Nepilotuojamų orlaivių arba dronų svarba mūšyje dabar neabejoja niekas. Tiesa, pirmą kartą jiems sužibėjus kovoje prieš terorizmą, buvo teigiančių, kad dronai gali būti efektyvūs tik prieš technologiškai silpnesnį priešą, neturintį oro gynybos ir elektroninės kovos priemonių. Tačiau karas Kalnų Karabache ir ypač Rusijos – Ukrainos konfliktas parodė, kad dronai užima labai svarbią vietą konvencinėje karyboje. Nuo smūgių priešo strateginiams objektams iki skyriaus mūšio valdymo realiu laiku – visa tai sumaniose rankose gali daryti dronai.
Naujausioje Locked N‘ Loaded „Patrulio bazės“ tinklalaidėje Vilnius TECH universiteto dėstytojas doc. dr. Domantas Bručas ir Karinių oro pajėgų kapitonas Justinas Kruopis diskutuoja apie palyginus gana naują fenomeną karyboje – bepiločius orlaivius.
Pasak laidos svečių, pirmieji modernesni bepiločiai orlaiviai pradėjo vystytis XX a. antroje pusėje, tačiau jų panaudojimas karyboje itin padidėjo tik po rugsėjo 11-osios įvykių. Konfliktas Kalnų Karabache, kaip ir karas Ukrainoje, parodė, kad svarbu ne tik turimas ginkluotės ir technikos kiekis, bet svarbiau už tai yra informacijos dalinimosi grandinė bei mechanizmas – kalbant apie bepiločius orlaivius, šis nepertraukiamas dalinimąsi informacija kol kas yra didžiausias iššūkis. Kalbėdami apie bepiločių orlaivių projektų vystymąsi Lietuvoje, pašnekovai vertina, kad dėmesys iš krašto apsaugos sistemos institucijų gamintojams nėra pakankamas ir viliasi, jog bus parodyta didesnė iniciatyva bei bepiločių orlaivių gamyba Lietuvoje bus prioretizuojama.
Bepiločiai orlaiviai – ne tik dronai
Pastaraisiais metais bepiločių orlaivių tema karybos rėmuose tapo itin populiari. Įprastai galvojama, kad bepiločiai orlaiviai kariniuose konfliktuose pradėti naudoti labai neseniai ir jog tai – visiškai naujas reiškinys. Šių įrenginių specialistas kpt. J. Kruopis teigia, kad pati tokios technikos idėja atsiradusi pakankamai seniai ir pažymi, kad kalbama ne tik apie dronus.
„Terminas „bepilotis orlaivis“ apima visus bepiločius orlaivius. Kai žmogus sako „dronas“, dažniausiai turi omenyje kvadakopterį, oktokopterį, o kai pasakai „bepilotis“, iškart žmogus įsivaizduoja didesnę karinę sistemą. Žodis „bepilotis“ apima kur kas platesnį ratą orlaivių. Mintis apie bepiločius orlaivius atsirado tada, kai atsirado mintis apie orlaivius. Idėja išimti žmogų iš orlaivio ir apsaugoti jį nuo pavojaus buvo nuo pat pradžių. Iš esmės taip, kaip mes dabar suprantame bepiločius orlaivius, jie labiau pradėjo vystytis tada, kai technologijos pasivijo idėjas. Antrajame pasauliniame kare vokiečių naudota V-1 raketa buvo bepilotis orlaivis, kuris buvo panaudotas atakuojant Londoną. Dar smarkiau tai išsivystė Vietnamo karo metu, amerikiečiai pradėjo naudoti bepiločius orlaivius žvalgybai. Jie buvo buki, skrido tiesiai, nes tuo metu dar net nebuvo GPS“, – kalbėjo karininkas.
Kapitono teigimu, bepiločiai orlaiviai skirstomi į 4 didžiausias klases: pirmoji, aprėpianti mažiausius orlaivius, antroji – jau didesnius, pajėgesnius, trečioji – turinčius modernią įrangą ir dar geresnes specifikacijas, ir ketvirtoji – kovinius bepiločius, nešančius kovinį užtaisą. Anot specialisto, kai kurie bepiločiai vienu metu gali priklausyti kelioms kategorijoms iškart.
