Istorija, kuri aprašoma šį mėnesį išleistoje Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje „Pranešėjas ir prezidentas“ turi turėti tęsinį Seime, sako Seimo pirmininkė Premjerei taip pat kyla klausimų, bet, jos manymu, atsakyti gali ne vien Seimo tyrimo komisija. Dabar jau buvęs žvalgybos pareigūnas žurnalistams liudija, kad Valstybės saugumo departamento vadovybė, nusižengdama įstatymams, davė žodinius nurodymus atlikti tada dar tik kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinkos patikrinimą. Istorija ne nauja, dar 2019-aisiais šis, tada aukštas pareigas saugumo departamente ėjęs pareigūnas, jau buvo kreipęsis į Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Vytautą Baką.
Tada Seimas noro vykdyti tyrimą neparodė, kaip ir Generalinė prokuratūra nepradėjo ikiteisminio tyrimo, kad ir kaip to siekė tuometis komiteto pirmininkas.
Seimo pirmininkė sako, kad Seimas turi reaguoti, nes nuo to priklausys pranešėjo instituto ateitis. Žmogus pasitikėjo įstatymais, pasitikėjimo Seimu, o dabar yra tiesiog sutryptas. Kokia, jūsų manymu, turi būti ta reakcija?
Aš manau, kad pritariu pirmininkei, tiktai ne pranešėjo instituto ateitis priklausys, o Seimo, paties Seimo ateitis ir pasitikėjimas juo. Nes Seimas tokiais atvejais, kada yra, pavyzdžiui, požymių, kad piktnaudžiaujama žvalgybos tarnybose informacija arba tarnyba, yra vienintelė institucija, kuri gali padaryti tvarką, kuri gali suvaldyti nepageidautinas valstybei situacijas specialiosiose tarnybose. Nes jis atlieka kontrolę ir įstatymai taip yra sukonstruoti, kad žvalgybos pareigūnas pamatęs, kad, pavyzdžiui, piktnaudžiaujama tarnyba, niekur kitur negali daugiau kreiptis.
Jis gali kreiptis tiktai į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą ir pranešti apie pažeidimus - tą ir padarė. Tai, aš manyčiau, kad po šito įvykio, kada Seimas nereagavo, priešingai - prisidėjo, manyčiau, praėjusios kadencijos ir šios iš dalies, tuo, kad pranešėjas būtų sutryptas, visų pirma jis neteko pasitikėjimo. Ir aš, pavyzdžiui, sunkiai dabar įsivaizduoju, kaip žvalgybos pareigūnas bet kurioje specialioje tarnyboje galėtų, esant panašiai situacijai, informuoti Gynybos komitetą (NSGK) arba Žvalgybos komisiją ar Seimo vadovus po to, kas įvyko. Tai, aš manyčiau, nuo to priklauso pasitikėjimo Seimu ateitis.
Gerai, bet ta reakcija, kas tai yra - komisijos sudarymas?
Aš manau, kad turėtų būti sudaryta komisija.
Seime vis dėlto komisija, o ne Generalinė prokuratūra?
Seime. Generalinė prokuratūra savo žodį tarė. Ji pateikė atsakymus gana neapibrėžtus, panašu, kad ji sprendimo nepriėmė. Ir, deja, bet šįkart reikia konstatuoti, kada yra sudėtingi valstybei dalykai, pavyzdžiui, arba stambi korupcija, arba šis atvejis, kada informacija, kurią pateikė pranešėjas, liečia galimą aukščiausių valstybės vadovų piktnaudžiavimą ir specialiųjų tarnybų, Generalinė prokuratūra į tokius atvejus pritrūksta drąsos sureaguoti. Mes matėme istoriškai, ar tai būtų stambios korupcijos bylos, ar tai būtų kažkokia reikšminga situacija, kaip ši, visgi Generalinė prokuratūra ir pati teisėsauga dažniausiai atsistoja į šoną.
Bet galbūt ji dabar galėtų reaguoti, pasikeitė ir Generalinė prokurorė?
Ji galėjo reaguoti. Aš pats kreipiausi dar šiemet, gal kokius du kartus. Ir į tą pačią STT, turiu atsakymus iš Generalinės prokuratūros, deja, prokuratūra reaguoti nenori.
Man vis dėlto kilo klausimas, ką tuomet ta komisija, kuri, kaip jūs sakote, galėtų būti sudaryta Seime, turėtų tirti?
