„Kaip mes galime prašyti Putino kažką daryti ar nedaryti? Mes meldžiamės ir už jį, kad Dievas suteiktų jam proto, o jau tada tikimės, kad jis elgsis taip, kaip turi elgtis krikščionis“, – LRT TELEVIZIJAI sako Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vikaras, Trakų vyskupas Amvrosijus.
– Patriarchas Kirilas tikina, kad rusų pasaulis apima ne tik Rusiją. Ar Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia taip pat patenka į rusų pasaulį?
– Norėčiau pakomentuoti, kas gi yra tas „rusų pasaulis“, nes apie tai labai dažnai dabar kalbama ir ačiū už šitą tikrai svarbų klausimą. Dabar paprastai sakoma, kad „rusų pasaulis“ yra politinė sąvoka, ji siejama su Putinu, patriarchu [Kirilu] ir kažkokia politine veikla. Bet tai iš tikrųjų yra netiesa. Rusų pasaulis yra kultūrinė, religinė, kultūrologinė ir dvasinė sąvoka ir kai mes kalbame apie jį, mes turime omenyje dvasinę tradiciją, aišku, susijusią su mūsų Bažnyčia.
Mes kalbame apie stačiatikių religiją, apie Rusijos rašytojus, kurie, pavyzdžiui, 19 a. parašė labai daug svarbių kūrinių. F. Dostojevskio ir kitų dėka daug žmonių atėjo, apskritai susimąstė apie Dievą, tapo krikščionimis – kai kurie katalikais, kai kurie stačiatikiais. Ta sąvoka taip pat apima ir kompozitorius, kurie yra tikintieji, buvo tikintieji ir savo meilę žmonėms ir Dievui išreiškė per kūrinius, per cherubinų giesmę. Ši sąvoka tikrai nėra politinė. Tai yra civilizacijos tam tikras išreiškimas.
Taip pat skaitykite
– Tačiau rusų pasaulio sąvoką Kremlius, Putinas naudoja kaip valstybinės politikos pamatą. Ar dėl to nėra skaudu?
– Aišku, kad skaudu! Labai svarbias visam pasauliui sąvokas žmonės gali savaip interpretuoti. Ir aš norėčiau, kad mūsų demokratinėje valstybėje Lietuvoje šita sąvoka būtų suprantama būtent taip, kaip aš turiu omeny ir kaip tai suprantama visame pasaulyje.
– Tačiau Stačiatikių Bažnyčia neprašo Kremliaus politikos strateguotojų nevartoti šitos sąvokos, grindžiant savo politikos ideologiją, kadangi, kaip sakote, tai visiškai ne politinė sąvoka.
– Na, supraskite, kaip mes galime prašyti Putino kažką daryti arba nedaryti. Mes meldžiamės ir už jį, kad Dievas suteiktų jam proto, o jau tada tikimės, kad jis elgsis taip, kaip turi elgtis krikščionis.
– Pastaruoju metu iškilo klausimas dėl Lietuvos stačiatikių savarankiškumo. Kaip tuomet pasikeistų jūsų Bažnyčios veikla Lietuvoje?
– Mūsų veikla nepasikeistų, nes mes žinome, ką daro Bažnyčia. Bažnyčia atidaro savo duris, kaip jūs matote, ir žmonės gali ateiti net nieko nežinodami apie stačiatikybę, apie krikščionybę. Galbūt net ne krikščionys ateina, mato ir jaučia religinę atmosferą. Į maldos namus ateina ir žmogus, kuris niekada nesimeldė, gal jis bent jau susimąstys apie Dievą. Mūsų Bažnyčios veikla yra religinė, nors yra bandančių sakyti, kad mes turime kažkokią kitą veiklą, tik su religine atributika. Tačiau mūsų veikla yra religinė ir pagrindinis mūsų Bažnyčios tikslas – žmonių išganymas. Taip pat, kaip sakė gerbiamas šventas Popiežius, „aš nesu politikas, aš esu ganytojas“. Tą patį gali pasakyti ir kiekvienas Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios kunigas ir vyskupas.
– Jei jums bus suteikta nepriklausomybė, koks bus santykis tarp Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios ir Maskvos patriarchato?
