Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius sako, kad Lietuvos institucijos turėjo daug anksčiau pradėti domėtis Baltarusijos aktyviste Olga Karač. Kartu jos atvejis neturėtų mažinti Vilniaus paramos Baltarusijos opozicijai.
P. Auštrevičius – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“.
– Olgos Karač atvejis yra ne tik gera proga, bet ir prievolė pasižiūrėti į tai, kaip Lietuva tvarkosi su bėgančiais nuo Lukašenkos režimo Baltarusijos žmonėmis, ir į Lukašenkos galimus agentus, kurie gali patekti į Lietuvą kartu su visu srautu. Kaip jūs vertinate Lietuvos pasirengimą atskirti vienas nuo kitų?
– Aš vertinu dvejopai. Iš vienas pusės, labai gerai, kad Lietuva priima Baltarusijos pabėgėlius, nes jie bėga nuo okupacijos. Reikia nepamiršti, kad Baltarusijos valstybė yra Rusijos okupuota valstybė. Ir aš manau, kad mūsų yra politinė prievolė iš tiesų ištiesti pagalbos ranką, ypatingai tiems kaimynams, su kuriais mes gyvename ir gyvensime ilgus amžius dar.
Šalia to reikia pripažinti, kad ne visi tie, kurie atvyko į Lietuvą, matyt, yra lojalūs arba, sakykime, yra bendradarbiavę arba bendradarbiaujantys su Lukašenkos, o galbūt ir Rusijos režimu, nes tie abu režimai yra labai tarpusavyje susipynę. Todėl šis atvejis, matyt, mums primena, kad mes turime būti budrūs.
Bet jokiu būdu dėl to budrumo nepamesti galvos ir nepradėti taikyti kokių nors apribojančių neprotingų priemonių baltarusiams, kurie tikrai turi teisę dėl persekiojimo arba dėl kilusių grėsmių išvykti į Lietuvą.
– Bet kaip rasti tą svarbią ribą, kur yra tas protingas požiūris? Nes konkretus ponios O. Karač atvejis leidžia abejoti. Ilgą laiką ji buvo laikoma verta Lietuvos pastangų padėti Baltarusijos opozicijai. Faktai, apie kuriuos kalba VSD, nėra pastarųjų metų, tai yra ankstesnių metų įvykiai, kurie suteikia pagrindo nesuteikti jai politinio prieglobsčio. Ko reikėtų pasimokyti iš šios istorijos?
– Man yra vienas dalykas aiškus: kad pasidomėta turėjo būti daug anksčiau, nes jeigu atvykęs asmuo rodo daug dėmesio ir nebūtinai yra integruotas į bendrą Baltarusijos aktyvistų opozicijos veikėjų tinklą, galbūt reikia paklausti savęs, o kodėl taip yra, ir pasidomėti ja ar juo kiek anksčiau, o ne laukti 2-3 metus, kol susikuria tam tikra aplinka aplink tą asmenį ir kyla dar daugiau grėsmių. Todėl galbūt ne viskas padaryta ir mūsų pusėje, bent jau ne laiku.
– Netgi susidaro įspūdis, kad jeigu ji nebūtų prašiusi politinio prieglobsčio, tai yra pakeisti jos statusą iš nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje, tai mes ir toliau nieko nebūtume sužinoję. Ar jums susidaro panašus įspūdis?
– Matyt, reikėtų kartais pakaltinti ir save ir pamatyti tas spragas, kurios, deja, dar egzistuoja. Kaip aš ir minėjau, tam tikra prevencija ir žinojimas, monitoringas situacijos, žinant, kad Baltarusijos režimas augančiai yra provokatyvus ir nusiteikęs dar agresyviau prieš Lietuvą ir jos piliečius, todėl domėtis tuo ne tik galimybė, bet manau, kad ir prievolė toms institucijoms Lietuvoje, kurios tą turi atlikti laiku.
– Jūs rengiate pranešimą Europos Parlamento nariams apie padėtį Baltarusijoje. Ar jau galite pasakyti, kaip ji bus apibūdinama tuo požiūriu. Ką jūs kalbėsite apie Baltarusijos opoziciją, kiek ji yra vieninga, kiek ji yra susiskaldžiusi, kiek jie gali sutarti dėl bendrų pagrindinių tikslų, kiek ne?
– Mūsų pranešime bus labai aiškiai pasakyta, kad apskritai yra Lietuvos ir visos vieningos Europos tikslas paremti Baltarusijos demokratinę opoziciją. Jai reikalinga mūsų parama, ypatingai šiuo metu, kada ji persekiojama viduje ir tam naudojamos tiek Lukašenkos režimo, tiek ir Rusijos režimo represyvios priemonės. Ir jeigu mes nesuteiksime pagalbos, mes atidėsime apskritai savo viltis matyti Baltarusiją kitokia, demokratiška, europietiška nepriklausoma valstybė.
