„Reikia daryti greitai, bet ne skubotai“, – apie nacionalinio stadiono statybas sakė sostinės meras Remigijus Šimašius. Paskutinius mėnesius poste skaičiuojantis politikas interviu portalui LRT.lt teigė nesutinkantis su tais, kurie kalba apie siaurinamas Vilniaus gatves, ir tvirtino siekiantis giluminio miesto desovietizavimo.
Jau po maždaug pusmečio Vilnius turės naują merą. Kadenciją baigiantis R. Šimašius dar 2021-ųjų pavasarį paskelbė nebeketinantis siekti dar vienos sostinės vadovo kadencijos.
Interviu portalui LRT.lt politikas teigė, kad per pastaruosius pusantrų metų jis ne kartą permąstė savo sprendimą, tačiau keisti jo neketina.
„Dabar jau prasideda laikas, kai reikia skaičiuoti savaites“, – sakė R. Šimašius. Kalbėdamas su LRT.lt jis pasidžiaugė, kad kol kas nė vienas iš rinkimuose dalyvausiančių kandidatų nepareiškė ketinantis nukirsti ar išrauti dabartinio mero vadovavimo metu pasodintus medžius ar kardinaliai keisti padėtį Vilniuje.
– Jūs prieš pusantrų metų paskelbėte, kad nesieksite dar vienos kadencijos. Ar per šį laikotarpį buvo, kad permąstytumėte tą sprendimą, galvotumėte, kad visgi dar reikėtų pabandyti? Ar priešingai – tai buvo atsipūtimas?
– Aišku, kad buvo permąstymų. Kai žmonės meta rūkyti, jei paskelbia visiems, kad mes rūkyti, paskui yra daugiau sunkiau tai pakeisti. Nors niekada nesu rūkęs, norėjau paskelbti taip, kad ir pats neapsigalvočiau, tai buvo vienas iš motyvų, tikrai ne pagrindinis, bet koks penktas ar septintas.
Be abejo, per tą laiką buvo žmonių, kurie sakė, kad gal nereikia to daryti, kodėl taip ir panašiai. Buvo ir šnekinimų, ir pačiam klausimų. Iš tikrųjų tai dariau tuomet labai gerai apgalvojęs ir nepersigalvojau, bet aišku, kad minčių apie tai buvo įvairių.
O ar ramu buvo? Tikrai nebuvo. Kadencija trunka ketverius metus. Tai pradžioje skaičiuoji laiką metais, paskui ateina laikas, kai skaičiuoji mėnesius, aš juos pradėjau skaičiuoti prieš dvejus metus. Dabar jau prasideda laikas, kai reikia skaičiuoti savaites. Ir ne dėl to, kad reikia viską žūtbūt suspėti, nes turbūt būtų naivu manyti, kad viską suspėsi ir kad miestas bus užbaigtas.
Labai adekvačiai skaičiuoju, kad dalį dalykų reikia užbaigti, dalį dalykų sudėlioti taip, kad nauja taryba ir naujas meras apsispręstų, ar tęsti, dalies dalykų, galbūt, net ir nereikia pradėti, nes kitaip neetiška ir neprotinga. Aišku, kad apie tai galvoju, žiūriu, bet yra labai daug dalykų, kuriuos reikia užbaigti. Tie paskutiniai pusantrų metų daug kuo buvo kitokie nei prieš tai buvę šešeri metai.
– Jūs neseniai patvirtinote, kad ketinate sukti į privatų sektorių. Jau turite darbo pasiūlymų?
– Nuo politikos, aišku, [suku] į šoną, bet, kita vertus, kadangi ruošiuosi dalyvauti tarybos rinkimuose, tai tas „į šoną“ irgi toks nevisiškas. Akivaizdu, kad duoną reikės iš ko nors valgyti, <...> vadinasi, turėsiu kitais reikalais užsiimti. Iš tikrųjų, turiu minčių, ką daryti, turiu pašnekėjimų ir pašnekinimų, bet nei sutarties turiu, nei rankomis esu sukirtęs.
Žinote, čia yra dviejų tipų darbų. Vieni yra tokie, kur aš nespėsiu juostelės perkirpti, bet ji tikrai bus perkirpta kieno nors kito.
Neturiu minties iš karto nerti į kokią nors konkrečią vykdomąją poziciją, planuoju mozaiką dėliotis iš skirtingų veiklų. Bent jau dabar mano tokia yra pagrindinė mintis.
– Mes su Jumis kalbėjomės 2021-ųjų birželį ir tuomet, paklaustas, ar jau matote darbų, kurių įgyvendinti nepavyks, sakėte kol kas negalintis tokių darbų įvardyti. Šiandien jau matote, ko nudirbti nepavyks?