– Jeigu nepriklausomybė bus gauta, santykis išliks kanoninis. Tik kanoninis. Ne administracinis, ne kažkoks pavaldumo santykis, bet kanoninis. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes per šį kanoninį eucharistinį santykį turėsime ryšį su visa Stačiatikių Bažnyčia. Čia mūsų kaip Bažnyčia-motina, kaip katalikai turi kanoninį santykį su Roma.
– Ar Lietuvos stačiatikiai ir toliau turės prieš mišias, savo maldoje minėti patriarcho Kirilo vardą? Dėl to gi kilo ginčų.
– Na, tas minėjimas, mes jau ne kartą sakėme, yra visų pirma malda. Kai žmonės mini patriarchą, jie mini savo kanoninį vadovą ir meldžiasi už jį. Bet tai nereiškia, kad jie sutinka su jo kažkokiais pasisakymais, kurie, kaip jau ne kartą sakėme, mūsų neįpareigoja. Patriarchai ateina ir išeina, bet Stačiatikių Bažnyčia išlieka. Todėl šitas patriarcho minėjimas, noriu pabrėžti, yra būtent patriarcho Maskvos minėjimas, o ne Kirilo.
– Tačiau yra rusų tautybės žmonių, tų pačių ukrainiečių, baltarusių, kurie bėga nuo persekiojimo savo valstybėje. Vienur A. Lukašenka persekioja, kitur V. Putino valdžia persekioja.
– Taip.
– Ar šitiems žmonėms ir toliau reikės minėti prieš savo maldą Kirilą?
– Visų pirma, mūsų bažnyčių durys yra atidarytos visiems: ir ukrainiečiams, ir baltarusiams, ir rusams, kurie bėgo iš Rusijos dėl tam tikrų priežasčių. Ir šitie žmonės ateina į mūsų bažnyčias. Antra, pagal mūsų eminencijos metropolito Inokentijaus palaiminimą yra pamaldų ir bažnyčių, kur patriarcho Kirilo vardas nėra minimas, kad žmonėms būtų lengviau melstis. Pavyzdžiui, mūsų Paraskevės bažnyčia, kur pamaldos vyksta lietuvių kalba, pagarsėjusi tuo, kad patriarcho vardas ten neminimas. Taip pat bažnyčioje Dievo Motinos garbei, kur aš esu klebonas, Maironio gatvėje, vyksta pamaldos kiekvieną savaitę ukrainiečių, baltarusių, gruzinų ir graikų kalbomis. Ir visi tie žmonės, kurie nori pasimelsti savo gimtąja kalba, turi tokią galimybę ir tų pamaldų metu patriarcho Kirilo vardas nėra minimas.
– O rusai, kurie yra pabėgę ir čia ieško politinio prieglobsčio, mišiose, kurios vyksta rusų kalba, kaip suprantu, vis tiek privalo minėti Kirilo vardą?
– Jie nieko neturi daryti. Jie turi ateiti į bažnyčią ir pasimelsti, kaip jie nori. Vardas yra minimas ne jų. Vardas yra minimas, pavyzdžiui, mūsų kunigo, kuris tarnauja liturgiją. Ir žmogus, kuris tuo metu yra bažnyčioje, gali arba pasimelsti kartu su kunigu už tuos žmones, kuriuos jūs minėjote, arba gali to nedaryti.
– Jeigu aš dabar ateičiau į bažnyčią ir šventikas keltų man daug neigiamų emocijų, o man būtų siūloma...
– Siūlomos ir pamaldos, kur nėra minimas patriarchas. Jūs turite galimybę ateiti į pamaldas, kaip aš sakiau jau, lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, senąja slavų kalba. Ten patriarchas neminimas, jeigu tai jums yra svarbu ir tai jums trukdo melstis.
– Bet tokia situacija apsunkina stačiatikių bendruomenės buvimą kartu.
– Ne, aš su jumis nesutinku. Visiškai neapsunkina. Mūsų Bažnyčia siūlo visiems stačiatikiams galimybę melstis taip, kaip jie nori. Siūlo galimybę žmonėms, kurie nori minėti jo vardą ir kurie nenori minėti. Žmonės yra laisvi pasirinkti, nes šitos bažnyčios atidarytos, pamaldos vyksta, žmogus gali ateiti į bet kurias mišias ir melstis arba su [patriarcho Kirilo] minėjimu arba be jo.