Mums reikia suprasti, kad būtent ši opozicija, kuri veikia šiuo metu už Baltarusijos ribų, ir bus ta politinė jėga. Galų gale tos jėgos pagrindu susikurs politinės partijos ir atskiri lyderiai, kurie ir pakeis tą valstybę.
Todėl jeigu mes dabar manysime, kad mes jau esame viską padarę, suteikę pakankamai paramos, mes padarysime tiesiog laidą, mes sustosime pusiaukelėje ir galbūt atidėsime netgi Baltarusijos pokyčių planus.
– Ar jūs galėtumėte pasakyti, kad Lietuva turi vieningą ir nuoseklią politiką Baltarusijos atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, kas vienas ar kitu metu yra valdančioji dauguma Lietuvoje ir formuoja vyriausybę ir nustato užsienio politikos kryptis?
– Tai, matyt, turėtų būti mūsų tikslas ir bendra strategija. Tačiau aš matau, kad tam tikrais istoriniais laikotarpiais nebūtinai Lietuva buvo ta jėga – aš kalbu visų pirma ir Europos Sąjungos viduje – kuri sugebėjo išlaikyti Europos Sąjungos (dėmesį – LRT.lt), nes Europos Sąjungos mastu, Vakarų mastu mes ir galime įtakoti Baltarusiją ir pokyčius toje valstybėje.
Deja, mums ne visada užtekdavo galbūt jėgų. Tarkime, Lenkija turėjo savo sumetimų, jai būdavo kartais įdomiau Lenkijos tautinės mažumos reikalai, tarkime, švietimo autonomija, kultūrinė autonomija. Ir kartais tie dalykai vienaip ar kitaip nusverdavo, kad Europos Sąjunga pradėdavo blaškytis.
Aš tiktai priminsiu, kad 2016 metais Europos Sąjunga pradėjo nuiminėti sankcijas ir panašiai. Ir mes kažkaip irgi buvom tikintys, kad Lukašenka pasikeitė. Tačiau, deja, reikia pripažinti, kad mes turime reikalų su okupuota valstybe, kurioje Rusija vis įgauna didesnę jėgą. Ir jeigu mes neskirsime baltarusių tautos nuo režimo ir netaikysime sankcijų režimui, o tuo pačiu neištiesime rankos baltarusių tautai, vargu ar mes pasieksime tuos tikslus. Mes ir turime amžinai, matyt, suprasti, kad tai yra mūsų pagrindinis dalykas – kad Europa tęstųsi nuo Lisabonos iki Minsko. Apie Maskvą pamirškime, bet Lisabona–Minskas tai turėtų būti ta ašis, kuri ir turėtų sutelkti visas Lietuvos politines jėgas bendram darbui.
– Akylai padėtį stebintys analitikai ir kritikai sako, kad yra labai svarbu nepražiopsoti to vadinamo „litvinizmo“ bangos Baltarusijoje, kuris yra ir bus naudojamas ir lietuvių ir baltarusių skaldymui, ir Lietuvos istorijos bei ateities veiklos diskreditavimui. Ką čia Lietuva galėtų daryti ir kaip ji galėtų išnaudoti realiai turimus svertus, kad to litvinizmo, neigiančio Lietuvos istoriją tokią, kokia ji yra, būtų kuo mažiau?
– Reikia nepraleisti progos suprasti, kad iš tiesų yra tam tikro politinio šovinizmo ir separatizmo, kuris, be jokios abejonės, skatinamas Maskvoje, nes aš matau tiesioginę priklausomybę. Tai yra hibridinės informacinės politinės atakos. Ji skirta tam, kad supriešintų tautas, sukeltų nepasitikėjimą, istorinį revanšizmą ir panašiai.
Ir nesvarbu, kad galbūt vidutiniai baltarusiai mažiau domisi šia tema, tačiau pati ši tema, jos buvimas, šio klausimo kėlimas turi sulaukti mūsų deramo dėmesio. Ir todėl mes neturėtume praleisti progos iš tiesų būti labai aiškiai išsakantys savo poziciją: tai negali kartotis. Tai negali tapti kažkokių naratyvu. Ir kuo greičiau mes imsimės priemonių – taip pat ir galbūt baudžiamojo persekiojimo tų asmenų atžvilgiu, kurie kelia šituos klausimus – tuo, matyt, mums visiems ateityje bus geriau.