– Žinote, čia yra dviejų tipų darbų. Vieni yra tokie, kur aš nespėsiu juostelės perkirpti, bet ji tikrai bus perkirpta kieno nors kito. Būčiau norėjęs, kad tokie darbai būtų atlikti greičiau, bet jie bus atlikti. Kad ir nacionalinis stadionas – galime grįžti į senas istorijas, kaip ir kodėl tai buvo užvilkinta, bet akivaizdu, kad jis bus, tik kitas meras jį atidarys.
Prie to paties ir koncertų salę galima priskirti. Aišku, dar yra ir finansavimo iššūkis, nes kol kas Vyriausybė nepasakė tvirto „taip“, bet mes jau kreipėmės statybų leidimo ir t. t., sklandžiai, pagal tvarkaraštį judame į priekį. Tikiu, kad bus ji atidaryta, tik ją atidarys kitas meras.
Taip pat yra geležinkelio stoties ir visų aplinkinių kvartalų pertvarkymas, yra dalykų, kurie juda, pavyzdžiui, Šv. Stepono bažnyčios prieigos. Dėl pačios stoties ir stoties aikštės yra nueitas nemažas kelias, viskas yra užsukta, bet ir neturėjau vilčių, kad per mano kadenciją tai bus padaryta.
Viskas yra daug plačiau. Aš daug šią kadenciją kalbu apie miesto tikrą giluminį desovietizavimą, kad buvę sovietiniai rajonai taptų jaukesni, gyvesni. Tai aš puikiai suprantu, kad aš galiu parodyti pavyzdžių, kaip reikėtų daryti, bet man norisi ir kad tie pavyzdžiai dar geresni būtų ir, aišku, kad žymiai plačiau tai pasklistų, kad būtų pertvarkyti tie kvartalai.
Judame su MIESTO+ programa, kurią paskelbėme prieš pusantrų metų, bet ką pavyks šioje kadencijoje padaryti, tai turbūt porą pavyzdžių, parodant kryptį, į kurią pusę reikia judėti. Bet toli gražu nebus taip, kad jau viskas, užbaigėme. <...>
Aš matau žmonių kituose miestuose, kurie sako „štai, visą kvartalą sutvarkėme, kaip atrodo visas kvartalas“. Na, gerai, mes irgi Tuskulėnų trikampį Žirmūnuose sutvarkėme, bet nedrįstu girtis, kad tai yra labai geras projektas, nes man atrodo, kad tai yra tiesiog suremontuotas sovietinis kvartalas, jis liko lygiai to paties sovietinio išdėstymo logikos. Nei ten gatvės yra labai draugiškos ir kviečiančios, nei ten aišku, kur vienas kiemas prasideda, o kitas baigiasi, nei skirtumo tarp viešos ir privačios erdvės, nei to jaukumo, kurio yra normaliame mieste, dar neturime.
– Kai kuriuose sostinės rajonuose, pavyzdžiui, Viršuliškėse ar Justiniškėse, matome, kad daugiabučių namų renovacija juda labai lėtai, renovuojamų daugiabučių yra vienetai. Jei gyventojai neskuba renovuoti namų, kaip juos įtikinti MIESTO+ programa?
– Neturiu iliuzijų, kad lengvai pavyks įtikinti. Čia daugiau eina kalba apie miesto atsakomybę ir labai aiškios ribos nubrėžimą, kur yra miesto atsakomybė ir kur yra gyventojų atsakomybė. Jei taip atskirus pavyzdžius reikėtų rodyti, turbūt ryškiausia riba, kur vieno žingsnio atstumu gali pajusti tą sovietinį miestą ir miestą, į kurį einame, tai, sakyčiau, Šeškinėje yra Saulės takas.
Tu eini tuo taku ir net jei absoliuti dauguma namų yra nerenovuoti, bet tu matai vakarietišką gyvenimo kokybę su dangomis, suolais, viešomis erdvėmis, žaluma, apšvietimu ir t. t. Tai yra tai, kaip turi būti. Taip pat ir Vileišio takas Antakalnio rajone. Ten matai, kaip turi atrodyti dalykai, nors šalia yra daugybė nerenovuotų namų.
Kalba eina apie tai, o ne apie atskirų namų atnaujinimą, nes aš tikrai tikiu tuo, kad kai žmonės pasijunta tikrais šeimininkais, jie geriau šeimininkauja. Nesinori detaliai lįsti į urbanistinius pasvarstymus, bet mes su vyriausiuoju architektu dabar žiūrėjome, kodėl žmonės bet kokiame sovietiniame rajone nesijaučia jaukiai tuose kiemuose ar pseudokiemuose.