– Tačiau kai kuriuos žmones tai gali skaudinti, pavyzdžiui, jei nežino, kad bus taip...
– Yra paskelbta ir visi žino, kad pamaldos, kurios vyksta Paraskevės bažnyčioje, yra be minėjimo, ir yra pamaldos, kurios vyksta įvairiomis kalbomis be minėjimo, žmonės tai žino ir jokių problemų tai nesukelia. Be to, galiu pasakyti, kad yra pabėgusių žmonių, kurie ateina ir meldžiasi už savo priešus pagal Evangeliją. Jie tokią galimybę irgi turi.
– Premjerė I. Šimonytė, siekdama paremti tikinčiųjų siekį atsiskirti nuo Rusijos patriarchato, raštu kreipėsi į Konstantinopolio ekumeninį patriarchą Baltramiejų I. Kaip vertinate šią perspektyvą?
– Visų pirma, mes atsimename tą istoriją ir norėčiau pabrėžti, kad būtent mūsų Bažnyčios atstovai pastebėjo faktą, kad Lietuvos ambasadorius, kuris gyvena ir dirba Turkijoje, perdavė laišką gerbiamam patriarchui Baltaramiejui, pasirodė žinutė apie tai patriarcho Baltaramiejaus tinklalapyje. Labai apgailestaujame, kad tai nebuvo padaryta viešai ir visa mūsų Lietuvos visuomenė apie tai sužinojo tik mūsų Bažnyčios atstovų dėka.
Antra, mūsų eminencija metropolitas [Inokentijus] labai aiškiai ir teisingai išreiškė savo nuomonę, kad labai įdomu ir neaišku, kodėl mūsų tikinčiųjų, kurių yra per 150 tūkst. žmonių Lietuvoje, likimas yra sprendžiamas be jų žinios. Tas žmonių skaičius yra nemažas, bet gerbiama premjerė kažkaip nusprendė neatsižvelgti į mūsų eminencijos metropolito nuomonę ir jo neklausti.
Trečia, viešai savo norą pereiti į Konstantinopolio patriarchatą išreiškė tik 50 žmonių. Jeigu palygintume šį skaičių su, kaip sakiau, 150 tūkst. žmonių, tai čia yra net nepalyginami skaičiai. Aišku, mes labai dėkojame premjerei už tai, kad ji rūpinasi mūsų visuomene, rūpinasi mūsų tikinčiaisiais, bet norėtume, kad ji nepamirštų ir apie didžiausią dalį žmonių, mūsų tikinčiųjų. Mūsų metropolitas [Inokentijus] išreiškė savo norą pabendrauti su premjere ta tema, laukiame jos atsakymo iki šiol.
– Ar patriarcho Kirilo vardo minėjimas prieš maldas yra pagrindinė priežastis, kodėl atsirado noras atsiskirti nuo Maskvos patriarchato?
– Žinote, kaip būna šeimoje? Jūs turite vaikų?
– Taip, ir keturis anūkus.
– Todėl žinote, kad vaikai kartais nenori paklusti. Tiesiog jie nenori klausyti savo mamos ir tėvo. Atsiranda labai daug priežasčių, kad net išeitų iš namų, pabėgtų. Aišku, tai yra jų teisė, nes visi mes laisvi žmonės. Bet jūs kaip mama ir mes kaip tėvai žinome, kad tikroji priežastis yra kita. Tiesiog visiškas nenoras būti paklusniam, o mūsų kunigai, kurie gavo Dievo malonę iš vyskupo ir kurie davė priesaiką, turi būti paklusnūs savo metropolitui. Ir būtent tai yra viena iš jų teisingo dvasinio gyvenimo sąlygų. Jeigu jie patys teisingai gyvena dvasiškai, gali mokyti ir kitus.
Tų kunigų atveju kaip tik matėme nepaklusnumą savo Bažnyčios valdžiai, metropolitui. O kanonų pažeidimas ir sprendimas dėl to atleisti iš kunigų luomo nėra susijęs su kažkokiais politiniais klausimais. Jis yra susijęs grynai su pažeidimais.
– Bet jie sako, kad yra įskaudinti Maskvos patriarchato vadovybės elgesio, kaip jie vertina įvykius Ukrainoje. Jūs buvote susitikęs su patriarchu Kirilu, ką jis jums sakė? Jūs klausėte jo, kaip jis vertina tai, kad dabar yra Ukrainoje žudomi žmonės? Kaip jis vertina karą?
