Advokatų tarybai baigiantis vadovauti Ignas Vėgėlė tvirtina – valdžios institucijos tiek koronaviruso pandemijos, tiek ir migrantų krizės metu nesugebėjo užtikrinti žmogaus teisių. Interviu LRT.lt jis kėlė klausimą, ar bus pareikalauta teisėsaugos atsakomybės po teismo sprendimo „MG Baltic“ politinės korupcijos byloje bei užsiminė, jog ateityje neatmeta, kad gali pasukti į politiką.
2014–2022 m. Advokatų tarybai vadovavęs I. Vėgėlė interviu LRT.lt teigė tikintis, kad advokatūros ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) ginčas dėl kriminalinės žvalgybos priemonių taikymo paskatins įstatymo pataisas, kurios suteiks galimybę asmenims, kuriems nėra pareikšti įtarimai ar kaltinimai, sužinoti, ar teisėsaugos institucijos yra rinkusios apie juos informaciją.
Teisininko manymu, ši priemonė padidintų teisėsaugos institucijų kontrolę, užkertant kelią galimam piktnaudžiavimui, beribiam asmenų sekimui.
– Baigiate antrą paeiliui Advokatų tarybos pirmininko kadenciją. Ką galėtumėte įvardinti kaip didžiausius savo pasiekimus?
– Sugebėjome atkurti advokatų viešąjį veidą, tai yra reitingus. Tai nebuvo labai paprasta, bet pamažu, nuo 2014 metų, mes tuos reitingus po truputį kėlėme ir dabar advokatūra turi aukščiausius reitingus istorijoje. Žinoma, nereikia vaikytis vien reitingų, bet tai yra tam tikras darbo įvertinimas.
Mums pavyko visuomenę įtikinti, kad advokato nereikėtų sieti su klientu. Dabar turime antrą bangą, kai bandoma advokatą sieti su klientu. Bet mums pavyko pasiekti pozityvių rezultatų šiuo klausimu. Taip pat mums pavyko įtikinti visuomenę advokato ir kliento paslapties svarba – pagal mūsų apklausas, daugiau negu 80 proc. visuomenės sako, kad minėta paslaptis turi būti saugoma įstatymų.
Manau, kad pavyko sutvarkyti advokatų darbo vidines procedūras. Anksčiau reikėdavo nuolat aiškinti, klausinėti advokatūros, o dabar visi sprendimų šablonai yra advokatūros internetiniame puslapyje, atsirado tam atskira sistema. Kitaip tariant, advokatams žymiai sumažėjo biurokratizmo, sprendimai priimami žymiai greičiau. Mums su Teisės ir teisėtvarkos komitetu pavyko pakeisti įstatymą ir leisti dalį sprendimų priiminėti ne Advokatų tarybai, o Advokatų tarybos pirmininkui, nes taryba renkasi kas mėnesį, o pirmininkas gali bet kada sprendimus priimti. Čia kalbame apie advokatų padėjėjų priėmimą, apie techninius sprendimus.
Taip pat pavyko atsispirti bandymams panaikinti arba sumenkinti advokatų garantijas. Kalbu apie mūsų kovą su ikiteisminio tyrimo institucijomis, kuri tęsiasi ketvirtus metus. Šiuo klausimu nedraugaujame su STT. Dažnai prokuratūra palaiko STT poziciją, nors mes bandome įtikinti, kaip neturėtų būti. Šiuo metu rengiamas Kriminalinės žvalgybos įstatymo pakeitimo projektas, kuris galų gale atves mus visus į didesnį skaidrumą, kalbant apie visų asmenų privataus gyvenimo apsaugą ir advokato ir kliento paslapties apsaugą.
– Tebesitęsiantis ginčas tarp advokatūros ir STT susijęs su asmenų sekimu?
