captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Istorijos detektyvai“ klausia, ar verti atminimo P. Cvirka, K. Škirpa ir J. Noreika?

Petras Cvirka buvo geras rašytojas, tačiau jis išdavė Lietuvos valstybę. Kazys Škirpa buvo vienas iš tų, kurie rengė sukilimą 1941 metais, tačiau nesustabdė jo dalyvių, kurie dalyvavo žudant žydus. Jonas Noreika-Vėtra pasirašė dokumentą, kuriuo buvo įkurtas žydų getas. Kas šie asmenys – herojai ar niekšai? Ar verta įamžinti jų atminimą? Tokį klausimą LRT TELEVIZIJOS laidoje „Istorijos detektyvai“ iškėlė Virginijus Savukynas.
stop kadras
stop kadras

Vilniuje, kaip ir bet kurioje kitoje sostinėje, gausu atminties vietų, paminklų praeities herojams. Tačiau kas yra herojus? Kas yra moralinis pavyzdys mums ir mūsų vaikams? Kaip vertinti tą, kuris vienu metu buvo neabejotinas didvyris, o kitu metu prisidėjo prie nekaltų žmonių žudynių, skatino neapykantą? Kur yra riba tarp klaidos ir piktavališkumo?

XX a. Lietuvos istorija yra labai sudėtinga. Šalia didvyriškumo eina niekšybė, šalia pasiaukojimo – išdavystė. Kaip vertinti žmones, kurie atsidūrė labai nepaprastose situacijose?

LRT TELEVIZIJOS laidos „Istorijos detektyvai“ autorius V. Savukynas po Vilnių vaikščiojo kartu su žinomu politologu, dabartiniu Seimo nariu Laurynu Kasčiūnu bei taip pat gerai žinomu politikos apžvalgininku Arkadijumi Vinokuru.

Kaip vertinti K. Škirpą?

Sausio 1 dieną yra graži tradicija pakelti Trispalvę Gedimino bokšte. Ar žinote kodėl tai yra daroma? 1919 metų sausio 1 dieną Gedimino bokšte buvo pirmąkart pakelta Lietuvos vėliava. Į Vilnių tomis dienomis veržėsi bolševikai. Lenkai su jais kovėsi dabartinėje A. Jakšto gatvėje, o keli Lietuvos savanoriai, vedini K. Škirpos, Gedimino bokšte iškėlė Trispalvę.

stop kadras

K. Škirpa buvo savanoris, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. O 1926 m., kai buvo nuverstas prezidentas Kazys Grinius, jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris norėjo kovoti už demokratiją. Jo simpatijos buvo Vokietijos pusėje. Matydamas Adolfo Hitlerio iškilimą, jis pasaulio ateitį siejo su Vokietija ir manė, kad mažos tautos turi šlietis prie didžiųjų. Kai sovietai okupavo Lietuvą, jis buvo Berlyne. Būtent jis organizavo pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje ir jo dėka prasidėjus nacių-sovietų karui, Lietuvoje kilo sukilimas. Ir štai čia pasirodo juodoji dėmė – niekam ne paslaptis, kad tie patys sukilėliai žudė savo bendrapiliečius žydus.

A. Vinokuro nuomone, viena yra pasidalyti žiauriausiomis mintimis draugų būrelyje, o kita yra paskelbti tą žinią kaip politinį dokumentą. Pašnekovas cituoja oficialų LAF`o dokumentą, išdalytą Birželio sukilėliams: „Artėjant išsilaisvinimo valandai iš sovietinio ir žydijos išnaudojimo, reikia Lietuvoje sukurti tokią tvankią atmosferą, kad nė vienas žydas nedrįstų net pagalvoti, kad Nepriklausomoje Lietuvoje turėtų bent minimalių teisių bei bendrai galimybių išgyventi.“ Žinoma, galėtų kilti logiškas klausimas – juk pats K. Škirpa žydų nežudė? Į tai „Istorijos detektyvų“ laidos vedėjui V. Savukynui A. Vinokuras atsako paprastai: „Stalinas, Mao, Pol Potas ir netgi Hitleris – jie irgi patys nieko nežudė.“