[Taip yra], nes tipinio kvartalo, tai yra gatvėmis apribotos miesto dalies, sovietinis ir vakarietiškas išdėstymas ir dydis skiriasi vidutiniškai maždaug septynis kartus. Vakarietiškas mastelis yra tiek kartų mažesnis. Kitaip tariant, miestas daugiau investuoja į gatves, gatveles, viešąsias erdves, o kiemas jau yra aiškus, jaukus, suprantamas.
– Kiemai, takai, suolai – visa tai svarbu, bet žmonės ne ant takų, o namuose gyvena. Jeigu jų daugiabutis senas ir nerenovuotas, tai yra ne tik neekonomiška, bet ir neestetiška. Ką dėl to galima padaryti?
– Aišku, dėl energetinių priežasčių verta renovuotis, dėl vidaus jaukumo irgi verta tvarkytis. Aišku, yra dalykų, kuriuos labai sunku tvarkytis. Turėjau progą pagyventi sovietiniame name, tai galiu pasakyti – ačiū Dievui, kad kaimynai buvo nelabai triukšmingi ir nei televizoriaus, nei radijo labai garsiai neklausė.
Jei taip atskirus pavyzdžius reikėtų rodyti, turbūt ryškiausia riba, kur vieno žingsnio atstumu gali pajusti tą sovietinį miestą ir miestą, į kurį einame, tai, sakyčiau, Šeškinėje yra Saulės takas.
Žinoma, vilniečiams kai kurie dalykai sovietiniuose ar posovietiniuose namuose kelia iššūkių, kalbant apie kokybę. Bet vis dėlto man atrodo labai svarbu, kad miestas spręstų miesto problemas ir nelįstų į žmonių miegamąjį, o kartais būtų gerai, kad ir į laiptinę nelįstų, tik gerai padarytų tai, kas priklauso miestui.
Man atrodo, aktualu, kad gatvės, gatvelės, takai, visa tai, kas iš tikro yra vieša, taptų miesto gerai prižiūrima. O sovietiniuose rajonuose yra problema, kad žmonės realiai net negali atskirti, kur yra vieša, kur yra kaimynų arba privatu, nes ten yra taip suprojektuota, kad tai iš principo neįmanoma. Tai mūsų iššūkis čia yra titaniškas – miestą dekonstruoti. Ir tai yra ne tik Vilniaus ar Lietuvos, bet ir visos Vidurio ir Vakarų Europos iššūkis, nes buvo vienu metu mada tokius rajonus statyti.
Kai kur ji iki šiol nepraėjo, o pas mus, ačiū Dievui, su miesto politika, su dešimt architektūros taisyklių jau tikrai pakeista tai. Mes jau matome, kad nauji namai yra visiškai kitokie: su atvirais pirmais aukštais, su labai aiškiais kiemais, su gyvomis gatvėmis, su gatvėmis, kur mašinos nestovi tarp namo fasado ir gatvės, o yra po žeme arba tarp pėsčiųjų takų ir važiuojamųjų dalių. Viskas sudėliota į vietas.
– Kalbant apie nacionalinį stadioną, jo darbai prasidėjo tik įpusėjus Jūsų antrai kadencijai. Esate anksčiau sakęs, kad jei ne buvusi Vyriausybė, stadioną būtume turėję dvejais metais anksčiau. Bet ar tikrai dėl to galima kaltinti tik buvusias Vyriausybes?
– Oi, tikrai ne. Dideli projektai užtrunka ilgai. Jeigu kas nors sakytų, kad dideli projektai yra padaromi greitai, tai reikštų, kad arba jie būtų neadekvačiai brangūs, arba korumpuoti, arba prastos kokybės. Kad ir finansiškai viskas būtų sudėliota, ir organizaciškai, ir kokybės prasme, reikia laiko. Skubos darbą velnias gaudo. Reikia daryti greitai, bet ne skubotai.
Kalbėdamas apie dvejus metus, turėjau omenyje laiką, kurį mes praleidome teisminėse institucijose dėl to, kad Viešųjų pirkimų tarnyba, likus savaitei iki sutarties pasirašymo momento, uždraudė mums pasirašyti sutartį. O uždraudė pasirašyti dėl to, kad iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos [jie] gavo keliasdešimt puslapių medžiagos, kodėl nereikia to pasirašyti, nors iš tikrųjų jie buvo tarsi ir projekto partneriai.
Būtent tas raštas ir tuo pagrindu atsiradęs uždraudimas, tie Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimai ir galiausiai visi teismai, kuriuos galiausiai laimėjome, užtruko apie dvejus metus. Tai turėjau omenyje, nelįsdamas jau į ankstesnius procesus, nors jie taip pat galėjo būti greitesni.