– Visų pirma, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų kunigų vadovybė yra metropolitas Inokentijus. Ir metropolitas Inokentijus labai aiškiai ir viešai pareiškė savo nuomonę apie Ukrainos įvykius ir apie karą. Jis pasmerkė karą Ukrainoje, padarė tai dar kartą po mėnesio. Aš irgi asmeniškai pritariau jo pareiškimui. Tai padarė ir mūsų visi likę kunigai, tikintys žmonės, kurie savo parašus perdavė prezidentui. Visa mūsų Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia, kuriai priklauso šitie kunigai, išreiškė savo nuomonę. Mes niekuo nesiskiriame nuo šitų [pašalintų] kunigų tuo klausimu.
Antra, mūsų metropolitas savo pareiškimu irgi išreiškė nesutikimą su patriarcho nuomone ir tas pareiškimas pasklido po visą pasaulį. Visi atkreipė dėmesį ir Lenkijoje, ir kitose šalyse ir, aišku, Rusijoje. Patriarchui aš asmeniškai pasakiau, kad jo kai kurie pasisakymai suprantami dviprasmiškai Lietuvoje ir kad tai yra suprantama.
– Ir ką jis jums atsakė?
– Jis man pasakė, kad jis savo pasisakymais atvirai neparėmė karo. Čia aš cituoju. Aišku, čia jo teisė taip sakyti ir mes priimame jo atsakymą, aš jums jį perduodu.
– Kaip jūs, kaip žmogus, kuris smerkia karą, žudynes Ukrainoje, vertinate Kirilo elgesį? Ne tai, ką jis viešai kalba, bet patį elgesį?
– Man sunku vertinti jo elgesį, nes aš nesu jo dvasininkas. Manau, kad tai yra Kirilo atgailos klausimas.
– Padėkite man suvokti. Aš jums duosiu pažiūrėti vieną vaizdo įrašą. Jis yra viešas ir oficialus. Tai paimta iš Maskvos patriarchato tinklalapio. Patriarchas Kirilas laimina Rosgvardijos vadą, įteikia ikoną.
(Redakcijos pastaba: Vyskupas Amvrosijus žiūri vaizdo įrašą, jame Rosgvardijos vadas Viktoras Zolotovas sako Kirilui: „Ne viskas vyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Tačiau taip yra tik dėl to, kad nacistai slepiasi už taikių žmonių nugarų, už senukų nugarų, gyvenamuosiuose namuose. Tačiau mes einame užsibrėžto tikslo link žingsnis po žingsnio ir pergalė bus mūsų. O ši ikona apgins rusų kariuomenę ir pagreitins mūsų pergalę.“)
– Taip, aš atsimenu. Aš atsimenu šitą.
– Ir kaip vertinate?
– Mes kalbame apie patriarchą ar apie Rusijos karius?
– Apie patriarcho elgesį.
– Kaip aš supratau, tuo metu patriarchas Kirilas perdavė Dievo Motinos ikoną ir pageidavo, kad ši ikona būtų Rusijos kariuomenės bažnyčioje. Ir tai jis ir pasakė, kai perdavė tą ikoną.
– Jis perdavė šitą ikoną Rosgvardijos generolui Zolotovui, žmogui, kuris tuo metu vadovavo kariniams veiksmams Bučoje. Ir tuo metu ten kaip tik vyko skerdynės. Zolotovas tuomet Kirilui aiškino apie kažkokius nacistus, su kuriais jie kaunasi Ukrainoje.
– Na, ką sakė Zolotovas, tai tikrai ne man komentuoti. Tegul tai komentuoja jo vadai. Mes meldžiamės už Lietuvos kariuomenę ir Lietuvos šalį. Ir norime, kad gyventumėme taikiai ir nepriklausomai. O ką sakė Zolotovas, tikrai ne man komentuoti.
– Tai štai aš ir klausiu: ar teisūs tie žmonės, kurie nenori minėti Kirilo vardo, nes jį sieja su zolotovais.
– Tie, kas nenori minėti Kirilo, turi tokią galimybę mūsų bažnyčioje, mes tikrai sudarome tokias sąlygas jiems. Jie gali melstis be Kirilo minėjimo.
– Ačiū už pokalbį.