stop kadras

Tuo tarpu L. Kasčiūnas laikosi nuomonės, jog K. Škirpos alėja turi likti. „Natūralu, kad į kiekvieną atvejį reikia žiūrėti atskirai. Kiekviena asmenybė, darydama sprendimus labai sudėtingomis aplinkybėmis, darė klaidų ir apskaičiavo neteisingai. Manau, kad tokia asmenybė, kuri norėjo labai daug gero ir mūsų valstybei, ir mūsų tautai buvo ir Kazys Škirpa“, – teigia politologas. Jis sutinka, kad K. Škirpa buvo provokiškas politikas, bet jokiu būdu ne nacistinių pažiūrų. Anot L. Kasčiūno, K. Škirpa suvokė, kad tik Vokietijos veiksnys, po to, kai Lietuva buvo aneksuota sovietų, galėjo atkurti Nepriklausomybę. Tai buvo klaida – vokiečiai neplanavo suteikti Lietuvai valstybingumo. „Kai vokiečiai pradėjo karą su sovietais, K. Škirpa tikėjosi, kad atsivers galimybė lietuvių tautai atkurti valstybingumą – dėl to jis ir organizavo 1941 m. birželio sukilimą“, – taip kontroversiško lietuvių politiko veiksmus aiškino „Istorijos detektyvų“ laidos autoriui V. Savukynui Seimo narys L. Kasčiūnas.

A. Vinokuras laikosi savo nuomonės – K. Škirpos vardo alėjos būti neturėtų. „Ar mes sutinkame paversti herojais tuos, kurie vieną akimirką buvo didvyriais, o kitą akimirką spekuliavo dalies savo tautiečių gyvybėmis? Aš manau, kad – ne“,– savo nuomonę apie K. Škirpa apibendrino A. Vinokuras.

L. Kasčiūno teigimu, prasidėjus Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, K. Škirpa buvo internuotas Berlyne, jam paskirtas namų areštas ir jis negalėjo daryti sprendimų, kurie iš esmės keistų situaciją Lietuvoje. Politologo nuomone, esminis kriterijus, kuriuo remiantis turėtumėme vertinti K. Škirpą – tai, kad jis siekė Lietuvos valstybingumo atkūrimo. K. Škirpos sprendimai buvo apgalvoti, bet nepasiteisinę. „Jei manęs klaustumėt, ar K. Škirpa mūsų pirmojo ešelono didvyris – sakyčiau, kad ne: pirmiausia būtų partizanų vadai – Žemaitis, Vanagas – juos rašyčiau pirmiausia. Bet šitas žmogus irgi nusipelno pagarbos ir istorinio atminimo“, – savo poziciją apibendrina L. Kasčiūnas.

stop kadras

„Vaikas paklaus – o kodėl jis rašė tokius baisius laiškus? Kodėl jis ragino išmesti dalį visuomenės? Ar tikrai nėra Lietuvoje karo ir pokario didvyrių, kuriems galima paskirti gatves?“, – „Istorijos detektyvų“ vedėjui Virginijui Savukynui teigė A. Vinokuras.

Vėtra – tarp kolaboravimo ir pasipriešinimo

Žvilgsnis į istoriją niekada nėra neutralus, negalima į ją pažvelgti iš kažkokios objektyvios aukštumos – visada žiūrime iš vienos ar kitos pozicijos. Ir vertinimas daug pasako apie mus – kokiais mes norėtumėme būti. Kita svarbi atminties vieta – paminklinė lenta, skirta J. Noreikai-Generolui Vėtrai. Jis buvo karininkas, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. Čia atsirado didelė dėmė jo gyvenime – 1941 m. rugpjūčio 22 d. jis pasirašė dokumentus, kuriais remiantis buvo įkurtas Žagarės žydų getas. Joniškio burmistras Antanas Gedvilas vykdė J. Noreikos įsakymą ir savo miesto žydus perkėlė į Žagarę. Čia vėliau jie buvo sušaudyti.

J. Noreika nebuvo nacistas. Jis puikiai suprato, kad iš Vokietijos nieko gero tikėtis negalima, tad įsitraukė į antinacinę veiklą – tiesa, buvo greitai susektas ir uždarytas  į Štuthofo koncentracijos lagerį. Vokietijai pralaimėjus karą jis galėjo pasitraukti į Vakarus, bet sugrįžo į okupuotą Lietuvą ir organizavo pogrindinį pasipriešinimą. 1946 m. buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. Sušaudytas MGB vidaus kalėjime, o kūnas užkastas Tuskulėnų parke. Tai kas gi šis žmogus – didvyris ar susitepęs nekaltų bendrapiliečių krauju asmuo?