– Ar stadiono darbai vyksta pagal planą? Kalbant tiek apie darbų terminus, tiek apie finansus.
– Viskas eina pagal planą, galbūt išskyrus vieną kitą pikantišką detalę. Pavyzdžiui, kad Lietuvoje vis dar yra sprogdinimo darbų monopolis, bet nėra kokybės. Dėl to mes negalime nusipirkti adekvačios paslaugos.
– Dėl sprogdinimo gyventojai skundėsi, kad į jų kiemus lekia betono gabalai. Ką Jūs apie tai šiandien žinote?
– Tikrai neslėpsiu – kai tai išgirdau, pamaniau, kad tai sunkiai įmanoma ir kad gal kas nors prikurta. Bet gyventojai buvo visiškai teisūs. Panašu, kad tiesiog mūsų paslaugų teikėjai, kurie yra monopolininkai, nesugeba atlikti savo darbo. Reikėjo taikyti kitas technologijas, bet apie tai daugiau pasakytų koncesininkai, nes tai jų rūpestis, nebe miesto.
– Vienas dažniausiai paskutiniu metu minimų darbų yra vadinamasis gatvių siaurinimas, žaliųjų plotų didinimas, buvo kalbėta, kad vilniečiai turėtų išlipti iš automobilių, bet ar yra šiandien pasiūlyta iš tiesų adekvati alternatyva automobiliams?
– Aš niekada neaiškinau ir nenurodinėjau miestiečiams, kaip jie turi elgtis. Niekada nesakiau išlipti iš automobilių, nes žmonių gyvenimas yra labai įvairus, jų iššūkiai, gyvenimo būdas, problemos, darbai, gyvenamoji vieta, kurią jie pasirenka ar negali pasirinkti, yra labai įvairūs. Mano politika yra tokia, kad reikia ne bizūnu ką nors daryti, o suteikti įvairių galimybių mieste.
Kitas dalykas, suprantu, kad yra prilipęs terminas „gatvių siaurinimas“, bet aš visą laiką sakau – mes platiname pėsčiųjų juostas, įvedame naujas parkavimo juostas, kurių, beje, yra labai daug, yra keliems šimtams automobilių vien tik apie centrinę dalį, platiname žaliąsias juostas, dviračių juostas ir automobilių važiuojamąsias dalis padarome tokias, kad jos būtų reglamentuoto pločio.
Yra statybų techniniai reglamentai, jie numato, kokio pločio turi būti važiuojamosios dalys, ir per siaura, ir per plati važiuojamoji dalis yra blogai, tik dėl skirtingų priežasčių. Nė viena gatvė, skaičiuojant nuo fasado iki fasado, nėra susiaurinta, nors kai kur gal ir reikėtų tą padaryti.
Kalbant apie alternatyvas, natūralu, kad augančiame mieste judėjimas visada yra pagrindinis iššūkis. Akivaizdu. Pats tai jaučiu, kuo bevažiuočiau – ar viešuoju transportu, ar dviračiu, ar mašina, ar eičiau pėsčiomis. Man nuolat kyla klausimas, ar negali būti patogiau.
Aišku, į viešąjį transportą mes investavome nemažai ir noriu pasidžiaugti, kad esame iš tų miestų, kur viešojo transporto naudotojų skaičiaus dinamika yra labai pozityvi, po pandemijos tai vienas greičiausių atsigavimų. Kokybės vertinimas irgi kyla. Bet tai nereiškia, kad nėra iššūkių.
Ypač erzina žmones susidėvėję troleibusai. Kaip tik jų pirkimas dabar vyksta, tarptautinis konkursas paskelbtas. Bus viešojo transporto plėtros naujienų, naujų maršrutų.
Pagal dalijimosi ekonomiką apskritai esame lyderiai pasaulyje. Ar žmogus tankiai gyvenamame mieste gali gyventi be asmeninio automobilio? Tai tikrai labiau įmanoma nei bet kuriame kitame Europos ar Vakarų pasaulio mieste, nes, prireikus nuvažiuoti pas tėvus, pas senelius į kaimą, prie jūros, į mišką grybauti ar į parduotuvę parsivežti sunkių pirkinių, yra dalijimosi automobiliai, jie Lietuvoje veikia daug patogiau nei bet kur kitur.
Į pėsčiųjų infrastruktūrą daug investuojame, bet akivaizdu, kad ji buvo labai apleista, tad investicijų dar reikia. Tarkim, prieš septynerius metus buvo 20–30 kilometrų normalios kokybės dviračių takų. Tikrų dviračių takų, o ne tokių, kurie nupiešti ant šaligatvių. Dabar tokių yra apie 140 kilometrų. Visur jų skaičius auga, bet nežinau kito miesto, kuris būtų padaręs tokį šuolį.