– Nė vienas asmuo šiuo metu Lietuvoje realiai negali sužinoti informacijos apie tai, ar valstybė apie jį rinko duomenis per kriminalinės žvalgybos reguliavimą. Pabrėžiu, kad to negalima padaryti ir tais atvejais, kai asmuo yra niekuo nekaltinamas, kai asmuo niekuo neįtariamas, kai asmuo nėra padaręs jokio nusikaltimo ar net administracinės veikos. Kitaip tariant, valstybė renka duomenis, asmuo yra visiškai švarus ir gražus, o kur tie duomenys dedami? Kodėl žmogus negali žinoti, kad apie jį buvo rinkti duomenys? Tad mums kilo ne vienas klausimas. Aišku, čia nekalbame apie asmenis, kuriems pareikšti įtarimai, kaltinimai. Kriminalinė žvalgyba, kaip institutas, reikalinga, be jos būtų sunku užkardyti organizuotą nusikalstamumą, narkotikų prekybą, prekybą žmonėmis, bet tai turi būti daroma griežtai nustatytose ribose. Ir jei asmuo yra niekuo dėtas, jis, pasibaigus sekimo veiksmams, turi turėti teisę žinoti, kad apie jį rinkta informacija. [...]
Pas mus, kalbant apie asmens duomenų sekimą, kontrolės yra mažai. Miestuose yra labai daug kamerų, greičio matuoklių, fiksuojančių automobilio valstybinius numerius. Iš esmės, pagal dabartinę sistemą, galima sekti jūsų automobilį, sužinoti, kur jūs važinėjote, kur jūs lankėtės. Tai nėra iš viso reguliuojama.
Nė vienas asmuo šiuo metu Lietuvoje realiai negali sužinoti informacijos, ar valstybė apie jį rinko duomenis per kriminalinės žvalgybos reguliavimą.
I. Vėgėlė
Esu įsitikinęs, kad idealiausia kontrolė būtų leidimas kiekvienam asmeniui paklausti arba skųsti veiksmus, kurie buvo atlikti jo atžvilgiu, bet pabrėžiu – kalbu apie asmenis, kuriems nėra pateikti įtarimai, kaltinimai. Žmogus turi teisę sužinoti apie duomenų rinkimo faktą, laikotarpį, kiek laiko tai buvo daroma.
– Ar suteikę leidimą asmeniui sužinoti apie jo sekimą, nepažeisime kriminalinės žvalgybos slaptumo principo?
– Šis argumentas ir pateikiamas ikiteisminio tyrimo institucijų, tik yra klausimas, kokius duomenis asmeniui galima būtų atskleisti. Mūsų pozicija, kad būtų atskleistas sekimo faktas. Tokio fakto atskleidimas niekam nepakenktų. Dar turėtų būti galimybė žinoti ir sekimo terminą. Manau, kad tai taptų kontrolės priemone pačiai institucijai, kad ji netęstų tos kriminalinės žvalgybos nežinia kiek laiko. Matytųsi, kiek žmonių yra sekama. Turime statistiką, bet negalime jos patikrinti.
Mes STT paklausėme apie kriminalinės žvalgybos taikymo faktus, bet negavome atsakymo, buvo pasakyta, kad tai yra valstybės paslaptis.
– Ar advokatai susiduria Lietuvoje su politiniu spaudimu?
– Spaudimas paprastai daromas daugiau teisėjams. Aišku, su spaudimu gali susidurti ir advokatai. Lietuvoje ši situacija yra liūdna vienu aspektu – labai menkas teismų finansavimas. Mano supratimu, kita bėda – nenoras ar negebėjimas tinkamai visuomenei paaiškinti teismų sprendimų. Dėl šių priežasčių ir visuomenės nuomonė apie teismus yra labai kritiška. Įžiūriu čia ir ikiteisminio tyrimo institucijų klaidų. Tarkime, 2019 m. garsioji teisėjų korupcija byla. Mano supratimu, ji turėjo būti tiriama kitaip. Tas perdėtas viešumas, tas perdėtas antrankių rodymas pakenkė ne tik konkretiems teisėjams, bet ir visam teisėjų korpusui. Šaukštas deguto visą medaus statinę sugadina.
Ką mes dabar po tų įvykių turime? Teismų finansavimas negerėja. Pavyzdžiui, Aukščiausiasis Teismas yra prastose patalpose. Seniai paruoštas projektas, kad prie prokuratūros atsirastų ir teismo rūmai. Prokuratūros rūmai atsirado, o teismo rūmai – ne. Tokie dalykai nepuošia mūsų valstybės.