„Orlaiviai yra skirstomi pagal masę, nuotolį, skrydžio aukštį ir, kas labai svarbu kariuomenėje, pagal tai, kokias užduotis ir kokią vadovavimo grandinę ji remia. Maži orlaiviai yra naudojami taktinėse formuotėse kuopos, bataliono lygmenyje, prasideda nuo pačių mažiausių. Mikro klasė, iš delno paleidžiami kopteriukai, kuriuos naudoja snaiperių komandos, SOP užduočių vykdymui. Mini klasė – pakankamai nemažas orlaivis, jis yra skirtas artimai žvalgybai, dažniausiai yra elektriniai, skrenda iki 10-20 km. Didžiausia klasė yra maži – iki 150 kg, šie orlaiviai iš esmės skrenda ir virš 100 km. Kita klasė yra antra, nuo 15 iki 600 kg, dažniausiai vadinami taktiniais, jie skraido žymiai toliau (iki 200 km), kyla aukščiau (iki 6 km), tas orlaivis savyje gali nešti daugiau svorio ir gali atlikti ne tik žvalgybą matomo spindulio spektre, bet ir gali daryti radioelektroninę žvalgybą, kai kurie net turi radarą. Dar aukštesnė klasifikacija yra trečia klasė, įeina visi MALE, HALE ir koviniai. MALE – vidutinio aukščio, ilgo skrydžio orlaivis, praktiškai, jeigu neturėtų ginkluotės, būtų tas pats Bayraktaras. HALE klasė yra labai siaura, iš esmės tai yra RQ-4 Global Hawk, kuris kyla į 20 km aukštį, neša didžiulį krovinį, jo pagrindinis sensorius yra radaras, elektroninės žvalgybos ir visi kiti sensoriai. Kovinių bepiločių klasė atskira – visi bepiločiai orlaiviai, kurie neša kovinį užtaisą“, – dėstė kpt. J. Kruopis.
Nepaisant modernios įrangos, bepiločiai orlaiviai turi pažeidžiamumą informacijos ir duomenų perdavimo aspekte. Kaip teigia doc. dr. D. Bručas, sklandžiam duomenų perdavimui turi būti sudaromos palankios sąlygos arba įdiegiami papildomi įrenginiai, kad bepilotis orlaivis galėtų tinkamai atlikti užduotį.
„Dabartiniu metu bepiločių orlaivių panaudojimą labiausiai riboja ryšio atstumas, kokiu atstumu gali perduoti ryšį. Skristi gali kad ir 300-500 kilometrų, pats skrydis nėra didelė problema. Pagrindinė problema yra duomenų perdavimas, kaip perduoti didelius kiekius vaizdo duomenų, kaip juos perduoti dideliais atstumais ir kaip skristi nelabai aukštai – kuo aukščiau skrendame, tuo didesniu atstumu gali perduoti duomenis. Kameros veikia tik iš tam tikro aukščio. Atitinkamai stebėjimui geriau kaboti žemiau, bet duomenų perdavimui reikia kabėti aukščiau arba naudoti retransliatorius, palydovus“, – aiškino Vilnius TECH dėstytojas.
Bepiločių orlaivių panaudojimas ginkluotuose konfliktuose
Bepiločių orlaivių paklausa itin išaugo prasidėjus karams Afganistane ir Irake. Kaip teigia kpt. J. Kruopis, prieš tai bepiločiai buvo pakankamai nišinis produktas, kuris buvo naudojamas žvalgant artilerijos pozicijas ar ieškant taikinių. Modernėjant karinėms technologijoms, atsirado naujas poreikis tobulinti ir pačius įrenginius, kad jie atlieptų karybos tendencijas ir kitas kylančias grėsmes.