Investuojame į visas alternatyvas, kad žmonėms būtų daugiau pasirinkimo, nors iššūkių su judėjimu visą laiką bus.
Niekada nesakiau išlipti iš automobilių, nes žmonių gyvenimas yra labai įvairus, jų iššūkiai, gyvenimo būdas, problemos, darbai, gyvenamoji vieta, kurią jie pasirenka ar negali pasirinkti, yra labai įvairūs.
– Ar jau žinoma data, kada Vilniuje nebevažinės čekoslovakiški troleibusai?
– Aš dabar galvoju, ar jie dar važinėja.
– Važinėja.
– Pirkimą esame paskelbę, tai man atrodo, kad metai ar pusantrų yra tas laikas, kai bus atnaujinamas troleibusų parkas. Yra toks paradoksas, kad dalis žmonių troleibusus myli, dalis jų nekenčia. Iš savo vaikų vis sulaukiu klausimo, kodėl autobusai nauji, o troleibusai, kuriais mes važinėjame, yra seni.
Patys troleibusai yra savo efektyvumo įkaitai, nes jie pasenę, o fiziškai genda žymiai mažiau. Dėl to autobusus atnaujiname žymiai greičiau nei troleibusus. O dabar atėjo ir troleibusų eilė. Beje, atnaujiname ne tik pačias transporto priemones, pagal patvirtintą planą judame ir su infrastruktūros atnaujinimu.
Labai paprastas dalykas – žmones troleibusai dažniausiai erzina dėl to, kad ties sankryžomis jie pristabdo daug labiau nei dėl saugumo reikėtų ir sustabdo eismą, mat senos technologijos neleidžia jiems sklandžiau pervažiuoti per tas jungtis. Kaip tik į tų jungčių naujas technologijas esame numatę investicijas, kad troleibusai mažiau erzintų.
Tai bus kitokie troleibusai, galima sakyti, labiau elektriniai autobusai, nes jie tik dalį laiko važiuos prie laidų, o dalį laiko per miesto centrą, kur planuojame laidus nukabinti, arba maršrutų galuose, kur dar nėra linijų nutiestų, galės važiuoti be laidų. Jie tiesiog įsikraus važiuodami nuo linijų, bet galės važiuoti ir daugiau.
– Kada Jūs pats paskutinį kartą važiavote troleibusu?
– Viešuoju transportu paskutinį kartą važiavau vakar (interviu vyko lapkričio 10 d. – LRT.lt), bet troleibusu mažiau važiuoju, mano maršrutais kažkaip važiuoja autobusai, ne troleibusai. <...> Dviračiu irgi vakar važiavau, bet šiandien lietus lyja, tai mašiną išsitraukiau (juokiasi).
– Trumpai užsiminėme apie žaliuosius plotus. Dėl jų iki šiol yra įvairių nuomonių, teigiama, kad medžiai ir krūmai sodinami chaotiškai, neturint plano, kad augalai sodinami per arti vienas kito. Jūs matote chaotiškumo?
– Visi žmonės yra teisūs. Bet koks verslas, jei tai geras verslas, pasakytų, kad klientas visada teisus, taip ir gera savivaldybė turi sakyti, kad bet kuris miestietis yra teisus, kad ir ką jis besakytų.
Bet iš tikro čia yra didelė filosofinė diskusija ir man užtruko dvejus ar trejus metus būnant meru išsiaiškinti, kad didžiausi naujų medžių ir krūmų sodinimo priešininkai yra tie žmonės, kurie labai myli medžius ir krūmus. Tai didysis paradoksas, jis yra labai kontraintuityvus.
Esmė ta, kad kai mes sodiname medžius gatvėse – ar tarp pėsčiųjų juostos ir važiuojamosios dalies, ar, kaip Konstitucijos prospekte, viduryje tarp važiuojamųjų dalių, mes puikiai matome, kad medžiai ir krūmai prigijo ir puikiai auga. Jie tikrai pagražino viską, niekam netrukdo, bet atmosferą sukuria visiškai kitą.
Kai kurie žmonės sako, kad medžiai vargsta, ir jie yra teisūs, medžiams ta vieta [Konstitucijos prospektas] tikrai nėra komfortiška augti. Medžiai komfortiškai auga miške, kur nors palei upę ar apskritai ne mieste. Bet mes mieste medžius sodiname ne tam, kad medžiai jaustųsi komfortiškai, o tam, kad žmonės jaustųsi komfortiškai. Dėl to mes tuos medžius labai prižiūrime, tausojame, saugome – ir senus, ir naujus.