Lietuvoje advokatai kartais patiria įvairaus pobūdžio spaudimų. Sudarėme teisininkų grupę deryboms dėl Migracijos departamento sistemos MIGRIS, per kurią teikiamos teisinės paslaugos migrantams. Advokatūra siunčia teisininkų grupę, o Migracijos departamentas sako, kad nepriims tos siunčiamos grupės, jei joje bus vienas konkretus advokatas. Kodėl? Buvo atsakyta, kad advokatas neatitinka institucijos požiūrio ar panašiai. Pasirodo, tas advokatas kažkada su kažkokia kita advokate dalyvavo kažkokiame Užsienio reikalų komiteto posėdyje ir dėl to jo Migracijos departamentas neįsileidžia į derybas. Suprasčiau, jei privatus asmuo taip elgtųsi, bet čia yra valstybės institucija. Negalime leisti, kad valstybės institucija taip žemintų advokatus. Ar tai nėra spaudimas? Akivaizdus spaudimas.
Kitas pavyzdys – Migracijos departamentas atrenka keturias advokatų kontoras, kurios teikia paslaugas 3 tūkstančiams migrantų. Pasirinktos keturios kontoros, nors valstybės garantuojama teisinė pagalba užtikrina 500 advokatų paslaugas. Ar klausimų nekyla? Sumos, kurios mokamos vienam advokatų kontoros advokatui, yra šimtai tūkstančių eurų. Ar tai nėra spaudimas tiems advokatams teikti paslaugas „atitinkamai“? Mano supratimu, yra.
– Užsiminėte apie migrantus. Ar migrantų krizės metu sugebėjome užtikrinti žmogaus teises?
– Žiūriu į tai per du pjūvius. Yra valstybės saugumo pjūvis. Vienareikšmiškai Baltarusija prieš mus vykdė hibridinę ataką. Kartu su tuo Lietuvai teko sunki užduotis – pamatyti tą ataką ir tinkamai sureaguoti. Pati tinkamiausia reakcija yra ne ta, kurią naudoja autoritarinės valstybės, kai nesuteikiama teisė asmeniui skųsti valdžios sprendimus, kai nesuteikiama asmeniui teisė paklausti. Bet svarbiausias dalykas yra suteikti teisę į teisminę gynybą. Jeigu atimsime žmogui teisę skųstis, turėsime jau nebe demokratiją. Turime suteikti teisę žmogui į teisminę gynybą ir teismas turi nuspręsti, ar žmogus yra ekonominis migrantas, ar politinis pabėgėlis. Mano supratimu, Lietuva neįvykdė savo įsipareigojimų, nesuteikė migrantams tinkamos teisminės gynybos. Buvo keičiami įstatymai, trumpinami sprendimo apskundimo terminai – buvo visaip siekiama sunkinti procesą. Mano manymu, to nereikėjo daryti. Reikėjo leisti žmonėms pateikti duomenis, suteikti advokatą ir tegul teismas sprendžia dėl migranto statuso.
– Diskusijų apie teismų darbą kontekste visuomenė aktyviai aptarinėjo pirmosios instancijos teismo sprendimą vadinamosios „MG Baltic“ politinės korupcijos byloje, kurioje teismas visus kaltinamuosius išteisino. Koks pirmasis įspūdis Jums susidarė, išgirdus tokį sprendimą?
