„Aš labai dėkinga ir laiminga, kad į tą vagą pataikiau. Aš siūlais ant juostų laiškus rašau“, – ranka perbraukdama per savo ir savo mokinių juostas – austines rinktines, pintines ar kaišytines – ištarė 82 metų tautodailininkė, geriausio meistro vardą pelniusi Ona Vilienė iš Panevėžio rajono.
Jau penktus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Margaspalvis juostų pasaulis O. Vilienę traukė nuo mažumės, o paskui jau įgudusi moteris taip ir prisidurdavo prie uždarbio „Ekrano“ gamykloje, kad tris sūnus ąžuolus būtinai į aukštuosius mokslus išleistų.
„Labai mėgstu austi. Džiaugiuosi, kad kadaise to išmokau, kad galiu įprasminti kiekvieną laikmetį, kiekvieną didžiąją šventę. Audžiau juostą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės jubiliejui, atkurtai Lietuvai. Labai noriu išausti juostą, skirtą Lietuvių dainų šventės šimtosioms sukaktuvėms“, – savo užmojais aprodydama darbus, papuošusius Panevėžio rajono Upytės tradicinių amatų centrą, pasidalijo audėja Ona.
Ji sako nuolat skendinti kūryboje, tik, apgailestauja, nugaros ar sąnarių skausmai nebeleidžia įgyvendinti visko, ko siela trokšta. Tačiau O. Vilienė gali būti rami, kad tautinių juostų tradicija nebus apleista – moteris išugdė sekėjų.
Tarp jos tų mokinių, kurie drąsiai gali vadintis tradicijos tęsėjais, – penki audėjai. Vienas iš jų – pačios Onos sūnus. Etnomuzikologas Gvidas Vilys gali ir mamai patarti, kartais net švelniai paauklėti, kad ji kažką ne taip išaudusi. O. Vilienė dėl to nepyksta, atvirkščiai – jai tai didžiulė laimė.
Prie staklių – be batų
Vos atsisėdusi prie staklių Upytės tradicinių amatų centre O. Vilienė nusispiria batus. Ji paaiškina: nuo senų senovės visos audėjos ausdavo basomis kojomis, mat tik taip pakojį jausi.
„Kaip vaikams, ateinantiems į Amatų centrą, aiškinu, pakojis – senovinis kompiuteris. Jis renka raštą, nuo pakojo daug kas priklauso. Be pakojo nepaausi. Basomis kojomis ar tik su kojinytėmis jauti, kur ką minti“, – paaiškina moteris.
Patyrusi meistrė, skirtingai nei jos mokinės, ornamentų nebepiešia ant lapo, kad po akimis turėtų ir matytų, ką ir kaip austi. Na, nebent kokį įmantresnį brūkšteli prieš sėsdama prie staklių.
Įsisukusi tarp margaspalvių juostų moteris sako, kad jai arčiausiai širdies tradicinės juoda, raudona, balta spalvos, taip pat vyšnių, želmenų žalumo žalia. Bet, nusišypso audėja, tiek spalvas, tiek ornamentus ji renkasi vidumi, kažkas ten pakužda, kas labiausiai juostai tiktų.
„Visko būna – ir sėkmingų derinių, ir nesėkmingų. O jau vieną pinant į galvą ateina būsimos derinys“, – sakė moteris.
Tiesa, būna nesėkmingų dienų, kai rankos neklauso, siūlai trūksta. Tad, patikina meistrė, blogos nuotaikos prie staklių geriau nė nesiartinti.
Nuo vaikystės varvino seilę į stakles žiūrėdama
Rankų kūriniais O. Vilienę užkrėtė močiutė, kuri įsitaisiusi virš duonkepio mėnulio šviesoje apmegzdavo visą šeimą kojinėmis. O paskui jau gimė ir meilė juostoms.
„Prisimenu, kad ir seneliai, ir proseneliai gyveno kaime. Ten stovėdavo staklės, kuriomis ausdavo dukros. Ir mano mama audė. Tos staklės buvo padirbintos vien kirviu, be jokios vinies, sutvirtintos mediniais kaiščiais. Ilgą laiką, kol sodybą nuvertė, tos staklės lovatiese apdengtos stovėjo. O paskui jas tiesiog supjaustė į malkas. Labai jų gailiu“, – pasakojo O. Vilienė.
Prie tų staklių vaikystėje ji varvindavo seilę, labai norėdavo prie jų prisėsti, bet mažųjų niekas neprileisdavo.