Žmonės sako, jog medžiai vargsta, o mes sakome, kad taip, jie vargsta, bet vargsta tam, kad žmonės turėtų pavėsį ir komfortiškesnę aplinką.
Tiesą sakant, nestebina ir tai, kad daug žmonių sako, jog sodiname per arti. Yra kažkodėl įsigalėjusi sena dogma, kažkas nuo sovietinių laikų mokė, kad medžius reikia sodinti taip, kad jų šakų vainikai tarpusavyje nesusipintų. Bet tai netrukdo miestiečiams paskui nueiti į kokią seną alėją ir sakyti, kad taip gražu, kai virš gatvės susipynusios šakos.
Dalis specialistų sako, kad reikia sodinti didesniais atstumais, kad nesusipintų vainikai, bet yra žmonių, kurie džiaugiasi senomis alėjomis, kur tie vainikai yra susipynę. Mano asmenine nuomone, mes medžius dažniausiai pasodiname per retai, o ne per tankiai ir tai yra didesnė problema.
Bet koks verslas, jei tai geras verslas, pasakytų, kad klientas visada teisus, taip ir gera savivaldybė turi sakyti, kad bet kuris miestietis yra teisus, kad ir ką jis besakytų.
– Jeigu kitas meras bus visiškai kitoks, visiškai kitos ideologijos žmogus, kuris nepritaria Jūsų sprendimams, kaip tuomet užtikrinti, kad gatvės neliktų pusiau apsodintos, sutvarkytos pusiau pagal Jūsų, pusiau pagal kito mero matymą?
– Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad negirdžiu nė vieno kandidato, kuris nueitų tiek toli, kad sakytų, jog išraus ir išpjaus tuos medžius Konstitucijos prospekte ar kur kitur. Man atrodo, kad jei kas nors taip ir pasakytų, vilniečiai sakytų „ne, ne, ne, palaukite, jei pasodinta, tai ir palikite“.
Ir Konstitucijos prospekte buvo sodinama tam, kad aiškiai pasimatytų, koks yra pokytis ir kad tą pokytį reikia nešti į kiekvieną gatvę. Man atrodo, kad yra dalykų, kurie buvo nauji prieš metus ar dvejus, o dabar tampa vis labiau įprasti. Kai žmonės pamato naujus dalykus, net jei jie pradžioje atrodo keistai ar neįprastai, paskui jų nebegali atmatyti. Man atrodo, tas įpratimas yra labai rimtas dalykas.
Žiūrėdamas debatus, tiesą sakant, matau, kad kalbant apie gatves ir medžius yra dalykų, kuriuos galima padaryti geriau. Ką ir kandidatai labai natūraliai sako, galbūt laipsnis skiriasi, kokiu mastu ir ką geriau daryti. Bet aš labai ramiai žiūriu į tai, kad kandidatai mano, jog galima padaryti dalykus geriau, nes jei aš pats kandidatuočiau, nesakyčiau, kad daryčiau viską taip, kaip dariau iki šiol.
Daryčiau truputėlį kitaip, nes natūralu, kad standartai auga, kartelė kyla, išaiškėja problemų, reikia į jas atsižvelgti. Tai aš tikrai labai ramiai į tai žiūriu ir matau, kad nėra nė vieno kandidato, kuris sakytų, kad viską atšauks ir darys priešingai.
– Neseniai etikos sargai sprendė dėl Jūsų galimo interesų konflikto Jūsų žmonai laimint savivaldybės konkursus. Apskritai Jūsų santuoka buvo aptarinėjama įvairiais kampais. Kaip tai ir kritika dėl nepotizmo paveikė vilniečių požiūrį į Jus? Kaip tai atsiliepė Jūsų reitingams?
– Šiek tiek paveikė, bet didžioji dalis žmonių, manau, atsirenka pelus nuo grūdų. Suskaičiavome, kad septynios komisijos buvo: ir savivaldybėje, ir Seime, ir kur tik jų nebuvo, bet nė viena nerado nė vieno kabliuko, nes jo ir negalėjo būti. Aišku, tas mestas dalykas kai kam, o ypač žmonėms, kurie įpratę į viską žiūrėti įtariai, paliko tam tikrą žymę. Man tai nėra malonu.
Nemalonu ne tik dėl savęs asmeniškai, nes aš, eidamas į politiką, supratau, kad turi atsakyti ir už tai, ką darai, ir už tai, ko nedarai, ir už daugybę kitų dalykų, taip pat ir už įvaizdį, bet mano žmonai, manau, tai yra visiškai nepelnyta. Ji buvo žymi ir labai vertinama, tarptautiniais apdovanojimais įvertinta architektė iki tol, kol tapo mano žmona ir apskritai iki mums susipažįstant.