Tyrimas nėra tikslas pats savaime. Pokytis yra Seimo tyrimo komisijos tikslas. Tai aš vis dėlto manyčiau, kad yra tokie 5 momentai, ties kuriais Seimas turėtų gilintis. Aišku, visų pirma, neteisėtas informacijos rinkimas, t. y. žvalgybos vadovų galimas dalyvavimas politiniuose procesuose tiesiogiai, kišimasis į juos - čia nėra žvalgybos užduotis. Turi rinkėjai rinktis savo politikus, spręsti, o ne žvalgyba. Žvalgyba turi apsaugoti rinkėjų teisę pasirinkti, ir jeigu pareigūnai stoja į kažkokio vieno politiko pusę arba kito, tai iškreipia rinkimus.
Tai pirma - neteisėtas informacijos rinkimas. Antras tai yra Baltarusijos verslo, kalbu apie trąšas, verslo, susijusio su trąšomis, įtaka prezidentūrai, Prezidentui ir kitiems politikams. Trečia, tai turėtų būti prezidento rinkimų kampanijos finansavimas. Ketvirta, tai turėtų būti bankų galimas kišimasis į politinius procesus. Negalima iš savo klientų rinkti ne tik palūkanas, bet ir pinigus tam, kad finansuotų patinkančio kandidato kampaniją. Tokių požymių yra. Ir paskutinis klausimas, manyčiau, pats svarbiausias, tai yra pranešėjo persekiojimas. Vis dėlto prezidentas ir Seimas turi tapti tokio lygio informaciją pateikusio pranešėjo saugumo garantija, garantu, kitaip tariant.
Dabar atsitiko taip, kad būtent aukščiausių politikų rankomis žmogus buvo sutryptas per fiktyvias reformas ir tai buvo leista padaryti. Žmogų, apdovanotą trimis Vyčio Kryžiaus ordinais, kai gali ant dviejų rankų pirštų suskaičiuoti, kiek tokių yra. Jį tiesiog naikino ne tik jo tiesioginiai vadovai, vykdydami reformą, bet tai buvo laiminama ir prezidentūroje, ir Seimo komitete.
Bet prezidentas sako, kad tai yra pasakos, pasakų jis jau 20 metų neskaito. Tai tas trijų Vyčio Kryžiaus ordinų kavalierius, taip išeitų, seka pasakas.
Na, jis pats jį apdovanojo paskutinį kartą, kiek aš atsimenu. Komentuoti prezidento aš nenorėčiau. Gal jis norėtų, kad tai būtų pasaka, bet, deja, ši pasaka yra gana grėsminga ir todėl į tai reikia reaguoti.
Dar vienas dalykas, kita vertus, pranešėjas tikina, kad ne tik prezidento aplinka buvo tiriama, bet konservatorius Ž. Pavilionis ieškojo kompromato apie savo tuometinį konkurentą partijoje Vygaudą Ušacką, kai jie abu kovojo dėl konservatorių nominacijos tapti kandidatu į prezidentus. Tai ar įmanomas toks tyrimas šiandien, kai taip pat neįvardintas konservatorius toje žurnalistų knygoje sako, kad vis dėlto politinis interesas tada nulėmė, kad jie nesutiko tokio tyrimo palaikyti. Tai šiandien kas pasikeitė?
Žinote, į klausimą atsakyti yra labai sudėtinga. Aišku, kad dauguma ir dabar kalbančių apie tyrimus, ir apie reakcijas politikų buvo praėjusioje kadencijoje, ir kai kurie dalyvavo tiesiogiai priimant sprendimus, kad situacija būtų užglaistyta. Bet aš grįžtu prie vis dėlto tokios vertybinės pozicijos. Partijos, žaisdamos tokiais siaurais interesais, ar lyderiai politikos - gal man nepatogu, gal čia kažką palies, gal aš čia būsiu nepopuliarus - praranda orientyrą, ir tai yra Seimo problema. Ir visgi, jeigu Seimas ir politikos lyderiai pasirinks tą vertybinę poziciją, kad galbūt tai nenaudinga man tiesiogiai, gal aš galiu nuo to nudegti, kaip tai darė Pranešėjas, bet pasirinks visuomenės interesą, kad pagaliau baigtųsi tos praktikos, kada žvalgybos informacija manipuliuojama, kada yra šantažuojami žmonės, kada ji nuteka nežinia kam, jeigu Seimas pasirinks vertybinę poziciją, teisėtumo, žmogaus teisių poziciją, jeigu Seimas nuspręs vis dėlto rimtai spręsti pasitikėjimo Seimu problemas, pakils virš tų buitinių, partinių interesų, aš manau, komisija bus sudaryta.
Bet, aišku, jeigu jis nesugebės vis dėlto iš jų išeiti, be abejo, komisija, aš turiu didelių abejonių, kad ji bus sudaryta. Ir, man atrodo, mažiausiai, ką mes dabar turime padaryti, tai yra grąžinti Pranešėjui visas jo regalijas, grąžinti į pareigas, atstatyti ir jo atsiprašyti.
Ačiū.