– Pirmasis įspūdis paprastai būna tiksliausias. Priimdamas bet kokį sprendimą šioje byloje, teismas turėjo pasiruošti jį tinkamai paaiškinti. Antras dalykas – turint minty, kad šita byla pradėta rinkimų išvakarėse ir dabar jau žinant pirmos instancijos teismo sprendimą, kyla klausimas dėl to, ar politikai nori pareikalauti atsakomybės iš ikiteisminio tyrimo institucijų, nes, jeigu sprendimas liks po apeliacijos toks, koks yra dabar priimtas, ko gero, mes sakysime, kad STT ir prokuratūra politikavo. Trečias dalykas, kuriuo gal sušvelninsiu tą teiginį, kurį pasakiau – kadangi byla nėra pasibaigusi, tikrai yra nemaža tikimybė, kad Apeliacinis teismas priims kitokį sprendimą. Būtų keista, bet tai galėtų sutapti su kitais rinkimais. Tad palieku šią situaciją su klaustuku, nes advokatūra kovodavo su kriminalinės žvalgybos institucijomis, visų pirma, su STT – ne su visa institucija – dėl tam tikrų bylų, tam tikrų veiksmų. Šiuose epizoduose tam tikrą institucijų politikavimą, tam tikrą neteisėtumą galima įžiūrėti. Labai norėtųsi, kad to mūsų valstybėje nebūtų.
Jeigu pasektumėte, kaip autoritarinėse valstybėse susidorojama su ryškesniais visuomenės lyderiais, pamatytumėte, kad paprastai susidorojama būtent bylomis, būtent per korupcijos pjūvį. Tarkime, Rusijoje yra tokių bylų. Norėtųsi, kad Lietuva būtų kuo toliau nuo tokių metodų.
– Viešai diskutuojant apie sprendimą šioje byloje, ne kartą buvo aptariamos ir teisėjų darbo sąlygos. Buvęs teisėjas Olegas Šibkovas yra užsiminęs, kad Vilniaus apygardos teismo, kurio teisėjų kolegija nagrinėjo „MG Baltic“ politinės korupcijos bylą, teisėjas šiuo metu uždirba tiek pat, kiek 1997 metais. Algų padidinimas teisėjams išspręstų teismų problemas?
– Mano supratimu, teismuose vien finansavimo pakeitimais didelio pokyčio nepasieksime. Taip, tai yra svarbu, bet tai nėra vienintelis elementas. Labai svarbios yra teisėjų atrankos, politikų įtakos teismams ir teisėjams. Tarkime, Teisėjų taryba siūlo 10 kandidatų į teisėjus, sudėlioja eilės tvarka, bet pasirenkamas devintas kandidatas. Reikia mažinti politikų įtaką teismas, didinti teismų atskaitomybę visuomenei, aiškinti teismų sprendimus, stiprinti teismų savivaldą.
Teisėjai liūdi, matydami, kad advokatų algos didesnės ir teisininkai bėga į advokatūrą, bet visose valstybėse taip yra, visose valstybėse geri advokatai uždirba geriau negu teisėjai. Bet ne kiekvienam asmeniui svarbiausia yra alga.
– Bet advokatūrą neretai renkasi ir teisėsaugos pareigūnai. Ar ši tendencija tebėra pastebima?
– Visaip yra. Būna, kad iš teisėsaugos pereina dirbti į teismus. Per pastaruosius septynerius metus, jei pasižiūrėsite į teisėjų biografijas, pamatysite, kad jie atėjo iš teisėsaugos. Man dėl to truputį liūdna, nes svoris, kiek yra atėję iš teisėsaugos į teismus, ir kiek yra atėję iš advokatūros į teismus, yra didesnis.
Tai, kad iš teisėsaugos institucijų vis daugiau žmonių ateina dirbti į prokuratūrą, galima paaiškinti – todėl, kad teisėsaugoje pensinis amžius yra 45-eri. Bet tokio amžiaus žmogus juk yra darbingas, jis neretai net yra savo darbinių gebėjimų viršūnėje.
Apibendrintai pasakyčiau, kad labai džiaugčiausi, jei teisėjais taptų tie asmenys, kurie ateitų į teismą ne iš studijų suolo per teisėjų padėjėjus, o tie, kurie turi didesnę patirtį. Pavyzdžiui, tie, kurie padirba ir ikiteisminio tyrimo institucijoje, ir advokatūroje arba advokatūroje ir ikiteisminio tyrimo institucijoje. Kodėl? Todėl, kad tokie žmonės kitaip matytų pasaulį. Jaunas žmogus, tik baigęs universitetą ir tapęs pirmos instancijos teismo teisėju, nemato pasaulio taip, kaip galėtų matyti žmogus, padirbėjęs įvairiose institucijose.