Dabar jai atsiimti už mane atrodo labai nepelnyta. Labai apmaudu, kai matau ir tarp kai kurių kandidatų, kad jie tai mestelėjo ir nuėjo toliau. Man atrodo, kad tai yra neetiška, negarbinga, ir tikiuosi, kad Lietuvoje to bus vis mažiau. Neturėtume manyti, kad politiko sutuoktinis turi sėdėti namuose, nieko nedaryti, niekam neužkliūti ir tada bus gerai. Gerai, kad žmonės dirba.
Man atrodo, kad priekaištai mano žmonos atžvilgiu labai neteisingi, nes dalykai daryti ir reputacija užsitarnauta seniai, o dabar kai kas bando ją kvestionuoti.
Ji buvo žymi ir labai vertinama, tarptautiniais apdovanojimais įvertinta architektė iki tol, kol tapo mano žmona ir apskritai iki mums susipažįstant.
– Apie viešąjį sektorių, valstybės tarnybą dabar nemažai kalbama ir dažniausiai akcentuojami šio sektoriaus atlyginimai. Jus patį tenkina Jūsų atlyginimas?
– Žinote, mane dažnai bandė provokuoti šnekėti ta tema ir aš visada to vengiau. Natūralu, kad privačiame versle derantis yra labai normalu kalbėtis apie pinigus, apie atlyginimą ir t. t. Bet viešajame sektoriuje...
Labai aiškios buvo sąlygos, kokiomis kandidatavau į mero poziciją. Aš tiesiog neturiu moralinės teisės kalbėti apie tai, kad kas nors yra ne taip. Jei kas nors yra ne taip, reikėjo nekandidatuoti. Tai buvo mano pasirinkimas ir aš net nenoriu apie tai kalbėti.
Žiūrėdamas į komandą, į viešojo sektoriaus atlyginimus, viena vertus, galiu tikrai pasidžiaugti ir pasididžiuoti tais žmonėmis, savivaldybės atskirų skyrių vadovais, savo komandos žmonėmis, kurie motyvuojami yra ne tik atlyginimo, bet ir noro pakeisti pasaulį pradedant nuo savo miesto. Tai yra labai gražu ir gerai ta motyvacija.
Vis dėlto, žiūrint plačiau, yra labai rimta, kad piniginė motyvacija būtų adekvati. Kai piniginė motyvacija yra per maža, mes arba nepritraukiame dalies žmonių, kuriuos galėtume pritraukti į viešąjį sektorių, arba neišlaikome jų pakankamai ilgai. Arba, kas dar blogiau kai kuriais atvejais, tai yra ir nacionalinio saugumo klausimas, nes žmonės gali pradėti ieškotis ko nors iš šalies ir tai gali būti labai kenksminga.
Mes priėjome prie to, kad turi būti mokama adekvačiai, ir aš sveikinu didesnį lankstumą, kuris numatomas, ypač vadovams dėl atlyginimų pakėlimo. Dabar atlyginimai viešajame sektoriuje yra nekonkurencingi ir kartais, deja, tai reiškia, kad, mokant mažiau, mokesčių mokėtojai permoka, nes nepasamdant paties geriausio sumokama daugiau.
Mano supratimu, mero rankose bus sukoncentruotos precedento neturinčios galios.
– Politikos užkulisiuose vis pasigirsta kalbų, kad partijoms sunku rasti kandidatų į merus ir prie to iš dalies prisideda pokyčiai dėl merų funkcijų, kurių atsiras su nauja kadencija. Kaip Jūs tas būsimas naujas funkcijas vertinate?
– Iššūkių tikrai bus. Gana skeptiškai vertinu tą naują įstatymą. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma priežastis, manau, tas įstatymas sudaro labai gerų galimybių klestėti vietiniams carams ir vietiniams oligarchams, tapusiems merais. Tam labai geros galimybės, nes mero galios yra gerokai didesnės. Mes turime ir vykdomąją valdžią sukoncentruotą, ir pirmininkavimą tarybai, nors meras nebus tarybos nariu, ir veto teisę.
Mano supratimu, mero rankose bus sukoncentruotos precedento neturinčios galios. Tai yra gerokai per daug. Įstatymų leidėjas neapsisprendė, ar meras yra sprendimus priimanti, ar vykdomoji valdžia, ir galiausiai sudėjo viską į merą. Man atrodo, kad tai pavojinga demokratijai.
Renkantis merus labai kviečiu įvertinti, ar tas žmogus, gavęs labai didelę galią, neužsikrės ta galia ir naudosis ja atsakingai, o ne savo interesams ir ar nemanipuliuos visais.