„Prasidėjus karams su sukilėliais, antiteroristinėms operacijoms iškilo didžiulis tam tikrų objektų nepertraukiamo stebėjimo poreikis. Remiantis šiuo poreikiu, daugelis šių sistemų ir vystėsi. Buvo kuriamos būtent tam vaidmeniui – lėtos, gali labai ilgai kabėti ore, signalo apsaugojimui nebuvo skiriamas didelis dėmesys, pagrindinis navigacijos principas rėmėsi palydovine navigacija. Jos buvo skirtos kovai su sukilėliais ir tas poreikis labai įtakojo dizainą. Po visų karų su sukilėliais, ir matant poreikį, kad greičiausiai teks susikauti su sau lygiu ar pranašesniu priešu, tai keičia ir dizaino tendencijas. Atsirado poreikis apsaugoti pačius orlaivius, jie turės būti greitesni, turėti apsaugotą duomenų ryšį, galimybę veikti zonose, kuriose nėra arba yra trikdomas palydovinės navigacijos ryšys, ir iš esmės turės turėti galimybę veikti be ryšio su antžemine valdymo stotimi bent jau kažkurį laiką, vykdyti autonominį skrydį ir autonomiškai vykdyti užduotis“, – teigė bepiločių orlaivių specialistas.
Konflikto Kalnų Karabache metu buvo matoma, kokią svarbią vietą mūšiuose užėmė bepiločiai orlaiviai – tiek koviniai, tiek žvalgybiniai. Visgi, svarbiausia, pasak pašnekovo, yra suprasti, kad pats bepilotis orlaivis iš savęs neneša jokios naudos, kol jo surinkta informacija neatsiranda valdymo tinkle ir netampa bendro operacinio paveikslo dalimi, kuriuo remiantis priimami svarbiausi sprendimai.
„Bepiločiai orlaiviai, kaip ir visa karyba, veikia tada, kai veikia tinkle. Vienas bepilotis orlaivis galbūt gali pasakyti tam žmogui, kuris valdo, ką jis mato. Jei jis nesugebės perduoti tos informacijos kažkur toliau, tai ir liks tik informacija. Informacija iš visų sistemų sensorių turi suplaukti į vieną bendrą operacinį paveikslą, ir tas operacinis paveikslas padeda sprendimų priėmėjams suprasti, kas vyksta erdvėje ir priimti tam tikrus sprendimus“, – teigė karininkas.
Viešai prieinamuose šaltiniuose bene kasdien galima pamatyti vaizdus iš karo Ukrainoje, kuomet operacijų vykdymui yra naudojami dronai – tiek kariniai, tiek civiliniai. Kaip teigia specialistai, Ukrainos ir Rusijos kariuomenės mažus civilinius bepiločius naudoja pagrinde žvalgybinėms užduotims arba artilerijos ugnies koregavimui.
„Civiliniai [dronai] daro tą patį, ką ir kariniai. Iš esmės užduotys niekuo nesiskiria. Tik tiek, kad kainuoja daug kartų mažiau. Jie turi ir trūkumų – pagrindinis trūkumas, kadangi tai yra civilinis, ypatingai jeigu kiniškas, tai yra keli dalykai – jie labai lengvai [sutrikdomi], pasiuntus trikdžius, jie labai lengvai nustoja skristi: arba leidžiasi, arba nežino, ką daryti. Antras dalykas – kadangi ta programinė įranga, neaišku, kas ten yra „įsiūta“, nežinau, kiek tame teisybės, buvo kalbų, kad iš pat pradžių Ukrainoje jiems net neleisdavo skraidyti, jie tiesiog nekildavo. Jeigu nenulaužta programinė įranga, jie neskrisdavo“, – svarstė doc. dr. D. Bručas.
„Abi pusės tuos civilinius dronus naudoja lygiai tam pačiam, tokius pačius bepiločius orlaivius naudoja tiek Ukrainos pusė, tiek Rusijos pajėgos, kuriems taip pat trūksta mažų bepiločių. Jie lygiai taip pat naudoja komercinius bepiločius ir pagrindinė jų funkcija yra artima žvalgyba, nes bepiločiai skrenda pakankamai netoli (iki 10 km), ir ugnies koregavimas. Pakabinamas bepilotis – tas pats, kas būtų užkelti žmogų į aukštą bokštą, kur jis matytų, kur krenta šaudmenys ir pagal tai galima koreguoti minosvaidžių arba artilerijos ugnį“, – kalbėjo kpt. J. Kruopis.
Bepiločiai orlaiviai Lietuvoje kariuomenėje
Lietuvos kariuomenė bendrame kontekste neišsiskiria – savo arsenale taip pat turi bepiločius orlaivius, naudojamus pagrinde žvalgybinėms operacijoms. Kaip teigia Karinių oro pajėgų karininkas, įsigijimų planuose yra numatyta bepiločių orlaivių plėtra, kurių pagrindu įvairiuose kariuomenės daliniuose būtų formuojami atskiri bepiločių orlaivių vienetai.