J. Noreika. LGGRC nuotr.

L. Kasčiūno nuomone, gerai, kad J. Noreikai yra atminimo lenta. Pasak jo, „J. Noreika galbūt padarė ne pačius tobuliausius sprendimus, bet jis irgi tikėjo vokiškuoju veiksniu atkuriant Lietuvos valstybingumą, jis tikėjo, kad tai galima padaryti. Akivaizdu, kad tai buvo klaida. Bet faktas, kad J. Noreika sutiko tapti Šiaulių apskrities viršininku, kai jau baigėsi Laikinosios vyriausybės įgaliojimai, rodo desperatiškus jo bandymus išlaikyti savarankiškumo likučius“. Politologas remiasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro pateikta išvada, jog J. Noreika buvo ir antinacinės, ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, priėmęs sprendimą dėl žydų izoliavimo. Tiesa, Seimo nario nuomone, egzistuoja liudijimai, kad buitiniame lygmenyje J. Noreika netgi stengėsi žydams padėti.

A. Vinokuro nuomonė – kardinaliai priešinga. Jis mano, kad paminklinė lenta Generolui Vėtrai privalo būti nuimta. J. Noreika, pasak jo, kaip Šiaulių apskrities viršininkas, buvo atsakingas už Žagarės getą, taigi ir už žydus, kurie vėliau ten buvo nužudyti. Maža to, jis davė įsakymus, kaip elgtis su nužudytųjų turtu – o tai pagal genocido nusikaltimų apibrėžimą – tiesioginis dalyvavimas nusikaltime. Į „Istorijos detektyvų“ laidos autoriaus V. Savukyno priminimą apie teiginius apie vėlesnę rezistencinę J. Noreikos veiklą A. Vinokuras atsako taip: „Ar blogis yra blogis, ar jį galima pateikti kaip švelninančią aplinkybę? Pagal genocido apibrėžimą, nusikaltimai žmogiškumui senaties neturi. Dabar spręskime – kam reikalingi Lietuvai heroizuoti žmonės, kurie taip dviprasmiškai vertinami?“

L. Kasčiūno nuomone, tai ką padarė J. Noreika – atgailauti verčianti klaida. Politologo nuomone, net jei ir J. Noreika nebūtų pasirašęs dokumentų dėl getų steigimo, getai vis tiek būtų atsiradę – sprendimus darė kraštą okupavę vokiečiai. Pasak jo, svarstant apie J. Noreiką, svarstykles visgi nusveria jo teigiama veikla – rezistencija naciams ir sovietams. „Matai, kad tai yra žmogus, kovojęs už mūsų laisvę“, – V. Savukynui teigė L. Kasčiūnas.

Kodėl vis dar stovi paminklas P. Cvirkai?

P. Cvirka – rašytojas, aktyviai prisidėjės prie Lietuvos okupacijos 1940 m. – važiavo į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų prijungta prie SSRS. Ar tokiam žmogui gali stovėti paminklas Vilniaus centre?

L. Kasčiūno manymu, būtų gerai, kad šio paminklo čia, Vilniaus centre, nebūtų. Paminklas buvo statytas V. Cvirkai kaip politiniam veikėjui, ne kaip rašytojui – o tai iš principo reiškia, kad sovietai jautė jo indėlį į Lietuvos sovietizaciją. Akimis bėgant per P. Cvirkos gyvenimą, akivaizdu, kad jis buvo idėjinis komunistas. Iš pradžių – kultūrinis bolševikas, vėliau rodė savo simpatiją Rytams, atvirai draugavo su Sovietų Sąjungos ambasadoriumi Lietuvoje. Jis buvo sovietinės okupacijos šauklys. „P. Cvirka nuo visų kitų asmenybių skiriasi tuo, kad iš principo veikė prieš Lietuvos nepriklausomybę“, – teigia politologas.