Tarkime, Teisėjų taryba siūlo 10 kandidatų į teisėjus, sudėlioja eilės tvarka, bet pasirenkamas devintas kandidatas.
I. Vėgėlė
– O kaip yra su politikų įtaka teisėjams? Šiuo metu dalį teisėjų, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo, skiria į pareigas Seimas. Ar reikėtų keisti šias procedūras?
– Reikėtų mąstyti apie pokytį šitoje sistemoje, nes tikrai politikų įtaka teismams yra labai didžiulė, kalbu ir apie vykdomosios valdžios įtaką per STT.
STT teikia pažymas apie kiekvieną teisėją, kuris kyla karjeros laiptais. Įsivaizduokite, STT prašo taikyti sankciją kažkam, o dėl to sprendžia teisėjas. Ar kažkuris teisėjas realiai, žmogiškąja prasme sutiktų nepritarti STT? O gal jis, visų pirma, galvodamas apie savo karjerą, duotų leidimą STT taikyti kažkokias priemones, nors gal ten priežasčių šiems veiksmams ir nėra daug?
Politikų įtaką tam tikru aspektu, pavyzdžiui, skiriant Konstitucinio Teismo (KT) teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus, turėtų būti, bet mes juk politikų įtaką esame nuleidę į žemesnį teisėjų lygį. Tai šį aspektą turime taisyti.
Paskutinis pavyzdys – buvęs KT teisėjas Egidijus Šileikis. Mes jį vadiname laisvuoju teisėju, jis turi savo nuomonę, atskirą mintį, kuria grindžia savo argumentais. Mano manymu, jis yra aukščiausios prabos teisėjas. Kodėl jis susilaukia nepasitenkinimo Seime? Todėl, kad jis yra nekontroliuojamas, nepriklausomas, laisvas mokslininkas ir teisėjas. Teisme, kuriame sprendimai yra priimami kolegialiai, toks žmogus yra vertybė. Teisėjų kolegija gali nesivadovauti E. Šileikio nuomone, bet išgirsti ją, sudėlioti argumentus... Tai ir yra visas teisės žavesys.
– Pernai Jūsų kalba apie ribojimus koronaviruso pandemijos metu advokatų visuotiniame susirinkime sulaukė daug dėmesio visuomenėje. Kalboje pabrėždamas žmogaus teisių svarbą, individo teisę pasirinkti, viešai suabejojote pandemijos valdymo priemonėmis. Ar jūsų pozicija šiuo klausimu nepasikeitė?
– Tai buvo mano reakcija į žmogaus teisių ribojimus. Kiekvienoje demokratinėje valstybėje žmogaus teisių ribojimai turi būti proporcingi ir pagrįsti. Ribojimai, įvedami pandemijos metu, buvo drastiški. Priminsiu, kad buvo ribojamas žmonių judėjimas, karantinai. Galų gale atėjome prie to, kad suskirstėme visuomenę į dvi grupes – vakcinuotus ir nevakcinuotus. Tuo pagrindu buvo ribojamas darbas, studijos, teisė lankytis viešose vietose. Net buvo kalbama apie privalomą vakcinaciją. Maniau, kad šios priemonės buvo neproporcingos ir nepagrįstos, jos suskirstė visuomenę, ją diskriminavo, taip manau ir iki šiol. Savo argumentus grindžiu tų valstybių patirtimis, kurios turi labai gerą stabdžių ir atsvarų sistemą, pavyzdžiui, JAV. Ten prezidento sprendimas dėl kaukių dėvėjimo pripažintas neteisėtu, ten privaloma vakcinacija darbuotojams pripažinta neteisėta. Turime daug Europos Sąjungos valstybių, kuriose priimti labai panašūs sprendimai. Dažniausiai tokie sprendimai buvo priimti todėl, kad sprendimas dėl ribojimo nesirėmė tinkamu valdžių padalijimo principu, tai yra jį priėmė įstatymų vykdomoji, o ne įstatymų leidžiamoji valdžia. Bet dalyje valstybių buvo nusigręžta nuo ribojimų proporcingumo.