Mažesnė problema, kad savivaldos įstatymas buvo parengtas ne pagal didžiuosius miestus, bet gal vidutinio dydžio savivaldybes, ir dabar tas pats padaryta.
Pavyzdžiui, iki šiol buvo, kad mokyklų vadovų vertinimo ataskaitas kiekvienais metais turi pasirašyti meras. Tai aš suprantu, kad yra savivaldybių, kur yra 15 ar 20 ugdymo įstaigų. Tai labai natūralu, kad meras pasirašo. Bet Vilniaus mieste yra daugiau nei 200 tokių įstaigų. Tai akivaizdu, kad meras yra pastatomas į tą poziciją, kai negali niekam to deleguoti ir arba tai automatiškai daro, nes negali įsigilinti, arba užsikasa smulkmenose ir nebedaro rimtų dalykų.
Matau tą pačią problemą naujame įstatyme: merui atitenka vykdomosios valdžios funkcijos, yra daug įvairių sprendimų, kurių negalime deleguoti. Meras padaromas parašų dėliotoju, o ne miesto strategu. Su tuo susiję nemaži iššūkiai.
– Kalbant apie specialistus, bet ne savivaldybėje, o mokyklose, neseniai buvo paskelbta, kad į vieną iš Vilniaus mokyklų grįžta mokyti Astra Genovaitė Astrauskaitė. Į tai kai kurie pažiūrėjo itin kritiškai, bet mokyklos direktorė pasakė, kad nėra kam mokyti, todėl ir priėmė A. G. Astrauskaitę atgal į pareigas. Kaip Jūs matote tą situaciją – ar Vilnius iš tikro jaučia tokį mokytojų stygių, kad nėra iš ko rinktis ir reikia priimti žmones, kurių reputacija gali būti kvestionuotina?
– Jeigu man vandens stiklinė ant stalo nestovi, tai nereiškia, kad aš turiu gerti nuodų stiklinę. Pedagogų trūkumas, aišku, yra problema. Būtent dėl to pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad vasarą priėmėme sprendimą mokėti papildomus 300 eurų žmonėms, kurie nedirbo pedagogais, kad jų pritrauktume. Tai apie 200 žmonių pritraukėme ir tai padengė didžiąją dalį to trūkumo.
Tas trūkumas tikrai yra problema, bet nėra kol kas katastrofiška. Jei nieko nedarysime, bus katastrofiška, todėl atlyginimų lygis, motyvacijos ir pan. yra klausimai, prie kurių daug dirbame. Bet tai tikrai nereiškia, kad galima leisti prie vaikų bet ką, nesigilinant į konkrečią asmenybę.
O dėl konkrečios asmenybės – pradėtas tyrimas savivaldybėje su labai aiškia tema, nes pagal nacionalinės teisės aktus [numatyta], kad mokytojai turi būti nepriekaištingos reputacijos. Ar šis asmuo yra nepriekaištingos reputacijos? Aš tą klausimą paliksiu atvirą, nes nenoriu, kad tai būtų vėliau naudojama kaip koks teisminis argumentas galimuose ginčuose, kurių, natūralu, gali būti.
Aš laikausi principinės nuostatos, kad tikrai tik nepriekaištingos reputacijos asmuo gali dirbti pedagoginį darbą su vaikais.
– Laisvės partija netrukus dalyvaus pirmuose savo savivaldos rinkimuose. Ne kartą akcentuota, kad tai yra Vilniaus partija. Jūsų manymu, ar pavyks Laisvei partijai prisibelsti į regionus?
– Sunku kvalifikuotai atsakyti į tą klausimą. Kai žiūrime į Seimo rinkimus, matome, kad bene visose savivaldybėse, išskyrus kelias išimtis, Laisvės partija peržengė minimalų reikalavimą ir pateko į Seimą. Toli gražu tai nėra tik Vilniaus ar didžiųjų miestų partija.
Savivaldos rinkimuose, aišku, yra kita tema, galbūt ir pati politika yra labiau inertiška, labiau komanda susiformavusi, žmonės labiau balsuoja už asmenybes, kurias ten žino ir t. t. Tai situacija tikrai yra labai įvairi.
Nesakyčiau, kad skirtis yra tik tarp to, ar tai didesnis miestas, ar mažesnis. Man tikrai džiugu, kad Lietuva keičiasi visa ir mes matome, kad ir mažesniuose miesteliuose žmonės yra gerokai atviresni, pasaulio matę, nori, kad miestai būtų valdomi skaidriais pagrindais. Tikrai matau, kad potencialo yra. Laisvės partija daug kur turės sąrašus, daug kur tikisi gerų rezultatų. Ar visur? Akivaizdu, kad nė viena partija neturės visur pilnų sąrašų.