P. Cvirka. Stop kadras

Tačiau gal P. Cvirkos santykis su sovietais yra toks pat, kaip ir K. Škirpos su naciais: vienas prašė Lietuvos SSRS sudėtyje, kitas norėjo matyti Lietuvą kartu su Trečiuoju Reichu? L. Kasčiūnas neigia tokius svarstymus. Pasak jo, tarp P. Cvirkos ir K. Škirpos yra esminis skirtumas: K. Škirpa neprašė Vokietijos aneksuoti Lietuvą, o netgi priešingai – siekė Lietuvos valstybingumo. Seimo nario nuomone, tai, kad P. Cvirka važiavo į Maskvą „parvežti Stalino saulės“ – Sovietų Sąjungos atėjimo į Lietuvą legitimavimas. Tuo tarpu K. Škirpa nelegitimavo Lietuvos okupacijos – jis tiesiog siekė valstybingumo labai sudėtingomis sąlygomis. „Esu įsitikinęs, kad kartu su Žaliojo tilto balvonais reikėtų ir šitą balvoną išvežti remontui“, –  taip L. Kasčiūnas apibendrino savo poziciją „Istorijos detektyvų“ laidos vedėjui V. Savukynui.

A. Vinokuras taip pat mano, jog paminklo P. Cvirkai neturėtų būti. Pasak jo, kalbant apie P. Cvirką derėtų kalbėti apie išdavystės anatomiją apskritai. Juk P. Cvirka, būdamas LSSR Rašytojų sąjungos pirmininku, išdavė poetą Kazį Jakubėną, kuris už keletą antisovietinių eilėraščių buvo nuteistas 5 metams lagerio. K. Jakubėną, kuris buvo talentingas ir drąsus kūrėjas, pokario metais skundė P. Cvirka, Juozas Baltušis ir Antanas Venclova – galbūt pavydėjo poetui talento, galbūt ir tvirtos laikysenos, kurios patys neturėjo. K. Jakubėnas buvo išsiųstas į lagerį, vėliau išteisintas, bet grįžęs į Lietuvą gyveno visiškame skurde, o 1950 m. sausį mįslingomis aplinkybėmis mirė – apie tai kalbėta ankstesnėse „Istorijos detektyvų“ laidose.

A. Vinokuro nuomone, P. Cvirka atsakingas dėl K. Jakubėno žūties. P. Cvirka buvo konjunktūrinis išdavikas. P. Cvirka, apdovanotas Antano Smetonos laikais už „Žemę maitintoją“, vienu metu buvo ir didvyris, ir šunsnukis. „Ar verta jam statyti paminklą? Ar mes statom paminklą jam ar išdavystei? Mes niekaip neišsisuksime mūsų visuomenėje nuo pasirinkimo būti moraliam ar amoraliam. Mes turime vaikus, kaip juos mokysime?“ – kelia klausimą pašnekovas. „Ir mes skaitom apie Petrą Cvirką, aš galvoju kaip tėvas: „Štai, sūneli, šitas žmogus buvo apdovanotas rašytojas.“ „Trečiojo fronto“ leidėjas, narys, išvaręs V. Montvilą ir K. Borutą ir atsivedęs Salomėją Nėrį ir A. Venclovą. Kai aš jam pasakysiu, kad P. Cvirka išdavė Lietuvos valstybę ir savo buvusį kolegą – bet jam stovi paminklas. Ką aš savo sūnums pasakysiu?“, – apie dviprasmišką moralinę situaciją kalba A. Vinokuras.

Jo nuomone, moralinės normos formuojant politiką yra būtinos. Turime teisę rinktis, kokius asmenis mes norime matyti herojais. „Mes neturime moralinės teisės pateisinti išdavystę, pateisinti nusikaltimą prieš žmogiškumą – tas parašė gerą romaną, o anas gynė Lietuvą – kitų žmonių gyvybės kaina...“, sakė V. Savukynui A. Vinokuras.

P. Cvirkos paminklas. Stop kadras

Trys žmonės, trys skirtingi likimai. Jie gyveno tikrai nepaprastomis sąlygomis, o mums, žinant jų gyvenimo vingius, svarbu patiems pagalvoti, kaip mes būtumėm elgęsi jų vietoje. Ar turėtumėm jėgos ir stiprybės pasielgti kitaip? Taip, kad mūsų vaikams nekiltų klausimų dėl mūsų poelgių? Tai ne retorinis klausimas. Tai – klausimas kiekvienam iš mūsų. Atsakyti į tai galime tik patys sau.

„Istorijos detektyvai“ kartu su V. Savukynu – antradieniais 22.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ!

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...