Mano supratimu, Lietuvoje mes taip pat netinkamai ribojome žmogaus teises ir laisves. Viliuosi, kad atsiras teismo sprendimai arba teismo kreipimaisi individualiose bylose į KT, jis bus priverstas priimti sprendimą ir jį paaiškinti, nes juk buvo ir tokių situacijų, kai vienas žmogus sportuoja miške be kaukes ir jį nubaudžia. Turi juk būti kažkoks reguliavimo proporcingumas, pagrįstumas.
Bandymai susieti mano kalbą su medicina, mano supratimu, buvo tik bandymas bėgti nuo problemos, kurią aš įvardijau kaip pagrindinį prioritetą. Tam, kad žmonės išgirstų ir suvoktų tai, aš buvau priverstas vartoti palyginimus, tam tikrus faktus, kurie galbūt galėjo nuskambėti kaip medicininiai. Kas atsitiko? Prieš KT sprendimą, kai mes turėjome didžiausius susirgimų skaičius, pagrindinė priemonė, tai yra galimybių pasas, panaikinamas. Kaukių dėvėjimas vaikams mokyklose panaikinamas tada, kai dėl to teisme atsirado byla. Esu įsitikinęs, kad namų darbų neatlikome tinkamai. Vis dėlto, esu laimingas, kad viskas baigėsi, kad Lietuva su savo sveikatos apsaugos mechanizmu atsistojo į teisių ir pareigų lygį.
Viliuosi, kad atsiras teismo sprendimai arba teismo kreipimaisi individualiose bylose į KT, jis bus priverstas priimti sprendimą ir jį paaiškinti, nes juk buvo ir tokių situacijų, kai vienas žmogus sportuoja miške be kaukes ir jį nubaudžia.
I. Vėgėlė
– Buvęs KT teisėjas Vytautas Sinkevičius yra sakęs, kad, jo įsitikinimu, privalomas skiepijimas neprieštarautų Konstitucijai, kadangi šiuo atveju tokia priemone būtų apribojama individo laisvė, tačiau didinama visuomenės apsauga nuo pavojingos infekcinės ligos. Nepritartumėte tokiems samprotavimams?
– Kiekvienas ribojimas turi būti proporcingas ir pagrįstas. Tai yra konstitucinė doktrina. Jeigu įsisiautėtų maras, nuo kurio miršta 80 proc. žmonių, tai, ko gero, mes kitaip traktuotume visas ribojimo priemones. Kai mes turime tokio pobūdžio ligą, kokia buvo, taikomų priemonių proporcingumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas kitaip.
2021 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nagrinėjo bylą dėl privalomos vakcinacijos, tai yra vadinamoji Vavrička prieš Čekiją byla. Ten buvo kalbama apie privalomą vaikų vakcinaciją nuo tam tikrų ligų, kurios, beje, jau yra išnykusios. Teismas tyčia nelindo į koronaviruso ligos temą. Kodėl? Nes tai yra labai nauja, nežinoma. Teismas pasisakė dėl privalomos vakcinacijos vaikams tik ištirtų vakcinų, seniai žinomų ligų atveju. EŽTT dar pasako, kad turi būti daug aplinkybių, kad galima būtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus. Pas mus to nebuvo.
Prisiminkime, Lietuvoje nebuvo žalos atlyginimo mechanizmo, jei vakcina sukeltų neigiamą poveikį organizmui. Kitas dalykas – ribojimai turi būti įvesti įstatymais, o pas mus jie buvo įvesti Vyriausybės nutarimais.
Su kiekviena visuomenei kilusia grėsme galima kovoti, kartais reikia sverti vieną ir kitą laisvę, tačiau reikia visa tai daryti pagal teisinės valstybės principus, tai yra atsižvelgiant į proporcingumą, pagrįstumą.
– Ar KT sprendimas dėl galimybių paso atitikties Konstitucijai būtų padėjęs tašką diskusijose dėl pandemijos valdymo priemonių proporcingumo?