„Ką turime savo grandyje – JAV gamybos orlaivis „ScanEagle“, nedidelis, mažai kategorijai priskiriamas orlaivis, kuris skirtas žvalgybai. Mes jį naudojame nuo 2013 metų, patirties šituo klausimu esame sukaupę ir taip pat Sausumos pajėgose yra naudojami „Raven“ tipo orlaiviai. Tai yra praktiškai tai, kas yra dabar ir su kuo žmonės dirba pakankamai ilgą laiko tarpą. Ko mums reikia – galiu pasakyti, kad mums reikia visko, bet, vėlgi, visada atsiremiame į ribotus resursus, turi būti sudėliojami tam tikri prioritetai. Vienete yra numatoma bepiločių orlaivių ir žvalgybos priemonių plėtra, į tai įeis ir tam tikri bepiločiai orlaiviai, tai bus skirtingų paskirčių ir tipų orlaiviai, kurie turės padengti tam tikrus poreikius“, – sakė kpt. J. Kruopis.
Doc. dr. D. Bručas pažymi, kad svarbu ne tik vykdyti įsigijimus iš užsienio, tačiau didesnį dėmesį skirti bepiločių orlaivių gamintojams Lietuvoje. Ukrainos pavyzdys parodė, kad prasidėjus karui, išorinis tiekimas tapo problema, todėl ukrainiečiai bepiločius pradėjo gaminti patys.
„Kažkas yra, bet per tiek metų buvo galima padaryti žymiai daugiau. Padaryta labai mažai, kaip ir Ukrainoje parodė praktika – visi kalba apie pirkimą iš užsienio, bet nuolatos būna problemos kaip remontai, aptarnavimai, tobulinimas. Jie iš pradžių pirko, prasidėjus kariniams veiksmams pradėjo patys gaminti. Tai labai suaktyvina pačią gamybą, nes akivaizdu, kad tu iš užsienio nepripirksi“, – pastebėjo doc. dr. D. Bručas.
Didžiausia problema, anot specialisto, yra nepakankamas valstybės institucijų dėmesys bepiločių gamintojams Lietuvoje ir skiriami nepakankami resursai jų vystymui.
„Gamintojų yra, bet, vėlgi, ar yra susidomėjimas iš kariuomenės ar iš KAM pusės – praktiškai ne. <...> Šnekant apie tą patį [konkursą vystyti] droną savižudį, pinigų kiekis yra juokingai mažas būtent kūrimui“, – pridūrė Vilnius TECH dėstytojas.
Kpt. J. Kruopis atkreipė dėmesį, kad bepiločių orlaivių valdymas, kad ir atrodytų paradoksalu, vis dar priklauso nuo žmogaus. Bepiločio surenkami duomenys yra apdorojami būtent žmogaus, jis valdo sudėtingas sistemas, sensorius ir kitą įrangą, todėl yra būtina investuoti į tinkamą žmonių, dirbančių su šiomis sistemomis, parengimą.
„Bepiločius turėtų naudoti apmokyti žmonės. Nors ir keista, bet šitam pajėgume vis dėlto ne technika, o žmogus pats yra svarbiausias. Apmokytas žmogus, suprantantis, ką jis daro, yra tas auksas, kurio tu taip greitai ir lengvai neparuoši. Ką parodo Ukrainos situacija – kad pripirkti bepiločių galima labai greitai, viskas remiasi į pinigus ir galbūt gamybos pajėgumus. Pamokyti žmones užtrunka ir kuo didesnė ir sudėtingesnė sistema, kuo sudėtingesni ant jo sensoriai, tuo daugiau parengimo žmogui reikia. Mes dar nesame tam technologiniame lygmenyje, kai orlaivis galėtų ne tik savarankiškai skristi, bet ir apdirbti žvalgybinius duomenis ir pateikti jau tam tikrą produktą. Tą žvalgybos duomenų apdorojimą daro žmonės ant žemės, tai tuos žmonės reikia saugoti ir tie žmonės turi būti dedikuoti tam vaidmeniui“, – akcentavo kpt. J. Kruopis.
