasiekėme, esame nesubrendę, o baltarusiai nori būti mumis, <...> čia gauname visą šalį ir tris kartus didesnę pagal gyventojų skaičių, kurie nori būti mumis ir žiūri į mus kaip į kažką vertingo, su pagarba. O mes sakome, kad mums draugų nereikia ir siunčiame juos savais keliais, į Maskvą“, – mano R. Kamuntavičius.
„Ne auganti, o auginama problema“
Su visuomenės bruzdesiu dėl litvinizmo šalininkų keliamų realių ar mažiau realistinių grėsmių prasidėjo ir akylesnis baltarusių diasporos Lietuvoje stebėjimas. Politologo M. Antonowicziaus teigimu, dialogą su diaspora vystyti būtina, tai ne tik jų, tai ir mūsų problema.
„Turime Europos humanitarinių mokslų universitetą, kuris yra merdėjantis, tačiau galėtų tapti tam tikra platforma, per kurią vystytume šį dialogą. Galime kelti klausimą, kiek Lietuvos istorikai bendrauja su Baltarusijos istorikais ir kiek tai išeina į viešumą, man čia yra neatlikti namų darbai iš lietuvių pusės. Turime daug neišnaudotų platformų. Staiga kažkas sprogsta ir atsiranda žaibiška, arši bei garsi reakcija“, – sako jis.
TSPMI docentas J. Dementavičius priduria, kad litvinizmo nepropaguoja ne tik baltarusių intelektualų dalis, jos apraiškų nepastebima ir eilinių baltarusių gretose, tačiau vertėtų pabrėžti, jog įtampa tarp tautų yra naudinga tik vienam šios diskusijos veikėjui – Aliaksandrui Lukašenkai.
„Kalbant apie politinį ar kultūrinį baltarusių egzilio elitą, neteko pastebėti, kad jie norėtų perbraižyti sienas ar demonstruotų antilietuviškas nuostatas. Kaip, beje, ir paprasti baltarusiai, su kuriais teko bendrauti, vargiai demonstruoja kažkokių Lietuvos valstybingumo tąsą neigiančių įsitikinimų.
Litvinizmo nuosekliai nedrįstų propaguoti ir A. Lukašenka, nes tai reikštų antimaskvėniškos LDK politikos legitimaciją. Vis tik manau, kad jam ar Baltarusijos saugumo tarnyboms užtektų proto instrumentalizuoti litvinizmą stimuliuojant jo idėjas kaip būdingas baltarusių diasporai ir kartu stimuliuojant lietuvių įtarumą bet kokio baltarusių nacionalinio judėjimo atžvilgiu, taip pat ir demokratinio“, – teigia jis.
Pasak politologo, siejant visus baltarusius su litvinizmu, galima paskatinti jų atskirtį ir nepasitikėjimą Lietuvos valstybe bei visuomene. Tai sukuria sąlygas plisti jei ne litvinizmui, tai baltarusių antilietuviškumui – tikėjimui, kad baltarusiai yra visų skriaudžiami ir visas oficialus Lietuvos naratyvas yra melagingas.
Kova su litvinistiniais naratyvais lygu kovai su vėjo malūnais
Vienos ir teisingos išvados, kaip spręsti litvinizmo problemą, ar ji tikrai egzistuoja, koks jos mastas ir ar tai reikia daryti, nėra. Vis dėlto, J. Dementavičiaus pastebėjimu, kovoti su naratyvais yra taip pat beprasmiška, kaip ir bandyti juos perkonstruoti, tačiau bendradarbiavimas galėtų būti išeities tašku.
„Geriausias būdas stabdyti litvinizmo plitimą yra ne neįveikiama kova su naratyvais, kuriems, labai norint, galima priskirti bet kokią nuorodą į LDK, kad ir Vyčio ar Pahonios herbo, panaudojimą, bet nuosekli pagalba alternatyvų Lukašenkos režimui ieškantiems baltarusiams bei bendravimas su jų kultūriniais ir politiniais lyderiais“, – teigia TSPMI docentas.
Tokiai idėjai pritaria ir istorikų bendruomenė, pasak R. Kamuntavičiaus – litvinizmo diskusija susiklostė dėl giliai įsišaknijusi fobijų, kad atiduodame dalį savo tapatybės, nors istorikas pabrėžia, kad Vilnius gali būti ir lietuvių, ir baltarusių, ir žydų, ir lenkų vienu metu. O atsižvelgdami į pašonėje vykstantį Rusijos karą prieš Ukrainą, migrantų krizę turėtume vengti bet kokių konfliktų, už kurių stovi Putinas.
„Mes susikuriame problemą, kuri galėtų ir likti tik problema, tačiau geopolitinė situacija labai sudėtinga ir jeigu tą problemą vystome toliau – didėja konfliktas. Ar mums to reikia, kai rusas stovi už sienos?“ – kalba istorikas.
Politologas M. Antonowiczius apibendrina, jkad vertėtų nepamiršti, jog tai – uždaro rato, radikalių pažiūrų baltarusių problema, apie kurią tikslių duomenų nėra ir tikriausiai surinkti neįmanoma. Užmesti dėmės ant visos baltarusių diasporos Lietuvoje – neverta.