– Kad ir kaip būtų sunku ir bjauru tai pripažinti, tašką padėjo karas Ukrainoje. Mūsų visų dėmesys, noras padėti, kartu ir baimė dėl karinės grėsmės Lietuvoje užgesino koronaviruso grėsmės baimę. Turbūt visi sutiks, kad koronaviruso grėsmė buvo daug menkesnė negu karo grėsmė. Kalbėjimas apie koronaviruso valdymo priemones dabar galbūt yra prasmingas tik tuo, kad išmoktume ateityje nedaryti klaidų. Tie, kurie kalba ir bando priminti tai, siekdami pažeminti kažką, elgiasi netinkamai. Tiesiog manau, kad turime priimti tokius sprendimus ateityje, kad nepažeistume žmogaus teisių ir laisvių, o ribojimai būtų proporcingi.
KT, manau, anksčiau ar vėliau bus priverstas atsakyti į tą klausimą. Tarkime, jei bus kokia individuali byla, kurioje buvo nubaustas žmogus už ribojimų nepaisymą, KT gali tekti tai įvertinti ir pateikti atsakymus.
– Turite konkrečių planų, ką veiksite toliau, tai yra baigęs eiti Advokatų tarybos pirmininko pareigas?
– Neturiu. Turiu trumpalaikį planą, tai yra pailsėti. Patikėkite, Advokatų tarybos pirmininkas turi daug darbų. 2014 m. atėjau į advokatūrą, kai ją krėtė skandalai, prieš ją buvo keliamos bylą. 2018 m. pavyko pasiekti advokatūros vienybės – antrai pirmininko kadencijai buvau perrinktas daugiau negu 80 proc. advokatų balsų. Esu laimingas, palikdamas advokatūrą. Tikiuosi, kad kiti perims ir tęs pradėtus darbus, tikiuosi, kad ir toliau mokėsime kalbėtis su politikais, juos įtikinti. Linkiu kitiems advokatūros vadovams ginti teisinės valstybės principus. Teisinė valstybė yra valdymas, remiantis teise, o teisė šitame apibrėžime yra ne tik teisėtumas pagal įstatymą, bet ir teisingumas.
Pailsėjęs žadu imtis asmeninių planų įgyvendinimo, žadu skirti dėmesio studijoms, nes turiu studijų planą. Taip pat dirbsiu savo darbą kaip teisininkas, man tas darbas patinka. Noriu toliau dėstyti, esu Mykolo Romerio universiteto profesorius. O kaip gyvenimas pasisuks ir kokius iššūkius ar pareigas man gyvenimas pasiūlys, matysime.
– Ar tarp tų iššūkių galėtų būti politinė veikla?
– Tikrai neatmesčiau ir politikos, bet politikos bijau dėl kelių priežasčių. Pirma, klausimas, ar politinis veikimas leidžia pasiekti daugiau, ar mažiau. Jeigu man pavyktų siektų tų tikslų, kuriuos užsibrėžiau, nebūnant politikoje, tai nesirinkčiau politikos. Ne paslaptis, kad politika, kaip ir visuomenės nuomonės, kinta, politikoje veikia finansiniai srautai, visuomenės informacijos srautai, kurie gali parodyti asmenį tokį, koks jis nėra, ir atvirkščiai. Tai aš, žinodamas, kokį krūvį ištveria politikai, kiek interesų reikia derinti, suprantu, kad politika nėra geriausias būdas pasiekti užsibrėžtų tikslų. Aišku, jei matysiu, kad ir toliau vyksta teisinės valstybės erozija, neatmesčiau ir politikos kelio.
– Sulaukiate iš partijų pasiūlymų prie jų jungtis?
– Kol kas dar ne. Tiesa, sulaukiau po savo kalbos pernai, bet nebuvau pasiruošęs nė vienam pasiūlymui, nes neturėjau tokio tikslo. Bet ir dabar net nežinau, ar reikėtų laukti tų pasiūlymų. Jeigu turėčiau tikslą eiti į politiką, tai turėčiau rodyti iniciatyvą pats, o ne kažko laukti. Su politikais, žinoma, kalbu, susitinku, bet kol kas rimtai apie jungimąsi į kažkokias politines struktūras tikrai nekalbėjau.