„Sunkus tai darbas. Tarkime, lovatiesei reikėdavo apie 2000 siūlų suverti, o dar ir prie balanos šviesos. Jei net ir vieno siūlo neįversi, bus matyti klaida. Ne kiekviena kaimo audėja tai mokėdavo. Būdavo vos viena kita meistrė, kuri tai išmanė, jos eidavo kitoms padėti. Čia juk aukštoji matematika“, – pasakojo O. Vilienė.
Svajonei išsipildyti padėjo audimas
Daugiau austi O. Vilienė pradėjo jau būdama mokinė, kai lankė Panevėžio 5-ąją vidurinę mokyklą. Tuometiniuose Pionierių rūmuose buvo ir audėja, vaikus mokiusi austi rinktines juosteles. Taip Ona ir nusiaudė pirmąją juostelę su tautiniais raštais – ryšėdavo ją prie mokyklinės uniformos.
Rimčiau į audimą ji įniko jau dirbdama „Ekrano“ gamykloje, kai kūrėsi dainų ir šokių ansamblis, kuriam ir reikėjo tautinių apdarų. Tuomet ir pradėjo skleistis O. Vilienės, dirbusios techninį darbą, kūrybinės gelmės.
„Amžiną atilsį tekstilininkas profesorius Juozas Balčikonis kūrė tautinių kostiumų projektus. Pats Balčikonis mane nusivežė į parodą Vilniuje, kur ir pamačiau jūrą juostų. Profesorius pageidavo, kad prie vyriškų kostiumų būtų priderintos pintinės juostos“, – savo pirmąsias juostas, kurios skaičiuoja 52 metus, parodė O. Vilienė.
Meistrė audė ir progines juostas, taip papildomai užsidirbdama. Tas uždarbis jai padėjo siekiant savo svajonės – kad sūnūs įgytų aukštąjį išsilavinimą.
„Juostų audimas yra amatas. O amato ant pečių nenešiosi. Jei ne tas audimas, nežinau, kaip būtų buvę. Vaikams duonos reikėdavo juk nupirkti. Labai siekiau, kad mano vaikai įgytų aukštąjį išsilavinimą“, – nutęsė O. Vilienė.
Moters troškimas išsipildė – visi trys sūnūs baigė aukštąsias mokyklas.
„Vienas sūnus pensijos sulauks dūdas bepūsdamas ir diriguodamas, kitas dirba vaikų muzikos mokykloje Vilniuje, baigė birbynės mokslus. Trečias – etnomuzikologas, jis ir pamėgo audimą, labai gerai jaučia, kas gerai, kad negerai, man labai gera šalia jo austi“, – apie sūnų, perėmusį tradiciją, pasakojo O. Vilienė.
Sūnus Gvidas į audimą įniko, galima sakyti, per atsitiktinumą. Per vienos šventės repeticiją jo, tuomet dar darželinuko, paprašė pasėdėti prie audimo rėmelio vietoj neatvykusios meistrės.
„Geras, ramus vaikas jis, pasėdėjo. Bet kai grįžom namo, niekaip nėjo gulti miegoti, sakė: mama, parodyk, kaip austi juostą.
O dabar mano audėjas pranokęs mane savo dailiais darbais. Man dėl to labai smagu“, – susigraudino mama.
Reikia kantrybės ir kūrybiškumo
Upytės tradicinių amatų centre prie juostų sėda ir O. Vilienės mokiniai.
„Čia ateitis dirba“, – palinkusi prie sesių Viltės ir Smiltės, švelniai šypsodamasi apibūdino O. Vilienė.
Sesės austi juostas pradėjo mokytis prieš penkerius metus. Vyresnėlei Smiltei tuomet buvo vienuolika, jaunėlei Viltei – devyneri.
„Austi juostas mudvi paskatino močiutė, kai susipažino su Ona Viliene. Atėjome, pabandėme, mokytoja pamatė mūsų potencialą, taip ir likome“, – pasakojo Smiltė.
Tas potencialas, anot merginos, – tai kantrybė, gebėjimas susikaupti ir kūrybiškumas. Be šių bruožų vargu ar juosta užgimtų.
„Taip, reikia ugdyti kantrybę ir turėti norą mokytis. Daug kas čia pro mus praeina, būna visokių edukacijų, bet ne kiekvienas lieka. O jiedvi atėjo ir liko. Širdyje labai džiaugiuosi. Juk laikai pasikeitė – modernizacija, telefonai, rankos užimtos. O šitoms mergaitėms galiu savo patirtį perduoti“, – kalbėjo patyrusi juostų audėja O. Vilienė.
